Mūzų pėdsakais

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Skambanti tamsa

Liepos 16 d. sensorinių patyrimų erdvėje „Dialogas tamsoje“ publika rinkosi į garsinio spektaklio „Eiti į pat vidurį“ premjerą. Į šį patyrimą kvietė garso menininkas ir kompozitorius Vladas Dieninis, sinchroninių triukšmų (folių) kūrėja Dominyka Adomaitytė, neregiai – Laura Stadalninkaitė, Deividas Mankevičius, Martynas Vitkus. „Eiti į pat vidurį“ – tai spektaklis, kuris gimė projekto „Regėjimo fonas“ kūrybinėse dirbtuvėse, kur jau trečius metus iš eilės neregiai ir silpnaregiai su profesionaliais garso menininkais dalijasi garso galimybių subtilybėmis, aiškinasi garso patyrimo skirtumus tarp matančių ir nematančių žmonių, kartu tai ir kūrybinė patirtis išlaisvinant savo vaizduotę per garsų „muziką“. 

Spektaklyje įvairiais objektais ir priemonėmis buvo kuriami garsai, garsovaizdžiai, per kuriuos atgimė JAV lietuvių poeto, eseisto, avangardinio kino meistro ir kritiko Jono Meko poezija. Mažame Semeniškių (Biržų raj.) kaimelyje gimęs poetas jau po mokyklos, karo metais, patraukė į Vakarus – pradžioje į Vokietiją, o vėliau ir į JAV, kur gyveno iki pat mirties. Nepaisant savo gyvenimo ir kūrybos platybių, J. Mekas liko ištikimas savo gimtosioms vietoms ir Semeniškius visada laikė tikraisiais namais. Būdamas vos 24 metų jis parašė poezijos knygą „Semeniškių idilės“, kurios vėliau įvertintos ne tik kaip kūrybos kulminacija, bet kaip viena geriausių klasikinių lietuvių poezijos knygų. Jose perteikiama Aukštaitijos panorama – laukai, girios, sodybos, šuliniai, upokšniai, dirbančių žmonių siluetai. Visa tai J. Mekas aprašo dinamiškai, apčiuopiamai pasitelkdamas visus penkis pojūčius – uoslę, skonį, lytėjimą, regą ir klausą, šioji ypač išreikšta 11 idilėje. Štai, įsiskaitykime. 

Vienuoliktoji idilė. Nuostabioji žemės muzika 

Su pirmu besidaužančių į stiklą musių būzgimu, 

tyliu kojų čežesiu aplinkui lopšį, 

pabunda mumyse garsai, nuostabioji muzika, 

lydinti ligi kapų tylos. 

Ankstyvas ratų bildesys, kibirų skambėjimas, 

ar žiemą – tolimi, lengvi važių varpeliai, 

ir durų girgždesys, šunų lojimas, 

ir velenai, sunkūs linų mynimo velenai, 

arklio kojos ant suplūkto molio... 

O vakarais – tolimas dainavimas, 

ar vabalų būzgimas liepų tankumoj, 

paskutinis dalgės šlamesys dobilų lauke. 

Ak, ir vėjo, drungnas rūko palietimas, 

krintančių lietaus lašų bildėjimas į stogą, 

lapų šiuresys, bailus epušių drebėjimas, 

rudenio lietus viršum šilų, 

kiekvienas kregždės pralėkimas, 

besigraužiančio gilyn į dirvą medžio šaknys – 

palieka kitą vis šlamėjimą. 

Ir rąstų bildesys, miškų pokšėjimas, 

ir ūžiančios kūlimo mašinos, prėslų čežesys, 

pjaunamų mašinų klekesys rugių laukuos – 

vis kitą garsą, vis kitą. 

Ir kai ant kapinių, kai po žaliom pušim – 

o, ir tada, ir paskutinėj tylumoj, 

kai nutils kapų varpelio dindesys, 

kietai uždaromi, užverti vartai – 

ak, ne, tai ne tyla: 

tai pažįstamas skambėjimas, 

nepasibaigianti garsų pynė dainuoja tau į ausį, 

tai skamba, aidi įstabioji žemės muzika 

medžio šaknim, juodžemio rankom, 

saulės stygom. 

Poezijos erdvumas ir platybių pojūtis eina per visą J. Meko kūrybą. Štai kodėl garso menininkams pasirodė patraukli poeto kūryba, kuri perteikiama ne tiesmukai, o per garso metaforas, alegorijas. V. Dieninis apie J. Meką kalbėjo: „Tai ne tik poetas, bet ir kino meistras, todėl jo poezijoje daug vizualumo, atmosferų, erdvių, kurias galime užpildyti garsu ir interpretuoti ją savaip. Jau per kūrybines dirbtuves pajutome, kad J. Meko kūryba garsiška, joje daug stichijų – ugnis, vanduo, medis, gamtiškumas, kartu persipynęs su urbanistika, miestais, čia kartu mainosi melancholija, liūdesys ir džiaugsmas. Iš to susideda pasaulis, todėl visa tai mes ir bandėme perteikti pasakodami vieno žmogaus istoriją.“ 

Petyriminio spektaklio sumanytojai pasitelkė 10 eilėraščių iš ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo kūrybos periodų. Eilėraščiai spektaklyje pateikiami balso įrašu, įskaitytu aktorės Rasos Samuolytės. Tai dar vienas išskirtinis spektaklio dėmuo, apie kurio atsiradimą V. Dieninis pasakojo: „Pernai kūrybinėse dirbtuvėse dalis neregių patys iš anksto įrašė J. Meko tekstus į garsinius kūrinius, o dabar galvojome spektaklyje juos pateikti gyvai, bet supratome, kad mums, kaip ansambliui, svarbiau koncentruotis į atlikimą, kad objektai pradėtų skambėti tamsoje ir jokios kitos veiklos neblaškytų mūsų dėmesio. Tad tekstinę dalį reikėjo patikėti žmogui, kuris yra kitoje koncentracijoje ir jausenoje. Taip ir kilo mintis J. Meko eiles įrašyti, todėl dabar visuomet turime stabilų personažą, į kurį galėsime atsiremti.“ 

Kitas svarbus spektaklio „personažas“ – garsai, jų atsiradimas ir išnykimas, sukuriant reikiamus įvykius, situacijas, įtampas ir atmosferas. Šie garsovaizdžiai spektaklyje buvo kuriami pasitelkiant įvairiausius daiktus, medžiagas. Visa garsų „muzika“ buvo atliekama gyvai, nors klausantis spektaklio atrodė, kad dalis garso sklido per kolonėles, tarsi būtų įrašyta iš anksto, o kita – gyvai. Tačiau V. Dieninis atskleidė, kad toks ir buvo sumanymas – pateikti netikėtas garso galimybes. Spektaklio erdvėje buvo integruotos kolonėlės skirtingose vietose – viršuje, apačioje, tarp žmonių, todėl garsas tamsoje tiesiog keliavo per erdvę įvairiomis kryptimis, atsirasdavo netikėčiausiose vietose. Už šiuos erdvinio garso sprendimus buvo atsakingas garso režisierius Edvinas Gruodis Silūnas. 

Spektaklyje „Eiti į pat vidurį“ garsais buvo perteikiamas lietus, perkūnija, vėjas, paukščių čiulbėjimas, ugnies įžiebimas, žingsniai sniege ar net medžių girgždėjimas, kuris buvo kuriamas sukant sugedusią seną kavamalę. Toks garsų kūrimas ir perteikimas vadinamas folių menu, kai filme ar spektaklyje reikalingi realybės garsai (žingsniai, vėjas, ugnies įžiebimas) imituojami pasitelkiant įvairiausius ir netikėčiausius daiktus. „Foliai turi labai daug neįprastumo, kartais net nepagalvojame, kokius garsus gali imituoti mus supantys daiktai. Šios srities specialistė yra D. Adomaitytė, kuri su folių performansais keliauja po pasaulį. Juos žiūrovai stebi gyvai, mato visą virtuvę – išdėliotus daiktus, kas kada ir kaip yra naudojama. Visa tai taip pat duoda didelį efektą, o šiame spektaklyje mes pasielgėme priešingai, nes siekėme akcentuoti tamsą, kaip patekimą į nematančiųjų pasaulį, kad žmonės visa tai pajustų iš neregio perspektyvos“, – apie folių meną kalbėjo V. Dieninis. 

Tokiuose pasirodymuose nemažai iššūkių kyla ir dėl rekvizito gausos, nes priemonių naudojama itin daug ir įvairiausiomis formomis – šiame spektaklyje buvo pasitelktos medžio šakelės, vanduo, skarda, technikos priemonės ir daugelis kitų. Visus šiuos daiktus visuomet reikia iš anksto preciziškai susidėlioti, kad spektaklio metu juos būtų galima paimti tyliai, o dar tuo pat metu reikia girdėti ir sekti kolegas, išlaikyti ansambliškumą. V. Dieninis atviravo, kad jam ir Dominykai pradžioje tai kėlė nemenkų iššūkių, todėl abu menininkai kurį laiką dviese repetavo tamsoje atskirai nuo visos kūrybinės komandos. 

Visiškoje tamsoje įgyvendinti meninius sumanymus nėra paprasta, reikalingas dar didesnis įdirbis, tačiau šio spektaklio kūrybinį procesą visiems lengvino „partitūra“, prasminiai taškai, kas po ko turi eiti, kiek kas gali užtrukti, o kiek laiko galima skirti improvizacijai. Vieną iš atraminių momentų galėjo pajusti ir publika, kai prieš kiekvieno eilėraščio garsinį iliustravimą pasigirsdavo visų atlikėjų gilus įkvėpimas, kaip tam tikras susiliejimo ir sinchronizacijos momentas. Toks įkvėpimas netgi buvo pavadintas prieštakčiu, po kurio visi leidosi į dar vieną garsinio patyrimo kelionę. 

Šis spektaklis kiekvienam paliko įdomių, unikalių ir net labai individualių potyrių, nes publikoje buvo ir matančiųjų, ir neregių. Todėl po spektaklio V. Dieninio pasiteiravau, ar būtų galima įžvelgti kokius nors klausymosi skirtumus tarp reginčiųjų ir ne. Į tai menininkas nedvejodamas atsakė: „Neregiai turi žymiai stipriau išvystytą echolokaciją – orientavimąsi erdvėje pagal objektų skleidžiamą akustinę informaciją. Tai aiškiai supratau, kai pernai su neregiais ir silpnaregiais dirbome Lietuvos muzikos ir teatro akademijos sferinėje studijoje, kurioje garsas gali keliauti per 25 kolonėles. Ir kai jie patys kūrė garso dizainą, dėliojo per kur vienas ar kitas garsas juda, tuomet supratau, kad jie tai daro daug greičiau, lengviau nei aš. Kartu džiugina ir tai, kad ir patys neregiai patyrė naujų atradimų – jie įpratę labiau klausytis garsų visumos, o per kūrybines dirbtuves pajuto, kad galima visko klausytis daug detaliau, gali labiau koncentruotis į atskirą garsą ir kitaip jį patirti. Džiaugiamės, kad įvyko prasmingas patirčių apsikeitimas tarp abiejų pusių. Lygiai tokio paties siekiame ir spektaklyje, nes norime suteikti žiūrovams visavertį patirčių apsikeitimą, tamsos ir netikėtų garso paveikslų patyrimą, į kurį palydi J. Meko kūryba“, – kalbėjo garso menininkas V. Dieninis. 

Spektaklis erdvėje „Dialogas tamsoje“ buvo rodomas keletą kartų. Į kitus pasirodymus kūrybinė grupė ketina pakviesti rudenį, žadama net aplankyti kitus Lietuvos miestus. Tačiau kol kas tikslesnės informacijos nėra, ji ir bus pateikiama rudenį. Tad visiems, norintiems patekti į profesionalių garso menininkų ir LASS bendruomenės narių bendrą spektaklį „Eiti į pat vidurį“, belieka sekti informaciją. 

Nuotrauka: Spektaklyje pagal J. Meko poeziją „Eiti per pat vidurį“ kūrybines jėgas suvienijo profesionalūs garso menininkai ir LASS bendruomenės nariai / Mildos Motiekaitytės nuotr. 

Nuotraukos dešiniajame viršutiniame kampe iš arti užfiksuota žemyn nukreipta ranka šviesiai lakuotais nagais, tarp nykščio, didžiojo ir bevardžio pirštų laikanti popieriaus skiautę. Iš popieriaus kažkas byra, galimai smėlis. Fone, nuotraukos kairėje, užfiksuotas sulietas, į ranką nukreiptas trumpaplaukio vyro veidas su akiniais nuo saulės.