Viršelio istorija

Apie asmenines viršukalnes

„Kiekvienam savas Atlantas!“ – ištarė keliautojas Aurimas Valujavičius, šią vasarą vienas pats irkline valtimi įveikęs Atlanto vandenyną. Puikūs žodžiai, kiekvieną motyvuojantys daryti kažką daugiau, nei jau gali ar esi įveikęs. Nesvarbu, kas tai būtų – daugiau perskaitytų knygų, savarankiškai nueiti keli metrai nematant ar įgyvendinta pati nutrūktgalviškiausia svajonė. 

Kauniečiui Povilui Krapikui sportinė veikla, įvairūs žygiai pėsčiomis nėra svetimi dalykai. Tačiau kad Povilas nematydamas pasiryš įveikti sudėtingą Alpių kalnyno trasą, akimirkai nepagalvojo net artimi jo bičiuliai. Sunku būtų perteikti, kiek psichologinio, fizinio, organizacinio pasirengimo reikėjo šiam tolimam ir kalnuotam žygiui. Kiek buvo nuoširdaus džiaugsmo, bendrystės ir nuovargio, prarajos akimirkų, dedant koją žemyn. Visgi Povilas patvirtina seną tiesą – įveikdami save augame. O po vienos viršukalnės siekiame kitos. 

Nuotrauka. P. Krapikas (kairėje) su vienu iš kelionės organizatorių ir vedlių Mariumi Minkevičiumi / Jolantos Kručkauskaitės nuotr. 

Apvali rugsėjo mėnesio žurnalo „Mūsų žodis“ viršelio nuotrauka, kurioje užfiksuoti snieguotame Alpių lauke pozuojantys, vienas šalia kito stovintys Povilas Krapikas ir vedlys Marius Minkevičius. Kairėje nuotraukos pusėje esantis Povilas dėvi geltoną striukę su kapišonu ant galvos ir tamsiai mėlynas kelnes bei avi žygio batus. Jis ant nugaros užsidėjęs kelioninę kuprinę su dirželiais per krūtinę ir liemenį, per jo dešinįjį petį leidžiasi vandens maišo žarnelė. Dešinėje rankoje vyras laiko žygio lazdą, kurios smaigas atremtas į platų apledėjusį taką su lygiagrečiomis, išilgai besitęsiančiomis vagelėmis. Povilo veidas rimtas, kiek susimąstęs. Dešinėje stovintis Marius dėvi tamsiai mėlyną striukę ir žalsvai melsvas kelnes bei avi žygio batus su metaliniais dygliais ant pado. Jam ant pečių taip pat yra didelė kuprinė, o sulenktos rankos padėtos ant žygio lazdos, atremtos į kelią. Vyro plaukai trumpi ir žili, juos kiek pašiaušęs vėjas. Mariaus akis dengia akiniai nuo saulės, lūpos kiek pravertos ir patemptos į šalis, tarsi jis nekantrautų leistis toliau į kelią. Tolumoje už vyrų žygiuoja trys žmonės. Fone veriasi kvapą gniaužiantis vaizdas – stūkso dantyti kalnai, apaugę žaluma apačioje ir dengti sniego lopinėliais viršuje. Kai kurios viršukalnės panyra į slenkančius debesis, pro kuriuos matyti skaisčiai žydras dangus. Kalnų virtinė tęsiasi į tolį ir nematyti jos pabaigos. Keliautojai atrodo pasiruošę tęsti kelionę per sniegynus link neįveikiamai atrodančių kalnynų. 

REALUS VAIZDAS. Viršelio nuotrauka didesne amplitude, dabar ji – stačiakampė. Didesnė nuotrauka apima daugiau kalnų virtinės ir snieguoto lauko. 

PROTANOPIJA. Tas pats vaizdas pateiktas ne toks spalvotas kaip realus. Jis neatrodo visiškai juodai baltas, tačiau gana stipriai išblanksta ir įgauna rudą atspalvį. 

GLAUKOMA. Nuotraukos centras vis dar ryškus, spalvos nepakitusios, tačiau nuo centro į šonus vaizdas po truputį blanksta, kol galiausiai kampuose vaizdas visai užtemsta. Nuotraukoje nesimato dalies tolimųjų kalnų ir dangaus. 

DIABETINĖ RETINOPATIJA. Šiame pavyzdyje visiškai aptemdytas nuotraukos kairysis apatinis kampas, dėl to nesimato Povilo lazdos smaigalio, o likusioje nuotraukoje vaizdą taip pat protarpiais uždengia nedidelės tamsios dėmės. 

KATARAKTA. Šiuo atveju visas vaizdas toks pat kaip realus, tik visiškai susiliejęs, dėl to smulkesnės detalės nėra įžiūrimos. 

TINKLAINĖS ATŠOKA. Šiame pavyzdyje apatinėje nuotraukos dalyje visiškai nematyti vyrų pėdų ir lazdų apačios. Likusioji nuotraukos dalis ryški. 

AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA. Regėjimo plotis ir spalvos nepakitę, tačiau pats vaizdinio centras – nematomas. Šiuo atveju, vyrų visai nematyti, išskyrus jų pėdas ir lazdų galus. 

PIGMENTINIS RETINITAS. Šiame pavyzdyje įžiūrimas tik pats nuotraukos centras, kuris yra ovalo formos – jis apima tik vyrų kūnus, rankas ir kojas beveik iki kelių.