Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Redžis Vebas: „Supratau, kad galiu ne tik groti, bet netgi gauti už tai pinigų“

Anglų klavišininkas, vokalistas ir dainų kūrėjas Redžis Vebas (Reginald William Webb, 1947–2018) buvo tikra legenda. Jaunieji muzikantai ateidavo į jo grupės koncertus mokytis, ką galima išgauti iš klavišinių, o pakeisti jį įrašų sesijose buvo faktiškai neįmanoma: jo kolega Nikas Keršas (Nik Kershaw) pasakojo, kad sykį bandė rasti kitą atlikėją, bet galiausiai teko šauktis į pagalbą Vebą, mat niekas iš aplinkinių muzikantų negebėjo groti taip, kaip gebėjo jis. Jis lydėjo koncertiniuose turuose Lenį Kravitzą (Lenny Kravitz), Siuzi Kvatro (Suzi Quatro), buvo atviras skirtingiems žanrams ir mėgavosi kūrybiniu gyvenimu. 

Ankstyvoje vaikystėje jam buvo pašalintos abi akys. Tai jam suteikė dar 69 gyvenimo metus (jam esant jau brandaus amžiaus onkologija atsinaujino inkstuose) bei galimybę patirti gana intensyvų muzikinį lavinimą mokykloje. Neregių ugdymo įstaigose tuo metu buvo paplitusi praktika ypatingą dėmesį skirti mokymui groti instrumentais. Redžis staiga suprato, kad muzika yra ne tik kažkas, kas sklinda per radiją, bet ir jam prieinama veikla: jį supo grojantys ir dainuojantys žmonės, jis pats skambino gitara, grojo būgnais ir gavo klasikinio fortepijono pamokų. Džiazo jis mokėsi savarankiškai, geriausiu žinomu per visą šio žanro gyvavimo istoriją būdu – prieidavo prie tų, kurių grojimas jį žavėjo, ir klausdavo, o kaip padarei tai, o kas čia per akordas, kaip išgauni šitai? Standartus studijavo tiesiai scenoje, nuo antro posmo „gaudydamas“ harmoniją iš klausos ir taip formuodamas repertuarą. 

Netrukus jis ėmė gauti kvietimų groti baruose ir klubuose. Būdamas neregys, Redžis labai džiaugėsi galėdamas būti naudingas ir dalyvauti pozityvioje veikloje, o suvokimas, kad muzika gali būti pragyvenimo šaltinis, atvėrė jam visiškai naują pasaulio perspektyvą. Iki tol artimiausias jam pragyvenimo pavyzdys buvo tėvo, kuris vargo, dirbdamas alinantį nekenčiamą darbą gamykloje, kasdien pasiaukodamas, kad išlaikytų šeimą. Vebas dar nedrįso svajoti tapti profesionaliu muziku, tad įstojo į Birmingamo universitetą studijuoti socialinių mokslų. Tačiau pradėjęs dirbti netrukus įsitikino, kad Birmingame socialinių darbuotojų – pakankamai, o pianistų – ne. Todėl jis suformavo trio ir nebedvejodamas pasirinko muziko kelią. 

Savo grupę jis pavadino „Reg Webb Fusion“, nors jie grojo visai ne tą muziką, kokią tuo metu garsino Mailsas Deivis (Miles Davis), „Mahvishnu Orchestra“ ar „Weather Report“ „fusion“ vardu. Pavadinimas buvo reikalingas tam, kad grupė atrodytų modernesnė ir sulauktų daugiau kvietimų groti, nors repertuaro stilistika buvo įvairiausia. Kitą, vėlyvąjį, savo trio su Linkolnu Andersonu (Lincoln Anderson) ir Endriu Daulingu (Andrew Dowlingu) jis pakrikštijo „The Three B‘s“ – „Trys Bė“, apeliuodamas į tai, kad vienas jų – neregys (angl. blind), kitas – juodaodis (angl. black) ir trečias – sergantis astma (angl. brethless). Nestokodamas humoro jausmo, klavišininkas visuomet buvo pilnas istorijų, kurias perteikdavo tiek džiazo improvizacija, tiek autorinėmis dainomis. 

L. Kravitzas, „The Outfield“, S. Kvatro, Vanesa Paradis kvietėsi jį į savo turus, bet daugiausia jis koncertavo su savo grupėmis. Būdamas laisvas menininkas, atviras progoms, visuomet pasirengęs netikėtumams ir būdamas laimingas, kad galėjo žengti per gyvenimą, kurdamas muziką ir supamas kūrybingų žmonių. 

Paklausykite R. Vebo su bičiuliais atliekamos kompozicijos. 

Nuotrauka. R. Vebas 

Redžio Vebo nuotrauka nuo liemens iki viršugalvio. Stamboko sudėjimo vyras sėdi scenoje prie sintezatoriaus ir kiek atlošęs galvą įsijautęs dainuoja į netoliese pritvirtintą mikrofoną. Redžio plaukai pusilgiai, banguoti, kiek praretėję, akis dengia tamsūs akiniai, kuriuose atsispindi scenos šviesa. Atlikėjas dėvi viršuje prasegtus tamsius marškinius trumpomis rankovėmis, raštuotus šviesiais, įvairių dydžių kvadratais. Už jo kabo užuolaidos ir tamsuoja būgnų lėkštė.