Mūzų pėdsakais

Pranas Pliuška, [email protected]

Tapatumų beieškant

„Kiekvienas žmogus yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ 

Birželio 6–11 dienomis Monciškėse (Palangos sav.) vyko bendras profesionalių meno atstovų ir žmonių su negalia meninis socialinis performansas „Tapatumai“. Tikriausiai pagalvojote, kad aš kažką supainiojau. Kaip gali performansas tęstis 6 dienas? Vis tik būtent taip ir buvo! Pirmą dieną, vos susipažinę vieni su kitais, savanoriškai susiskirstėme į 4 grupes, „gentis“ po 5–7 žmones, ir radę mums tinkamą teritoriją, joje kūrėme. 

Meninio vyksmo metu nagrinėti svarbius visuomenei klausimus – kuo tapatumas svarbus individui ir visuomenei? Kaip jis keičiasi, kai susiduriame su kito tapatybės ženklais? – mus sukvietė projekto kūrėjai ir sumanytojai – meno terapeutai Snieguolė Dikčiūtė, Audra Brazauskaitė ir Saulius Čėpla. Kūrybinėse dirbtuvėse skirtingos „gentys“ tarpusavyje kūrė, dalijosi, naikino, jungė ir kūrė tam tikras savo ir kito tapatybių dalis. To rezultatas – bendras ir vientisas performansas, kurio metu galima stebėti naujo instrumento sukūrimą. 

Taigi, nors visos performanso dalyvių grupės gavo tokią pačią užduotį, bet menamas rezultatas, kurį „gentys“ pademonstravo kitą rytą, buvo visiškai skirtingas. Kodėl rezultatas tik menamas, paaiškinsiu vėliau. Po pirmosios dienos pasibandymo vėliau visos grupės jau kūrė vienoje teritorijoje. 

Kūrybiniam procesui naudojome pasirinkto dydžio kartonines dėžes, įvairius dažus, pradedant markeriais, baigiant purškiamais aerozoliniais, įvairius muzikos instrumentus, savo balsą ir, žinoma, kūno judesius. Pirmą kartą patyriau, kad naudojant paprasčiausią laidą (kurį anksčiau naudodavome, o gal kas nors sėkmingai naudoja ir dabar, kaip skalbinių virvę), ant jo per vidurį pakabinus kartoninę dėžę, galima išgauti tiek daug įvairių muzikos garsų! Tereikia tik sušlapinti pirštus ir suspaudus bei įtempus tą laidą braukyti. Glaustai atpasakojant, ką veikėme tas 6 dienas, tai kūrėme savo įdomią, malonią aplinką, kūryboje atradome save ir tuos, kurie kūrė šalia, tada įsifiltravome į bendrą teritoriją, ėjome į neprognozuojamus kontaktus su kitų grupių žmonėmis, susidraugaudavome, tariamai susipykdavome, improvizuotai susipykę niokojome jų sukurtą grožį. Galiausiai visi susivienijome ir sukūrėme naują kolektyvinę tapatybę. Paklausta, kas šiame performanse svarbiau: galutinis rezultatas ar procesas, projekto sumanytoja ir koordinatorė S. Dikčiūtė (kompozitorė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos meninių socialinių projektų vadovė) atsakė, kad abu dalykai lygiaverčiai, labai svarbūs. Vienas tikslas – sukurti unikalų, vienetinį meninį objektą, procesą, kurį galima būtų parodyti visuomenei, bet ne mažiau svarbu, kad kiekvienas dalyvis gerai jaustųsi, rastų savo vietą, turėtų progos pasireikšti, kūrybiškai save atskleisti, individualiai prisidėti prie viso proceso. 

Baigiamajame žodyje, aptardamas mūsų veiklas, pasiruošimą pasirodymui Vilniuje (performansas „Tapatumai“ buvo viešai pademonstruotas birželio 16 dieną Vilniuje, Kultūros nakties programos metu – aut. past.) aktorius, projekto veiklų režisierius S. Čėpla sakė, kad aktorius yra kaip gėlės daigas. Režisierius turi jį prižiūrėti, laistyti, puoselėti, nežinodamas, kas iš to daigo išaugs: ar kokia graži gėlė, kuria visi gerėsis, gal koks neįprastas augalas, kuriuo kiti stebėsis, o gal reta žolė, kuri bus naudinga šalia esantiems augalams. 

Performanso spalvomis dirigavo A. Brazauskaitė, dailininkė, dailės terapeutė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dailės terapijos magistro studijos programų dėstytoja. Prieš naudodami dažus, aptarėme, ką Lietuvos istorijos etnografiniuose ženkluose reikšdavo viena ar kita spalva, kaip tos reikšmės kito ir su kuo jos asocijuojasi dabar. 

Už muzikinį performanso apipavidalinimą buvo atsakingi profesionalūs elektroninės muzikos grupės „Quark Effect“ muzikantai Matas, Dominykas, Kornelijus bei Marius, kuris priklauso net keliems kolektyvams: „Chalat jazz“, „Robaksai“, „Šėpa“. 

Vieną vakarą mums įdomią paskaitą skaitė nepriklausomas režisierius, indas Sudikto Ačarija (Acharyya), kilęs iš Kalkutos, šiuo metu gyvenantis Mumbajuje ir dirbantis Mumbajaus tarptautinio kino instituto režisūros bei scenarijaus rašymo dėstytoju. Rodydamas ištraukas iš filmų jis pademonstravo, kaip kine manipuliuojama laiku, kaip tas laikas savotiškai suglaudžiamas arba ištempiamas. Juk kartais per pusantros valandos sugebama atskleisti net kelių kartų šeimos gyvenimo peripetijas, o kartais – per kelias minutes prieš ar po lemtingo žingsnio žmogaus galvoje prabėga vos ne visas gyvenimas. Būtent tokį epizodą mums ir pademonstravo Sudikto. Nuteistas žmogus laukė egzekucijos vos kelias minutes, bet mes įtampoje praleidome daugiau nei pusvalandį, nes buvo demonstruojami nuteistojo galvoje pralekiantys vaizdai apie buvusio gyvenimo gražias akimirkas su mylima moterimi bei įsivaizduojamas pabėgimas. 

Tai tiek oficialios informacijos. O dabar mano, kaip aklo žmogaus, įspūdžiai ir patirtys per tas kelias nepakartojamas dienas. Vykdamas į Monciškes žinojau tik tiek, kad, pasak S. Dikčiūtės, bus ruošiamas gražus ir prasmingas performansas. Neregiui, nors ir ragavusiam scenos, visada neramu, ką reikės daryti, ar sugebėsiu tai atlikti tinkamai, ar pateisinsiu organizatorių lūkesčius, nenuvilsiu šalia esančių kolegų. Iš visų dalyvių tik aš turėjau regėjimo negalią. Pirmą dieną savo grupėje, kurioje kaip reprezentacinę pasirinkome geltoną spalvą ir styginius instrumentus, nors jais groti temokėjo tik mūsų vadovas Marius, veikėme gana struktūruotai, planingai, tai yra, žinojome, kada, kas, ką turi daryti. Tuo mūsų didesnė ar mažesnė tvarka baigėsi, tačiau į netvarką ar chaosą nepavirto. Prasidėjo improvizacija tam tikruose laiko ir erdvės rėmuose. Kitas dienas, jau priklausomai nuo nuotaikos, nusiteikimo, kitų žmonių veiksmų, darėme taip, kaip tuo metu atrodė tinkamiausia, prisilaikydami tam tikrų rekomendacijų. Visas performanso dalis „praėjome“ po kelis kartus ir kiekvieną kartą dalyvių veiksmai buvo skirtingi. Tad, kaip jau minėjau, jokio galutinio, išbaigto rezultato nesiekėme. Tokiu būdu privalėjome patys sau išsigryninti, kas mums geriausiai sekasi, kokie veiksmai mums suteikia daugiau kūrybinės laisvės, kokiu būdu galime geriausiai atskleisti save, atrasti sau tinkamą vietą visoje performanso idėjoje. Kuo toliau, jaučiausi vis laisviau ir smagiau. Kiti dalyviai, pradžioje kiek vengę kontakto su manimi, kaip neregiu, vėliau vis drąsiau imdavosi ką nors veikti drauge su manimi arba prieš mane. 

Gali kilti klausimas: o kam viso to reikia? Tikriausiai kiekvienas iš dalyvių į tą klausimą atsakytų skirtingai. Man taip dažnai nutinka, kad gavęs pasiūlymą, nesvarstydamas jį priimu, bet artėjant išvykimo dienai, kažkas galvoje ima bambėti, kad reikėjo atsisakyti ir ramiai būti savo įprastoje aplinkoje. Vis tik po visko džiaugdavausi, kad neapsigalvojau. Ir šįkart grįžau kupinas gerų emocijų ir smagių prisiminimų. Taigi, man svarbus pabėgimas nuo rutinos, naujų nuotykių, įspūdžių paieškos, naudingos patirtys, bendravimas su įdomiais žmonėmis, neįprastų pomėgių entuziastais ar savo sričių specialistais. Pasaulio, kaip ir žmogaus, pažinimas yra nesibaigiantis procesas ir kuo dažniau esu gyvenimo įvykių sūkuriuose, tuo tvirčiau jaučiuosi net turėdamas rimtą fizinę negalią. Kaip sakė Sudzuki: „Aš esu gyvenimo menininkas, o mano kūrinys yra pats gyvenimas.“ 

Nuotrauka. P. Pliuška (centre) kartu su visais „Tapatumų“ ieškotojais sulaukė žiūrovų ovacijų performansą atlikę Vilniuje / G. Čingaitės-Kiznienės nuotr. 

Lauke šiltuoju metų laiku P. Pliuška ir jam iš dešinės neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris, kurios kojos baigiasi ties blauzdomis, liečia, turbūt braukia, vieną iš kelių nesimetriškai priešais juos maždaug akių lygyje per šaligatvį ištiestų virvių. Moters rankos kiek pakeltos, kairioji dengia jos veidą, tačiau matyti besišypsančių lūpų kamputis. Prano lūpos pravertos, veidas atrodo įsijautęs ar kiek susijaudinęs, tarsi jis būtų išgavęs netikėtą garsą ir mėgaujasi procesu. Jam iš kairės stovintis susikaupęs beplaukis vyras laiko prie virvės priglaudęs didžiulę dažytą kartoninę dėžę užklijuotu viršumi. Trijulės šviesūs marškinėliai, veidai ir rankos ištepti dažais. Už jų užfiksuotas veiksmas – stovintys ir neįgaliųjų vežimėliuose sėdintys žmonės šalia virvių dalijasi dėžėmis, kažkas sprunka iš kadro ir jame palieka tik dažais išteptą koją. Aplinkui mėtosi įvairaus dydžio dėžės, virvės, teptukai, indeliai ir dažų flakonai. Nuotraukos fone, kairėje, – aukuras, apjuostas trispalve juostele, kiek toliau po medžiais stovi stendai su daugybe piešinių