Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Pažinti dar nepažinta (tęsinys)

(Pradžia 2023 m. Nr. 7) 

Gęstančios akys, pasiruošimas tamsai 

„Apie savo aklumą kalbu drąsiai ir nieko neslėpdamas. Man netgi patinka, kai žmonės klausia, kas atsitiko, kodėl apakau? Tikiuosi, kad perskaitę mano istoriją jie nedarys klaidų, kurių aš neišvengiau. Pagaliau, prireikus sveikieji išties pagalbos ranką“, – sako Sigitas Sinkevičius. 

2008 metais Sigitas keliavo po Vokietiją, Prancūziją, Šveicariją. Ypač jam patiko Šveicarija. Neregys teigia, kad tai pati įspūdingiausia šalis. Grįžęs namo pastebėjo, kad blogiau mato. Regėjimo laukas kažkaip sumažėjo, susitraukė. Pirma aplankiusi mintis buvo, kad „akys pavargo nuo įspūdingų reginių“. Ilgainiui viskas pasimiršo. Kasdienybė įtraukė į savo verpetą. Tačiau kai antrą Kalėdų dieną nusprendė su žmona nuvažiuoti apsipirkti, pajuto, kad kažkas ne taip. Iki parduotuvės vos pusantro kilometro, tačiau vairuodamas Sigitas suprato, kad dėl savo regos yra pavojingas kitiems eismo dalyviams. Vyras automobilio raktelius atidavė namiškiams, griežtai prisakydamas, kad ir kas benutiktų, daugiau raktelių jam neduoti. Tiesa, kartą jis nugvelbė automobilio raktelius ir pavažiavo kelis metrus. Tai buvo paskutinioji savarankiška kelionė mašina. 

Kiekvieną dieną regėjimas nepaliaujamai silpo. 2009 metų sausį Santariškių klinikose Sigitas sutiko gydytoją, su kuriuo kadaise augo viename kieme. Jis apžiūrėjęs paciento akis nustatė tinklainės atšoką ir dar daug kitų akių ligų. Prireikė skubios chirurgų intervencijos. Akis operavo Kauno klinikose. Neregys prisimena: „Mane operavęs gydytojas pasakė: atidariau tavo akį ir ją apžiūrėjau. Visas akies dugnas ir tinklainė supuvę. Jo išvada negailestinga – aklumas. Ačiū gydytojui už tiesą. Grįžęs į palatą supratau, kad tamsai turiu ruoštis iš anksto. Kairioji akis užgeso gana greitai, po kelių mėnesių, o kita silpo palaipsniui. Iš pradžių man buvo labai sunku. Jutau žodžiais nenusakomą neviltį. Nuolat kankino klausimas: „Dieve, kodėl man?“ Vėliau prasidėjo totali apatija ir melancholija, peraugusi į depresiją.“ 

Sigitui prasidėjo „sofos režimas“. Jis aštuonis mėnesius gulėjo ant sofos nieko neveikdamas. Vyras netgi valgyti ėjo vien dėl to, kad grįžusi iš darbo žmona nebambėtų. Per parą miegodavo 2–3 valandas. Vieną karštą dieną panoręs atsigerti, pamėgino nueiti į virtuvę. Tuos kelis metrus įveikti pasirodė ne taip paprasta. Vyras pavargo. Grįžus ant sofos pradėjo kamuoti nelinksmos mintys. Sigitas galvojo: „Dabar man sunku nueiti atsigerti, bet ne bėda. Žmona ant spintelės pastatys stiklinę. Paskui man bus sunku nueiti iki tualeto. O kaip bus toliau?“ Liūdnos globotinio perspektyvos neregys išsigando. Labai nenorėjo svetimų žmonių priežiūros. Ėmė mąstyti, kaip viso to išvengti. Sigitas suprato, kad būtina nedelsiant išbristi iš jį apsėmusio liūno. Išeitis – fizinis aktyvumas. Mankštą daryti namuose – nuobodu. Tada jam į galvą šovė naivoka mintis, bet kaip vėliau paaiškėjo, ganėtinai veiksni – vaikščioti apsipirkti ir vienu nuėjimu pirkti tik vieną produktą. Vyras išsiruošdavo į parduotuvę, nusipirkdavo pieno. Grįžęs namo persirengdavo ir nustatydavo žadintuvą. Po valandos suskambus žadintuvui vėl persirengdavo ir keliaudavo tuo pačiu maršrutu. „Kaip dabar suprantu, nebuvo taip blogai. Tada dar šiek tiek mačiau viena akimi. Regėjimą galutinai praradau prieš gerus aštuonerius metus. Kitas žingsnis – dukters šuniukas. Ji gyvena šalia, vos per kelis namus. Dukra nusipirko nuostabų keturkojį augintinį. Ėmiausi jo globos. Tekdavo per dieną kelis kartus su juo vaikščioti. Fizinis aktyvumas bei meilus augintinis padėjo atsikratyti depresijos ir į gyvenimą pažvelgti kitokiu kampu“, – pasakojo S. Sinkevičius. 

Palaipsniui grįžtant į aktyvų gyvenimą, natūralu, kad kyla klausimas – o ką toliau veikti? Į šį klausimą atsakymo ieškojo ir Sigitas. Neregys užsiimti sena veikla nepanoro. Taip jo akiratyje atsirado masažuotojo profesija. 2012 metais pasitaikė puiki proga tapti masažuotoju. Tuo metu buvo laimėtas Europos Sąjungos finansuotas projektas masažuotojams rengti. Surinkta uždara grupė ir mokslai vyko Vilkpėdės bendruomenės centre. Paskaitos buvo intensyvios – nuo devynių ryto iki antros valandos po pietų. Sigitas po pusantrų metų gavo masažo kursų baigimo pažymėjimą. Absolventas įsidarbino masažo salone „Matančios rankos“. „Salone dirbti patiko, buvo smagu. Su lankytojais mes ne tik dirbome, bet ir bendravome prie kavos puodelio. Daug bendraudamas supratau, kad įsigalėjęs piktų žmonių dominavimas yra tik mitas. Jų – mažuma. Iš tikrųjų vyrauja geri, nuoširdūs ir pasiruošę padėti žmonės“, – samprotavo neregys masažuotojas. 

Vyras po trejų metų atsisveikino su samdomu darbu ir ligonius masažavo namuose. Dar dirbdamas salone „Matančios rankos“ S. Sinkevičius neakivaizdžiai mokėsi masažo Elektrėnų profesinio mokymo centre. Sigitui su draugais dvejus metus rytais tekdavo važiuoti į Elektrėnus mokytis, o po paskaitų dirbti masažo salone. Tikrąjį su pagyrimu masažo specialisto diplomą neregys gavo 2016 metais. Studijų metu vyras visiškai apako. Buvo sunku, tačiau nuolatinės kelionės išmokė savarankiškumo ir mobilumo. Žinoma, iš pradžių kas kelios dienos laukdavo prakirstas antakis, nes ne vietoj stulpas ar kitos negandos... Įgijus savarankiško judėjimo patirties ne vietoje stovinčių stulpų sumažėjo. Didžiausia problema – žiemą susirasti kelią. 

Masažuotojui į atmintį įstrigusi 2015 metų birželio pradžia. Buvo savaitės vidurys. Į mokslus važiuoti nereikėjo. Sigitas miegamajame nusprendė paklausyti televizoriaus, nes jau tada labai silpnai matė. Gulėdamas prisiminė, kad žmonai pažadėjo sutvarkyti kelias dėžes, esančias čia pat, miegamajame. Žvilgt, ogi dėžių nėra. Pagalvojo, kad žmona jas kitur padėjo. Tada vyras priėjo arčiau – vis tiek dėžių nėra! Ranką ištiesė ir apčiuopė gulinčias dėžes. Atitraukė – dėžių nėra. Tik po kelių bandymų suprato, kad mato ne akimis, o rankomis. 

Kaip jau sakyta, neregio gyvenimui S. Sinkevičius pradėjo ruoštis iš anksto. Dar šiek tiek viena akimi matydamas vyras kreipėsi į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą prašydamas išmokyti dirbti su kompiuterio garsine programa. Karolis Verbliugevičius supažindino su „Jaws“ programa ir pamokė ja naudotis. Vėliau Sigitas pagalbos kreipėsi į mobilumo mokytoją Jūratę Jakštienę. Mokytoja stebėjosi, kam jam reikalingos mobilumo pamokos, jeigu jis dar šiek tiek mato, tačiau neatsisakė išmokyti vaikščioti su baltąja lazdele, brailio rašto, buities dalykų. Neregys pasakojo: „Vėliau visi pripažino, kad mano noras išmokti tikrai pasiteisino. Apakęs aš žymiai lengviau išmokau savarankiškam gyvenimui būtiniausių dalykų. Pats dar matydamas treniravausi. Nuo mano namų iki „Sodros“ – apie kilometras du šimtai metrų. Su Jūrate šito maršruto nesimokėme. Gelbėjo regimoji atmintis. Atidaręs buto duris užsimerkiau ir nukeliavau iki „Sodros“ pastato.“ 

Tas pats nutiko su Karoliniškių mikrorajonu. Sigitas, padedamas žmonos, išmoko savarankiškai susirasti būtiniausius objektus. Ypač jam trukdydavo virš šaligatvio augančios krūmų, medžių šakos. Kartą neapsikentęs jis paėmė reples ir iki kraujo pritrynęs nuospaudas karpė išsikišusias šakas. Netekęs regėjimo kreipėsi pagalbos į seniūniją. Seniūnas po penkių minučių įspūdingos tuščios kalbos pasakė, kad tokiems darbams trūksta lėšų. Neregys jam atkirto, jeigu nesugeba, tai gal derėtų vietą užleisti kitam. Šie žodžiai seniūną paveikė ir po kelių savaičių gyvatvorės buvo apkarpytos ir netgi sutvarkytas duobėtas šaligatvis. 

Ekstremalūs pomėgiai 

Pasak Sigito, jo pomėgiai avantiūra net nekvepia. Aklumas iš tiesų yra maksimalus „ekstrymas“. Žmogus, netekęs regėjimo, priverstas nugyventi du gyvenimus: vieną – matant, o kitą – tamsoje. Prisijaukinęs tamsą, Sigitas svarstė, kaip paįvairinti gyvenimą. Neregys prisiminė savo seną svajonę, kurią įgyvendinti sutrukdydavo tai prasti orai, tai pinigų stoka, o jeigu viskas būdavo gerai, tai prieštaraudavo artimiausi žmonės. Ši, dvidešimt metų brandinta, svajonė – šuolis parašiutu. „Labai gerai atmenu tą dieną. Buvo rugpjūtis. Kaip tik turėjau laisvą savaitgalį. Sau tariau, jeigu ne dabar, tai kada? Pradėjau ieškoti informacijos, bet neradau. Prisiminiau, kad keli buvę bendradarbiai užsiima parašiutizmo sportu. Skambinu, vienas nekelia ragelio. Skambinu kitam – pakėlė. Susakau reikalo esmę. Bičiulis pažadėjo reikalą sutvarkyti ir man nedelsiant perskambinti. Sėdžiu, laukiu. Pagaliau skambutis. Iš pradžių Pociūnų aerodromo direktorius nesutiko, nes savaitgaliai perpildyti. Tik sužinojęs, kad šoks neregys, sutiko. Artėjo šuolio diena“, – pasakojo S. Sinkevičius. 

Šuolio metu įvyko tikras stebuklas. Iš baimės, streso ir adrenalino neregiui trumpam, vos kelioms sekundėms, sugrįžo regėjimas. Žinoma, Sigitas šoko kartu su instruktoriumi. Vis tiek emocijų buvo daug. Nusileidęs aplinkiniams pasakė, kad akimirkai buvo praregėjęs. Susirinkusieji nuščiuvo, o vėliau pradėjo klausinėti, ką jis matė? Neregys pasakojo matęs miško keliuką. Kokį keliuką? Negali būti! Neregys papasakojo apie regėtą mišką, žalsvos spalvos laukus. Aplinkiniai išklausę pradėjo juoktis. Pasirodo, tas miško keliukas besąs Nemunas. 

Sužinojęs apie organizuojamą Aldonos Pievos akciją „Mane veža“, Sigitas buvo gana skeptiškas. Su motociklais važiuota ne vieną kartą. „Galvojau – rado mat atrakciją, motociklus. Tikrai nesiregistruosiu. Tačiau staiga į galvą toptelėjo mintis: palauk, aš gi nematau. Vadinasi, viskas turi būti kitaip! Pamėginau ir nenusivyliau. Jeigu anksčiau, vairuodamas automobilį, motociklininkų nekenčiau, tai po pasivažinėjimo nuomonę pakeičiau. Važiuojant motociklu pojūčiai yra skirtingi. Juos nulemia greitis. Ypač, jeigu esi vežamas ne sportiniu motociklu. Netgi dabar, eidamas gatve ir išgirdęs atburzgiantį motociklą, pakeliu ranką pasisveikindamas. Tai vienas iš mano naujų ritualų. Važiuodamas motociklu suvokiau, kas yra jėga, laisvė ir vėjas plaukuose“, – džiūgavo neregys. 

Neregys skrido parasparniu, šoko nuo tilto su guma, šaudė koviniais ginklais. Visa tai darė ne vieną kartą. Tik vienos pramogos nekartojo – automobilio vairavimo. Kačerginės Nemuno žiedo ralio trasoje patirti įspūdžiai buvo tokie įspūdingi, kad iki šiol jų nenori pakartoti. Išlipęs iš mašinos Sigitas nustebo, kodėl taip greitai išseko 40 minučių laikas. Draugai juokdamiesi jį pataisė, kad vairavo ne 40 minučių, o keturias valandas. 

Nuotrauka: Nors Sigito sąraše nemažai ekstremalių pomėgių, maksimaliu ekstremalumu jis vadina neregystę / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuotas jaudinantis vaizdas – aukštai virš žemės tarsi skriejantis Sigitas Sinkevičius su instruktoriumi už nugaros. Vyrai dėvi šuolininkų kostiumus su įvairiais dirželiais, tvirtinančiais juos vieną prie kito, ir akinius nuo saulės, jų plaukus šiaušia vėjas. Instruktoriui ant nugaros yra kuprinė, iš kurios tįsta parašiuto virvė. Sigito rankos ištiestos į šalis ir sulenktos per alkūnes, delnai nukreipti į apačią. Į priekį nukreiptas veidas plačiai šypsosi kiek pravertomis lūpomis. Instruktorius rimtai žvelgia žemyn į tolimą žemę. Apačioje veriasi pakrypęs vaizdas: netaisyklingi laukų kvadratai ir stačiakampiai, tamsuojantys miškai, siauros šviesių kelių linijos ir platus upės vingis. Tolumoje plaukia pavieniai balti debesys, vietomis metantys šešėlius ant žemės.