Mūzų pėdsakais

Žydronė Kolevinskienė, literatūrologė

Birutei Pūkelevičiūtei – 100

Šiais metais minime rašytojos, aktorės ir režisierės Birutės Pūkelevičiūtės 100-ąsias gimimo metines. Būsimoji kūrėja gimė Kaune, tarnautojų šeimoje. Buvo vienturtis vaikas Juozo ir Pranės Pūkelevičių šeimoje. 1941 m. baigė Kauno „Saulės“ gimnaziją. Jau gimnazijoje ji eiliavo, rašė scenarijus, debiutavo kaip aktorė. Teatras dar vaikystėje pavergė B. Pūkelevičiūtės širdį. Baigusi mokyklą lankė teatro studiją, tačiau, paklususi tėvų norui ir valiai, pasirinko studijas universitete. Nuo 1941 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo žurnalistiką ir germanistiką. 

1944 m., kaip ir didžioji dauguma to meto Lietuvos inteligentijos, Pūkelevičiai nuo sovietų okupacijos pasitraukė į Vakarus, į Vokietiją. Pateko į sovietų apsuptą Dancigo miestą. Tų dienų dramatiški, skausmingi išgyvenimai vėliau sugulė į pirmąjį B. Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“ (1956). Pasibaigus stovykliniam pabėgėlių laikinojo perkėlimo vietose laikotarpiui, nuo 1948 m. šeima apsigyveno Kanadoje. Savo autobiografijoje B. Pūkelevičiūtė įrašė: „Gimiau Kaune, po karo iš Vokietijos atvykau į Kanadą ir ilgokai gyvenau Monrealyje, vėliau persikėliau į JAV ir dar daugiau metų praleidau Čikagoje“. 

Monrealyje B. Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro trupę ir būtent Kanadoje parašė pirmąją poezijos knygą „Metūgės“ (1952). Nedidelio formato, subtiliai žaliu viršeliu ir dailininko Juozo Akstino iliustracijom knygelę išleido literatūrologės Violetos Kelertienės tėvelio, knygininko, kultūrininko Petro Jauniaus (Januševičiaus) Toronte įkurta leidykla „Baltija“. „Metūgės“ išleistos nedideliu, vos 500 egzempliorių, tiražu, bet knyga įtvirtino B. Pūkelevičiūtę kaip vieną savičiausių išeivijos poezijos autorių. Tačiau šis rinkinys buvo nepalankiai įvertintas išeivijos kritikų, kuriuos trikdė pernelyg atvira apnuogintos sielos retorika, lengvas erotiškumas, individo laisvos valios ir krikščioniškųjų dogmų supriešinimas. Tai paskatino rašytoją pasukti į prozą. Dienraščio „Draugas“ pasikalbėjime klausiama, ar ji nėra daugiau poetė nei romanistė, B. Pūkelevičiūtė sutiko, kad „apdainuota tikrovė ją domina, tačiau labiau ji linksta į prozinę kūrybą, kuri apima visas gyvenimo aplinkybes. Proza yra apie gyvenimą, poezija – apie mirtį. Kurti jas – mąstyti apie gyvenimą mirties mastu. Ir apie tai rašyti“. Jos manymu, tvirtos prozos kūrimas yra svarbesnis lietuvio literato uždavinys. „Mes visiškai neįsipilietinsim pasaulinėj literatūroj, kol neturėsim tikros prozos“, – teigė B. Pūkelevičiūtė. 

Jeigu B. Pūkelevičiūtės išskirtinį poetinį debiutą ženklina eilėraščių knyga „Metūgės“, tai naujas pasakojimo strategijas ne tik išeivijos, bet ir bendrame lietuvių prozos kontekste brėžia jos romanas „Aštuoni lapai“, išleistas Čikagoje 1956 m. Kūrinys buvo premijuotas Amerikos lietuvių dienraščio „Draugas“ paskelbtame lietuviško romano konkurse. 1981 m. šis romanas buvo išverstas į latvių kalbą. 

Romanas „Aštuoni lapai“ skaitomas kaip pasitraukimo iš Lietuvos istorija. Aštuoni lapai konstruojami pagal Didžiąją krikščionių savaitę. Romaną sudaro aštuoni skyriai – aštuoni lapai (nuoroda ir į kūrinių pavadinimą). Kiekvienas skyrius pradedamas nerimuotos poezijos intarpais, skyla į du beveik chronologiškus pasakojimus: vienas vaizduoja įvykius Dancige 1945 m. kovo 25–balandžio 1 dienomis, kitas pasakoja apie gyvenimą tarpukario Lietuvoje nuo pasakotojos gimimo (maždaug nuo 1922 m.) iki 1944 m. kelionės per Vokietiją į Dancigą. Abu pasakojimai į vieną ir vientisą susijungia romano pabaigoje. Neatsitiktinai romanas baigiamas skyriumi „Velykos“, kai be artimųjų likusi romano veikėja ir pasakotoja Birutė pakyla, kad vienatvėje išeitų iš prievartaujamo ir sovietų grobstomo miesto. Tas prisikėlimas, lydimas fizinio ir dvasinio skausmo, kreipia Jėzaus prisikėlimo prasmės link, parodo žmogaus ir dieviškos paslapties vienovę. Atsvara aplinkiniam baisumui ir žiaurumui tampa pagrindinės romano veikėjos Birutės tikėjimas, ryžtas, žinojimas, kad mirties dar nėra, kad jos gyvenimas nesibaigs šiuose griuvėsiuose tarp užmuštų vyrų ir prievartaujamų moterų. Vaikystės Kaunas romane – priešprieša karo nusiaubtam Dancigui. „Pirmą kartą lietuvių prozoje būtent į miestą sutelkta šviesa, spindesys, malonė, gaubianti gimtaisiais namais, tėvų meile. Prisirišimas prie savo kraujo žmonių (genties, giminės, tautos) išbandomas degančiame Dancigo mieste, siaučiant smurtaujančių kareivių ordoms“, – teigia profesorė Viktorija Daujotytė knygoje „Parašyta moterų“ (2001), išskirdama rašančios aktorės fenomeną, B. Pūkelevičiūtės kūrybos intertekstus (Giesmių giesmę, Tomo Wolfo, Elioto ir kitų autorių parafrazes). 

1965 m. B. Pūkelevičiūtė persikėlė į JAV. Čia ji įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė. 1970 m. Čikagoje išleido romaną „Rugsėjo šeštadienis“. Šis kūrinys taip pat premijuotas dienraščio „Draugas“ paskelbtame lietuviško romano konkurse, o 1976 m. buvo išverstas į latvių kalbą. 1974 m. pasirodė B. Pūkelevičiūtės romanas „Naujųjų metų istorija“ (Čikaga, Lietuviškos knygos klubas) ir vėl laimėjo „Draugo“ premiją. 1982 m. išleido apsakymų bei apybraižų rinkinį „Marco Polo Lietuvoje“. 1957 m. scenai pritaikė ir režisavo Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, 1958 m. pastatė Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. Paruošė ir režisavo pirmąsias lietuviškų vaidinimų plokšteles. 1962 m. Čikagoje pastatė ir režisavo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą („Aukso žąsis“, 1965). 

1982 m. išėjo „Aštuonių lapų“ tęsinys – romanas „Devintas lapas“. „Aštuonis lapus“ nuo „Devinto lapo“ skiria beveik trys dešimtmečiai, tad „Devintame lape“ jau kitos nuotaikos, tačiau išlaikomas tas pats pasakojimo principas. Tai geriausiai paaiškina dviejų dalių kontrastuojančią nuotaiką. „Devintame lape“ pasakotojos atskaitos taškas – gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau tarp praeities šešėlių ir naujai sutiktų bičiulių. Iš prabangios vilos Mičigano ežero pakrantėje vėl grįžtama į degantį Dancigą, į rusų kareivių saugomas pabėgėlių stovyklas, į lenkų apiplėšiamus repatriantų traukinius ir, žinoma, į prieškarinį taikų ir gražų Kauną, įkūnijantį Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo vertybes. Šie prisiminimai jungiami su išeivių „amerikinio“ gyvenimo vaizdais. Taip kuriama dvigubo gyvenimo poetika. Pagrindinis B. Pūkelevičiūtės prozos bruožas – detalus ornamentuoto stiliaus pasakojimas, paremtas kruopščiai surinkta autobiografine medžiaga. Realistinį tikrovės vaizdavimą autorė praplečia simbolinėmis personažų figūromis, akcentuodama egzistencinį konfliktą veikėjo sąmonėje, pasitelkdama kanoninių tekstų citatas. 

1998-aisiais B. Pūkelevičiūtė grįžo į Lietuvą ir iki mirties gyveno Vilniuje. 1992 m. Vilniuje „Vagos“ leidykloje išleistas romanas „Aštuoni lapai“ (tiražas – 30 000 egz.). 1997 m. taip pat Vilniuje „Naujasis dienovidis“ išleido romaną „Devintas lapas“ (tiražas – 2000 egz.), 2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido romanų dilogiją „Aštuoni lapai“ ir „Devintas lapas“. Ir tik 1990 m. Čikagoje pasirodė antroji B. Pūkelevičiūtės poezijos knyga „Atradimo ruduo“ (antrasis leidimas 2010 m., jau Lietuvoje). 

B. Pūkelevičiūtė – vienas savičiausių ir stipriausių poetinių balsų išeivijos ir Lietuvos literatūrinėje terpėje. Pasaulis B. Pūkelevičiūtei kaip drama, kaip ciklas spektaklių. Kūryba – kaip scena, priartinanti prie pasaulio kaip estetinio fenomeno. „Mes visi būsim išganyti. / Mes visi, spektakliui pasibaigus, pasirodysim prieš uždangą ir nusilenksim. / Bus nesvarbu, kokį vaidmenį (niekšą ar šventąjį) mes vaidinom. / Bus svarbu: kad suvaidinom gerai. / Išeisim prieš uždangą, visi susiėmę už rankų: pirkliai, kekšės, grioviakasiai, karaliai, kišenvagiai, vienuolės, kareiviai, smuklininkai, vyskupai. / Nusilenksim ir (kaip įprasta tarp aktorių) vienas kitam padėkosim, / nes tik gerų partnerių dėka buvo išlaikyta dramos įtampa.“ (eil. „Atradimo ruduo“). 

Nuotrauka. B. Pukelevičiūtės pirmąją poezijos knygą „Metūgės“ LASS respublikinis centras 2021 m. išleido brailio raštu 

Birutės Pūkelevičiūtės eilėraščių rinkinio „Metūgės“ viršelis, kuriam panaudota sena nespalvota, kiek neryški autorės nuotrauka. Joje užfiksuota jauna, fotografui žaismingai besišypsanti, prie paminklo ar statulos pagrindo stovinti Birutė. Moters plaukai trumpi, tamsūs ir garbanoti, veide susimetę šešėliai, slepiantys akis ir išryškinantys šelmišką šypsnį. Ji dėvi languotą švarko tipo suknelę ir šviesią prasegtą striukę, į kurios kišenes yra susikišusi rankas. Dešinėje nuotraukos pusėje Birutei tiesiai už nugaros matyti dalis lankytino objekto apačios su susiliejusiu reljefu. Kairėje pusėje atrodo, kad už jos driekiasi gatvė ar teka upė, o kitoje pusėje stovi aukštas pastatas su dvylika langų ir savo keliu eina tolimi žmonės. Viršelio viršutinėje dalyje yra tamsus stačiakampis, kuriame šviesiomis raidėmis vienas po kitu pateikti vis mažėjantys žodžiai: „Pūkelevičiūtė, Metūgės, eilėraščiai“.