Skaityk lengvai

NE TIK ŠVENTĖ — LASS SĄSKRYDIS  

Birželio 24 dienos rytą į „Zelvos“ poilsiavietę iš įvairių Lietuvos miestų rinkosi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai.

Pirmąkart buvo organizuojamas sąskrydis, kuriame dalyvauti buvo kviečiamas kiekvienas norintis.

Sąskrydis tai bendruomenės susitikimas.

Atvykusiuosius prie poilsiavietės vartų pirmas pasitiko ir pasveikino pats sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis.

Diena buvo labai graži, švietė saulė.

Buvo sugalvota labai daug pramogų.

Netoli viena nuo kitos iš abiejų pagrindinio tako pusių buvo įsikūrusios „Mūsų žodžio“, „Biomedikos centro“, sąskrydžio dalyvių rankdarbių palapinės.

Taip pat stovėjo ELVIS autobusiukas, diskusijų apie išmaniąsias technologijas studija, vyko viktorinos, sportinės rungtys.

Vyko virvės traukimo rungtis ir kitos sportinės užduotys.

Žmonės galėjo laisvai rinktis, ką nori veikti, su kuo bendrauti, kur dalyvauti.

Vyko protmūšis, kuriame dalyvavo 11 rajonų komandos.

Protmūšis tai tokia viktorina, kur užduodami įvairūs klausimai, į kuriuos žmonės turi atsakyti.

Protmūšį laimėjo ukmergiškiai.

Daug žmonių norėjo išmokti, kaip suteikti skubią pagalbą kitam žmogui.

To žmonės galėjo išmokti prie budinčių paramedikų-maltiečių greitosios pagalbos automobilio.

Buvo pristatytas neregiams skirtas stalo žaidimas, kurį žmonės galėjo pabandyti žaisti.

Scenoje pasirodė meno mėgėjų kolektyvai ir dainininkai, kurie visiems pakėlė nuotaiką.

Daug žmonių maudėsi ežere, nes vanduo jau buvo šiltas.

Vakare ežero pakrantėje buvo uždegtas laužas, vyko diskoteka.

Žmonės buvo laimingi, bendravo vieni su kitais, smagiai leido laiką.

Kiekvienas atvykęs aklųjų sąjungos narys registruodamasis gavo po gertuvę.

Įvykdę tam tikras užduotis ar aktyviausi žmonės gavo žetonų, kuriuos galėjo iškeisti į tušinukus, kepuraites ar marškinėlius.

Kiekvieno rajono kepuraitės skyrėsi spalva, tad silpnaregiams ir neregių palydovams buvo lengviau atrasti žmones.

Šiauliečiai iš kitų išsiskyrė savo geltonomis kaklaskarėmis.

Neregiai bei silpnaregiai dalyvavo ir diskusijoje su bendruomene apie sąjungos ateitį. Sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis pasidžiaugė, kad į sąskrydį užsiregistravo beveik 550 atvykusiųjų.

Diskusijoje žmonės kalbėjo apie neregių problemas, ko jiems trūksta, kas kelia nerimą.

Buvo diskutuota apie namų pritaikymą neregiams, apie sveikatos problemas, sąjungos filialus, filialų pirmininkus, pastatus.

Paulius Kalvelis pažadėjo visus klausimus aptarti, pasidomėti dėl kylančių rūpesčių.

Žmonės išsakė ir savo pasiūlymus dėl šventės, pasakė, ko tikisi kitais metais.

Niekas iš kalbintų žmonių nepasakė, kad tokių renginių nereikia, ir patvirtino, kad su malonumu dalyvautų ir kitąmet.

LIETUVOS ŠVENTVIEČIŲ KELIAIS  

Įsibėgėjus vasarai daugiau laiko praleidžiame gamtoje.

Keliaudami po gamtą susipažįstame ar pagiliname savo žinias apie Lietuvos kultūrą. Šįkart kviečiame į susitikimą su archeologu Vykintu Vaitkevičiumi.

Vykintas jau daug metų tyrinėja Lietuvos šventvietes, jų paslaptis.

Šventvietės tai šventos vietos, kuriose senovėje buvo meldžiamasi.

Vykintą radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ kalbina laidos vedėja Irma Jokštytė.

Vykintas pasakoja, kad šventvietes tyrinėja daugiau kaip 30 metų.

Vykintas sutiko daug žmonių, kurie padėjo, parodė, iš kurių teko mokytis.

Šventvietės susijusios su senove.

Vykintas veda ekskursijas ir pasakoja žmonėms apie šventvietes, jų atsiradimą, istoriją.

Vykintas pasakoja, kad Kauno ąžuolynas yra vienas iš šventų miškų, kuris išliko.

Vykintas pasakoja, kad medžius mylėti būtina, reikia juos saugoti, su jais kalbėtis.

Medžiai žmogui suteikia nusiraminimą, jėgos, atsipalaidavimo.

Vykintui labai svarbu nepamiršti istorijos, savo kultūros, papročių, tradicijų.

Vykintas sako, kad labai svarbu jausti ryšį su savo protėviais.

Vykintas tyrinėja šventvietes ir apie jas labai daug žino.

Žmonės dažniausiai yra buvę prie Puntuko, Anykščių šilelyje, dairęsi nuo Šatrijos arba jaunystėje užsukę į Rambyną ir, žinoma, Birutės kalną Palangos pajūryje.

Kiekviena šventvietė turi savo laikotarpį, kuris yra pats ryškiausias.

Toks nepaprastas yra Pajautos kapas prie Žaslių, aprašytas dar 16 amžiuje Lietuvos metraščiuose.

Rašyta, kad kai sunyko kunigaikštienės Pajautos antkapinis paminklas, tai toje vietoje išaugo liepos ir jos žmonių buvo laikomos šventomis.

Šiandien tas kalnelis yra apaugęs liepomis, ten buvo atkurta šventvietė.

Jeigu mes norime keliauti į šventvietę, kaip turėtume ten elgtis, galbūt kažką būtinai ten reikia atlikti?

Vykintas pasakoja, kad nederėtų šiukšlinti, o radus šiukšlę, ją paimti.

Negalima ant šventviečių ir šventų medžių lipti.

Jeigu norima užmegzti ryšį su ta vieta, labai svarbi yra daina, giesmė arba sutartinė.

Mes galime nežinoti maldų, linkėjimų, užkalbėjimų, bet jeigu mokame vieną vienintelę dainą, kuri mums atrodo tinkama, tai viskas keičiasi į gerąją pusę.

Vykintas išleido naują knygą apie šventvietes.

Svarbus dalykas, kad šioje knygoje tarsi keliaujame per saugomas teritorijas, bet kartu keliaujame per baltų kraštus.

Pradedame kelionę Vilniuje, čia Pavilniai, čia Verkiai, tada Asveja, Servėta, Labanoras, Aukštaitija.

Tokia kelionė gražiai suvienija 8 genčių kraštus, vietoves, pasibaigia prie Sartų ežero, sėlių žemėje.

Tai bandymas žvelgti į mūsų saugomas teritorijas ir tuose parkuose, rezervatuose pamatyti tai, ko niekas iki šiol nebuvo ieškojęs.

Knyga gausiai iliustruota, su žemėlapiais, nuotraukomis, daugelis jų skelbiama pirmą kartą.

Vykintas nori palinkėti skirti laiko pažinti, dažniau išsitraukti iš ausų ausines ir klausytis ne garso įrašų, bet tikrų garsų.

Dabar tas laikas, kai saulė yra aukščiausioje padėtyje, kai viskas žydi, žolynai yra pilni nepaprastų, stiprinančių sveikatą, laimę lemiančių galių.

Vykintas kviečia nepabijoti išeiti į mišką ir ne tik išgirsti mus supantį pasaulį, bet labiausiai — patį save.

Tokioje vietoje yra galimybė užduoti klausimą ir tikėtis rasti atsakymą.

„GOOGLE“ KALBOS VARIKLIS PRAKALBO LIETUVIŠKAI  

Šių metų pavasarį visai netikėtai „Google“ kalbos variklyje atsirado lietuvių kalba.

Koks skirtumas, ar telefonas kalba integruotu „Google“ balsu, ar jau visiems įprastu ir pažįstamu „Liepos“ sintezatoriaus balsu?

Į šį klausimą ir bus atsakyta straipsnyje.

Bet pradžiai išsiaiškinkime, kas yra tas kalbos variklis ir kuo jis skiriasi nuo ekrano skaitymo programos.

Ekrano skaitymo programa — tai programinė įranga, kuri paverčia informaciją žmogui suprantamu garsiniu tekstu.

Tam, kad tekstas būtų perduotas žmogui, reikalingas kalbos variklis arba kalbos sintezatorius.

Jeigu paprastai — tai balsas, kurį mes girdime savo telefone.

Skirtingi kalbos varikliai turi skirtingą kiekį balsų, pavyzdžiui, „Liepos“ kalbos variklis turi 4 lietuviškus balsus.

„Google“ kalbos variklis palaiko labai daug skirtingų kalbų, dabar ir lietuvių kalbą.

Kalbos variklis naudojamas ir svetainių straipsniams garsinti ar įgarsina ėjimo arba važiavimo nurodymus žemėlapiuose.

Šiuo metu „Liepos“ kalbos taisyklingumas stipriai lenkia naująjį „Google“ sintezatorių.

„Google“ sintezatorius tam tikrose vietose netaisyklingai taria skaičius ir panašiai.

Tačiau tai tik pirmoji „Google“ lietuviško balso versija, kuri tikrai bus tobulinama. „Google“ kalbos sintezatorių paprasčiau integruoti į įvairias neregiams gaminamas programėles ir „Google“ kuriamus produktus.

Apžvelkime, ką gi naujo lietuviško balso atsiradimas suteikė vartotojui.

Dabar net ir ne itin stipriai technologijose pažengęs vartotojas gali savarankiškai „susitvarkyti“ telefoną.

Viskas, ko reikia, tai įjungti naują įrenginį ir palaikyti kelias sekundes prispaudus du pirštus vertikaliai ekrano.

Telefonas pradės kalbėti, tuomet beliks susirasti kalbų sąraše lietuvių kalbą ir išgirsite lietuvišką balso sintezatorių.

Vėliau, jeigu senasis balsas patinka labiau, gebėsite ir „Liepą“ susiinstaliuoti.

Su „Google“ kalbos varikliu telefonas veikia gerokai greičiau nei su „Liepos“ varikliu. „Liepos“ balso sintezatorius palaiko tik vieną kalbą.

Dabar nusistačius „Google“ kalbos variklį reikia susirasti komandą „Kalba, kuria kalbama“ ir išsirinkti mums reikalingą kalbą.

Labai džiugi žinia, kad „Google“ į savo kalbos variklį pagaliau integravo lietuvišką balsą.

REDŽIS VEBAS: „SUPRATAU, KAD GALIU NE TIK GROTI, BET NETGI GAUTI UŽ TAI PINIGŲ“  

Anglų klavišininkas, dainininkas ir dainų kūrėjas Redžis Vebas buvo tikra legenda.

Jaunieji muzikantai ateidavo į jo grupės koncertus mokytis, kaip galima gerai groti klavišiniais instrumentais.

Redžis grojo su žinomais dainininkais ir mėgavosi kūrybiniu gyvenimu.

Ankstyvoje vaikystėje jam buvo pašalintos abi akys.

Neregių mokyklose tuo metu didelis dėmesys buvo skiriamas mokymui groti instrumentais.

Redžis skambino gitara, grojo būgnais ir fortepijonu.

Džiazo jis mokėsi savarankiškai.

Džiazas tai toks muzikos stilius.

Redžis prieidavo prie tų, kurių grojimas jį žavėjo, ir klausdavo, o kaip padarei tai, kaip pavyksta pagroti tokį garsą.

Netrukus Redžis ėmė gauti kvietimų groti baruose ir klubuose.

Būdamas neregys, Redžis labai džiaugėsi galėdamas būti naudingas.

Redžis nedrįso svajoti tapti profesionaliu muziku, todėl įstojo į universitetą studijuoti socialinių mokslų.

Tačiau pradėjęs dirbti netrukus įsitikino, kad socialinių darbuotojų — pakankamai, o pianistų — ne.

Todėl Redžis pradėjo muzikanto karjerą.

Savo grupę Redžis pavadino „Reg Webb Fusion“.

Pavadinimas buvo reikalingas tam, kad grupė atrodytų modernesnė ir sulauktų daugiau kvietimų groti.

Redžis buvo laimingas, kad galėjo žengti per gyvenimą, kurdamas muziką ir supamas kūrybingų žmonių.