Kiti kasdienybės veidai

Pranas Pliuška, [email protected]

Prisiminimų labirintuose

Bėgdamas per dienas, savaites, mėnesius ir metus, vis dažniau atsigręžiu į savo praeitį ir bandau giliau pasirausti atminties stalčiuose. Dabar suvokiu, kad didžiausia mano gyvenimo klaida buvo ta, jog nepradėjau rašyti dienoraščio nuo to momento, kai tik išmokau jei ne rašyti, tai bent jau įskaitomai keverzoti žodžius. Tiek daug įdomių dalykų, kuriuos verta ir smagu prisiminti pačiam, o gal ir kitiems būtų įdomu išgirsti, nukeliavo į nebeatsirakinančią užmaršties skrynią. Kad galėčiau sau praskaidrinti nuotaiką, jei užplaukia koks liūdesio ar abejingumo debesėlis, rašau ne tik savo dienų atrinktų įvykių kroniką, bet dar atskirai ir linksmąjį dienoraštį. Į jį patenka ne tik tai, kas man pačiam nutinka, bet ir tai, kas įdomaus, neįprasto, šokiruojančio atsitinka tiek artimoje aplinkoje, tiek visoje Lietuvoje ar net kitose šalyse. Vaikystėje stebėjausi, kad aš daiktus ir reiškinius matau kiek kitaip nei suaugusieji. Jie, savo ruožtu, keistuoliu laikė mane. Kartą tėvai, paklausti kaimynų, kuo aš domiuosi, kuo patinka užsiimti, atsakė: „Sunku pasakyti, kur ir kaip tas mūsų pagrandukas per gyvenimą riedės. Pas kitus vaikus tai atsiskleidžia tėvų genai, o pas jį tai galvoje kažkokie haliucinogenai.“ 

Vėliau įsitikinau, kad ir suaugę tuos pačius dalykus mato skirtingai. Sėdėdami po ilgamečiu storakamieniu ąžuolu vieni kalbėjo, koks gražus medis užaugęs, kiti svarstė, kiek malkų galima būtų iš jo paruošti žiemai, dar kiti svajojo iš jo pasigaminti stalą su kėdėmis ar apie kavą iš gilių, lapus, naudojamus kepant duoną, ar suteikiamą pavėsį kaitrią vasaros dieną. Vienas kaimynas, kurio mintys buvo artimiausios manosioms, balsu retoriškai svarstė, kiek tas ąžuolas patyrė, kol užaugo, ir kiek daug jis galėtų papasakoti, jei mokėtų kalbėti. Gal kada nors mokslas sugebės atskleisti net medžių, gėlių, kitų augalų atmintį. O mes panaršykime po žmonių atminties klodus. 

Bandžiau paklausinėti savo daugiau ar mažiau pažįstamus akluosius ir silpnaregius, ką jie smagaus atmena. Kalbantis apie smagius nutikimus išryškėjo kelios daugumai būdingos tendencijos. Pirma – atmintis geriau veikia, kai esi būryje ir vienam ką pasakojant, kitam išnyra koks kitas istoriją papildantis prisiminimas ir taip ištinka lyg koks vienas šalia kito sustatytų domino detalių griuvimo efektas. Panašiai nutinka ir pasakojant anekdotus. Iš pradžių atrodo, kad nei vieno neprisimenu, o kai kitas pradeda pasakoti, išgirdęs kokį žodį iš karto net kelis galvoje išrikiuoju į eilę laukdamas progos įsiterpti. 

Antra – sunku papasakoti įvykį, kad jis ir kitam atrodytų juokingas. Kartais tą smagumą nulemia kokia smulki detalė, kurią žodžiais net apsakyti sudėtinga, o kai kuriais atvejais net neįmanoma. Tiesiog reikia ten pačiam būti ir visais pojūčiais, visu kūnu „pagauti“ tą smagumo užkratą. Trečia – būna, kad kažkam nutikus visi dalyviai kvatoja negalėdami nustoti, bet kai praėjus laikui pabandai tą įvykį nupasakoti, net pačiam nebeatrodo juokinga, o tam, kam pasakoji, kartais visai neaišku, iš ko čia reikėjo juoktis. Dar vienas bendras būdingas bruožas, kad neretai koks nors nutikimas iš pradžių atrodo skaudus, nemalonus ir visai nesinori kam nors apie tai prasitarti, o po kiek laiko prisiminus jau sukelia juoką ir mielai niekieno neraginamas pats apie jį pasidaliji. 

Štai Vida papasakojo, kaip pirmą kartą paauglystėje tušu pasidažė blakstienas ir būdama silpnaregė temstant, skubėdama į šokius, atsitrenkusi į stulpą. Bet labiau iš apmaudo nei skausmo pravirkusi suprato, kad blogai matantis negali arba dažytis, arba verkti, nes tada regėjimas dar labiau pablogėja. Kaip nenusišypsosi iš tokio dar vieno Vidos papasakoto atvejo: „Jau dirbau gamykloje. Kažkaip užsigalvojau, apie kažką užsisvajojau. Prieina viršininkas ir klausia, kodėl nedirbu. Aš iš to netikėtumo atsakiau: „Atleiskite viršininke, nemačiau, kad Jūs ateinate.“ Toks pasiaiškinimas dar juokingiau skambėjo, nes didžioji dauguma mūsų įmonės darbuotojų buvo silpnai matantys arba neregiai. Supratęs situacijos kurioziškumą viršininkas pats pradėjo juoktis ir manęs nenubaudė, net nebarė.“ 

Prie šios situacijos labai dera visai nesenas įvykis, charakterizuojantis šiuolaikinį jaunimą. Dvidešimtmetis jaunuolis, nepanoręs atskleisti savo tapatybės, nupasakojo, kaip jį pasikvietęs viršininkas pavadino tinginiu, nes taip esą jį apibūdina jo vyresnio amžiaus bendradarbiai. Jaunuolis viršininkui atkirto, kad jis ne tinginys, o tik riboto noro dirbti asmuo. Skirtumą pabandykite išsiaiškinti patys. 

Esu ir pats per savo aklumą ir nelankstų mąstymą patekęs į keistas situacijas. Kartą paskambino vienos atokiame rajono kaime gyvenančios LASS narės vyras ir pasiteiravo, ar esu darbe, nes norėjo pasiimti kelias jo žmonai paskirtas regos techninės pagalbos priemones. Tada jos dar buvo skirstomos per mūsų organizaciją, o aš tuo metu buvau Molėtų rajono filialo pirmininkas. Vyras sakėsi esąs visai netoli ir po 5 minučių atvyksiąs. Ir tikrai – po 5 minučių, pasibeldęs į duris, įėjo vyriškis ir pasisveikino. Atsakęs į pasisveikinimą ėmiau nedelsdamas rodyti minėtas priemones ir entuziastingai demonstruoti, kaip jomis naudotis. Po kelių minučių iš to žmogaus elgesio supratau, kad čia kažkas ne taip. Sutrikau ir nutilau. Tada vyriškis prabilo ir prisistatė esąs pareigūnas iš policijos. Po poros minučių užsuko ir tas skambinęs vyras, bet pravėręs duris bei pamatęs svečią, kažkodėl išsigando ir paspruko. Iš to supratau, kad pareigūnas buvo su policininko uniforma. Paskambinęs tam LASS narės vyrui į mobilųjį telefoną, jį susigrąžinau, bet pastarasis atėjo tik po geros valandėlės. Tuo istorija nesibaigė, nes paaiškėjo, kad policininkas atėjo pas mane dėl vieno autoįvykio, kurio, pasak kažkurio iš kitų mane pažinojusių praeivių, liudininku buvau ir aš. Tik ką aš galėjau paliudyti būdamas neregys? Pasakiau tik, kad girdėjau kaip du automobiliai garsiai barkštelėjo vienas į kitą. Didžiausias paradoksas šioje istorijoje tai, kad nepaisant mano beverčio liudijimo, pareigūnas turėjo apklausti mane pagal visus protokolo reikalavimus ir užpildyti trijų, o gal ir daugiau, lapų apklausos anketą, kurią privalėjau net keliose vietose pasirašyti. Apklausa truko beveik valandą. 

Biurokratija šimtus kartų man kėlė juoką pro ašaras. Štai dar vienas prisiminimas iš tų laikų. Į filialą užsuko vyrukas, kuris matė tik viena akimi ir norėjo pasitikslinti, ar gali tapti LASS nariu. Aš pradėjau aiškinti, kokius kriterijus turi atitikti žmogus, norintis įstoti į Aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Man dar neįpusėjus vardyti tų kriterijų, paskambino buhalterė iš Panevėžio ir kurį laiką su ja aiškinomės dėl filialo finansinių reikalų. Pabaigęs pokalbį atsiprašiau, kad reikėjo laukti ir tęsiau LASS įstatų apžvalgą. Kalbėjau ilgokai. Baigęs kažko paklausiau „kliento“. Tyla. Pakartojau klausimą – lygiai tokia pati tyla. Kai pats suglumęs minutėlę patylėjau, į kabinetą įėjo tas žmogus. Pasirodo, kol aš kalbėjau telefonu, jis tyliai išėjo į koridorių kažkam paskambinti. Vėliau paaiškėjo, kad tas vyrukas telefonu kalbėjosi trumpai, o po to laukė prie durų. Kol aš kalbėjau sienoms, jis manė, kad vis dar šneku telefonu, ir į vidų nėjo. 

O ši istorija man atrodo labiau skaudi ir pamokanti nei komiška, bet ją pasakodamas žmogus pats juokėsi iš savo vaikiško naivumo, tad nutariau ir jums ją perpasakoti. Bronius vaikystėje būdamas 6 metų ėmė prastai matyti. Vaizdas jam rodėsi lyg pro tirštą rūką. Kartą jis su savo motina nuėjo pas kaimynę, kuri tuo metu valė svetainės langus. Broniaus motinai pasiteiravus, kaip sekasi, ta pasidžiaugė, kad kai vakar išvaliusi virtuvės langą, tai dabar viskas daug ryškiau matyti. Gal rimtai, gal juokais pasakojo, kad anksčiau ruošdama vakarienę vyrui virtuvėje, žvilgtelėjusi pro langą nepažindavo, koks kaimynas grįždavo iš darbo, o dabar tai pastebi net ką kuris namo nešasi. Ne tik paukštį, bet net praskrendančią musę ar bitę pastebinti. Bronius tuo kaimynės pasakojimu rimtai susidomėjo. Motinai pasiteiravus, kokiomis priemonėmis pavyko taip gerai išvalyti langus, o kaimynei paminėjus firmos pavadinimą, Bronius įsidėmėjo ir tai. Vaikui šovė į galvą mintis: jei langus taip gerai išvalo, tai gal ir akis galėtų pravalyti. Susitaupęs pinigų, kurių gaudavo už išneštas šiukšles ar atliktus kitus kokius smulkius darbelius bei tėčio paskatintas už gerus pažymius, jis nusipirko to langų valiklio ir papurškęs sau į vieną akį, ėmė trinti su nosinaite. Akį ėmė skausmingai graužti, perštėti, teko skubiai ją plauti. Iki šių dienų niekam nepasakojo apie tą savo nevykusį eksperimentą. 

Audronei dirbant mokykloje budėtoja, vienoje salėje buvo pašarvotas žmogus. Baigusi darbą, užrakino visas duris ir išėjo, nepastebėjusi, kad šalia pašarvoto mirusiojo dar sėdi viena močiutė. Tais laikais mobilieji telefonai dar buvo retenybė, tad močiutės išlaisvinimo operacija tapo neeiliniu įvykiu gyvenvietėje. Vėliau, kai Audronė jau dirbo valytoja, po neatsargaus žingsnio jos viena koja kartu su kojine ir batu nutarė išsimaudyti pilname kibire vandens. 

Norvegai atvežė drabužių labdaros. Filialo pirmininkė Rasa blogiau matantiems nariams padėjo išsirinkti tinkančius rūbus. Viena pagyvenusi moteris apsivilko megztinį ir netoliese buvusi Rasa, žvilgtelėjusi į ją, ėmė tikinti, kad tas megztinis jai visai netinkantis ne tik pagal spalvą, bet ir pagal dydį ir nusidėvėjimą. Rasa jau puolė padėti moteriai nusivilkti netinkantį drabužį, bet moteris pareiškė: „Taigi čia mano megztinis! Aš su juo ir atvažiavau!“