Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Pažinti dar nepažintą

Pastaraisiais metais tiek elektroninėse platybėse, tiek įvairiausiuose susitikimuose kalbama, diskutuojama apie neregių savarankiškumą, mobilumą, aktyvumą. Neretai išgirstu mintį, kad neregys vos ne supermenas – jis viską gali. O ar iš tiesų? Ne veltui sakoma, kad genys margas, o pasaulis dar margesnis. Taip ir neįgaliųjų pasaulyje savo savarankiškumu, mobilumu neregys neregiui nelygu. Štai susitariu dėl interviu. Siūlau įvairius susitikimo variantus. Galiausiai susitariame susitikti „Mūsų žodžio“ redakcijoje. Pasiruošęs svečią pasitikti prie viešojo transporto stotelės netikėtai išgirstu atsakymą: „Nereikia, aš vienas ateisiu.“ Puolu prieštarauti įspėdamas, kad pastatą, kuriame įsikūrusi redakcija, ne taip paprasta surasti, kad pačiame pastate sunkoka susigaudyti, lengva paklysti. O kitame ragelio gale man atkerta: „Mėgstu nuotykius ir pažinti dar nepažintą. Paties telefoną turiu ir jeigu pasiklysiu ar dar kas nors nutiks, būtinai paskambinsiu.“ Iš asmeninės patirties žinau, kaip sunku nepaklysti, nepasimesti nepažįstamoje aplinkoje. Laukiu skambučio! Nustembu sutartą valandą išgirdęs beldimą į redakcijos duris. Per slenkstį su baltąja lazdele įžengia neregys Sigitas Sinkevičius. 

Spalvingos jaunatviškos dienos 

Sigitas gimė šešis kilometrus nuo Zelvos ežero nutolusiame Kaugonių kaime, vienkiemyje. Jame prabėgo vaikystė. „Tėtis buvo labai darbštus. Dirbo geležinkelyje. Po darbo prižiūrėjo didžiulį sodą ir bičių avilius. Turėjome net dvidešimt avilių. Tėtis miegodavo tik kelias valandas. Man būnant devynerių kolūkio sprendimu mūsų vienkiemis buvo paverstas dirbamu lauku ir ganykla. Tėtis įsidarbino Vilniuje. Jam darbovietė skyrė butą. Anksčiau visiems sakydavau, kad esu miestietis, dabar, kad kaimietis“, – juokaudamas prisiminė S. Sinkevičius. 

Berniukas pirmas pradinės mokyklos klases baigė kaime. Persikrausčius į sostinę mokėsi keliose vidurinėse mokyklose. Sovietiniais laikais moksleivis vidurinę mokyklą privalėjo lankyti griežtai pagal gyvenamąją vietą. Berniukas taip „keliavo“ iš vienos mokyklos į kitą. Karoliniškėse lankė net tris vidurines mokyklas. Mokslai Sigito nedomino. Gal todėl 1979 metais baigė tik aštuonias klases. Teko rinktis tarp profesinės technikos mokyklos ir technikumo. Neregys pasakojo: „Profkėje“ mokytis ne lygis, ne prestižas. Norėjau ko nors solidesnio. Į akis krito automatikos ir telemechanikos specialybė. Jos buvo galima išmokti Vilniaus geležinkelių transporto technikume. Nuo mažų dienų domėjausi elektronika. Dar septintoje klasėje įstojau į geležinkeliečių būrelį. Lankant jį į minėtąjį technikumą buvo galima įstoti be konkurso.“ Prasidėjo mokslai. Praėjo mėnuo, antras, trečias, o dėstytojai neužduodavo jokių namų darbų ir iš išdėstytos temos nieko neklausinėdavo. Sigitui pasirodė tai labai keista ir įtartina. Vaikinas, įtardamas klastą, nusprendė rimtai mokytis. Technikume dėstomi dalykai sekėsi pakankamai lengvai, nes jaunuoliui automatika, elektronika labai patiko. Technikumą baigė 1983 metais, už gerus mokslo rezultatus ir praktikos atlikimą įgydamas penktą specialisto kategoriją iš septynių. 

Greitai po mokslų atėjo laikas tarnystei sovietų kariuomenėje. Lietuviui dvejus metus teko tarnauti radijo lokaciniuose daliniuose. „Iki šiol atsimenu, kaip lydėjome užgrobtą lėktuvą. Teko lydėti ir sunkiai pakrautą lėktuvą, kuriam sugedo vienas iš variklių. Manėme, kad jis tikrai suduš, nes skrido pilvu braukdamas medžių viršūnes. Mūsų nuostabai, jis sėkmingai nutūpė. Pats įsimintiniausias atvejis – dingęs lėktuvas su ledo ritulio vaikų komanda. Buvo žiema. Šaltukas spaudė negailestingai. Gavome pranešimą apie dingusį lėktuvą AN-2. Ant kojų buvo sukeltos paieškos komandos. Lėktuvo ieškota visą naktį. Pagaliau ryte lėktuvas surastas ant ežero ledo su sveikais vaikais. Tarnyba buvo itin sunki. Šimtą parų miegodavau tik po keturias valandas darbo vietoje. Tiesiog sustumdavome du stalus, kad galėtume bent kiek išsitiesti. Mūsų stotyje turėjo tarnauti 18 žmonių. Vienu momentu tarnavome tik trise.“ 

Grįžęs iš kariuomenės Sigitas pradėjo ieškoti darbo. Paieškas apsunkino kariuomenėje persirgta kepenų liga. Sergant teko net du mėnesius gulėti ligoninėje. Gydytojai liepė griežtai laikytis dietos, uždraudė sportuoti, dirbti fizinį darbą. Jaunas vyras ėmė ieškoti elektriko darbo. Netikėtai draugas pasiūlė meistro vietą tuometėje Vilniaus radijo komponentų gamykloje. „Galiu pasididžiuoti – per trejus darbo metus pasiekiau neblogų rezultatų. Viena brigada buvo rimta, o kiti „šalapajai“, nevengiantys stikliuko ir tikrai nepersidirbantys. Mano meistrystės metais iš antrosios brigados darbininkų nei vienas nebuvo sugautas išgėręs. Kartą, netyčia, sandėlyje skaičiuodamas medžiagas išgirdau darbininkų pokalbį. Į cechą atėjo kitos brigados darbuotojas ir susirado savo draugelį, siūlydamas išgerti spirito (gamykloje spiritas naudotas radijo komponentams valyti). Manasis darbininkas atsisakė. Jo bičiulis paklausė, kodėl. Išgirdęs atsakymą nustebau: „Prieš meistrą nepatogu.“ Matyt buvau neblogas meistras, nes po gerų dvidešimties metų, kai jau nemačiau, mane gatvėje užkalbino žmogus. Kreipdamasis į mane „meistre“. Darbininkų negąsdinau ir nemoralizavau. Stengiausi juos uždegti savo pavyzdžiu. Prieš nusikaltusį darbuotoją nesigriebiau administracinių priemonių, pakakdavo pokalbio“, – prisiminė Sigitas. 

Verslai, versliukai, versleliai  

1989 metais Lietuvą užklupo tikra verslo epidemija. Pajutę laisvę ir savarankiškai uždirbamų pinigų skonį, žmonės ėmė kurti nuosavus verslus. Iš pradžių Sigitas nesiryžo tokį pradėti. Jis priėmė kvietimą įsidarbinti buvusio bendradarbio įkurtoje garso įrašų studijoje. Atlyginimas studijoje buvo dvigubai didesnis, nei uždirbdavo gamykloje. Prisimindamas tuos metus Sigitas pastebi, kad iki šiol negali pakęsti Rusijos estradinės grupės „Laskovij maj“ ir jos dainos „Belyje rozy“ („Baltosios rožės“). Dirbant garso įrašų studijoje per dieną jam tekdavo perrašyti virš šimto tuo metu labai populiarios dainos kopijų. Perrašoma buvo iš magnetofonų juostų į kasetes ir atvirkščiai, tad kiekvieną kartą tekdavo išklausyti visą garso įrašą. 

Kelerius metus dirbęs privačiame versle, S. Sinkevičius nusprendė imtis nuosavo verslo. Kartu su bičiuliu atidarė parduotuvę. Tuo metu šalyje prekiauta viskuo: pradedant rūbais, elektronika ir baigiant buities apyvokos daiktais. „Tais deficito laikais visi kuo nors prekiavo. Mūsų parduotuvė nebuvo išimtis. Parduodavome itin platų prekių spektrą. Pirkėjai mūsų parduotuvėje surasdavo net deficitinių maisto produktų. Į parduotuvę prekės suplaukdavo įvairiausiais būdais. Pristatydavo tiekėjai, kažkas atnešdavo su prašymu parduoti. Daugiausia tekdavo važinėti per buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją ir ten ieškoti prekių, kurias galėtume perparduoti Lietuvoje. Aš pats dažniausiai vykdavau į Ukrainą, Latviją ir Estiją. Prekes sukraudavau automobilio bagažinėje ir automobilio salone. Prekyba ir nuolatinė prekių „medžioklė“ gerokai vargino. Taip vienos kelionės metu su draugu sugalvojome naują verslo idėją“, – prisiminė Sigitas. 

Kaip žinia, sovietmečiu turizmu užsienyje galėjo džiaugtis tik išrinktieji. Laimingieji išvažiuodavo į Lenkiją, Čekiją, Vengriją, Bulgariją ir Vokietijos Demokratinę Respubliką. Prasivėrus geležinei uždangai žmonės plūstelėjo pažinti kaimyninių šalių ir ne tik jų. Sigitas su savo draugu taip pat nusprendė aktyviai pailsėti. Abu nusipirko pažintinę kelionę į Čekiją. Vyrams ši šalis paliko neišdildomą įspūdį. Turistiniu autobusu grįždami į gimtinę vyrai prisižadėjo dar kartą aplankyti šią šalį. Vienbalsiai nusprendė, kad brangu. Tada draugą aplankė išganinga mintis – pamėginti organizuoti pažintines keliones į Čekiją. Kaip tarė, taip ir padarė. Abu įsteigė kelionių agentūrą. Nepaisant to, kad keliautojams buvo pasiūlyta tik viena šalis, norinčiųjų netrūko. Vėliau Sigitas ėmėsi organizuoti keliones į Čekijoje vykstančius populiarių grupių koncertus. Taip lietuviai Prahoje galėjo išgirsti „Scorpions“, „Roxette“ ir kitų grupių koncertus. Deja, verslas buvo sezoninis. Žiemą norinčiųjų keliauti nebuvo daug. Todėl Sigitas nusprendė ieškoti kitos verslo nišos. 

Pasirinko rinkodaros sritį. Jam labai rūpėjo išmokti, kaip teisingai plėsti ir vystyti verslą. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Vyras įmonėje planavo padirbėti kelis mėnesius, o išdirbo net kelerius metus. Sigitas nuolat važinėdavo po Lietuvą siūlydamas įvairias buitines prekes ir žaislus vaikams. Pusę metų dirbo Latvijoje, Daugpilio rajone. Darbas prasidėdavo septintą ryto, o baigdavosi 19 valandą. Nuolatinės kelionės vargino. S. Sinkevičius suprato, kad gana kelionių, reikia sėslesnio darbo. Verslo nišos jau buvo užimtos. Pats imtis savarankiško verslo nepasiryžo. Ieškant darbo teko prisiminti pirmąją profesiją. 

Darbą pasiūlė „Vilsat“ kabelinė televizija. Sigitas vykdavo pas klientus ir įrengdavo televizijos antenas. „Darbinausi turėdamas du tikslus. Pirmasis – įdomus darbas pagal specialybę. Tuo metu Lietuvoje ši televizija buvo itin populiari. Antrasis tikslas – baimės įveikimas. Aš paniškai bijojau aukščio. O vienkiemiuose įrengiant kabelinę televiziją tekdavo lipti itin aukštai. Iš pradžių nuo kopėčių nulipdavau visas šlaput šlaputėlis, iš baimės tirtančiomis kojomis. Ilgainiui aukštį prisipratinau. Atsimenu eilinį sveikatos patikrinimą. Teko lankytis ir pas psichiatrę. Gydytoja užsiėmusi, nepakeldama galvos paklausė, dėl ko reikia parašo. Atsakiau, kad dėl aukštalipio leidimo. Ji paklausė, ar nebijau aukščio. Patvirtinau, kad bijąs. Gydytoja iš karto pasirašė leidimą. Išeidamas pasiteiravau, kodėl taip greitai pasirašė? Gydytoja atsakė: jeigu pasakytum, kad nebijai, tada mūsų pokalbis būtų ilgas.“ 

Išaušo 2000-ieji. Itin išpopuliarėjo kompiuteriai. Sigito šeima mokėjo jais naudotis. Vyras taip pat užsispyrė žūtbūt išmokti dirbti kompiuteriu. Dėl šio tikslo net ir darbą pakeitė. Įsidarbino „Pilaitės“ kabelinėje televizijoje. Jie mūsų šalyje vieni pirmųjų pradėjo tiekti kabelinį internetą. Kompiuteriniai mokslai prasidėjo nuo aparato įjungimo ir išjungimo. Žingsnis po žingsnio kompiuteris buvo įveiktas. Sigitas kompiuteriu šalindavo įvairiausius kabelinės televizijos ir kabelinio interneto gedimus. Jis drauge su įmonės savininku įkūrė klientų aptarnavimo skambučių centrą. Nuo tada prasidėjo darbas su serveriais, klientų kompiuteriais. Interesantai taip pat pradėti konsultuoti telefonu. Pasikeitus įmonės savininkams Sigitui teko savanoriškai palikti darbą. Vyras įsidarbino kitoje interneto paslaugas teikiančioje įmonėje. Ten išdirbo iki 2009 metų. Nuo tada prasidėjo rimtos problemos su akimis, atvedusios iki aklumo. 

(Bus daugiau) 

Nuotrauka. S. Sinkevičius LASS bendruomenėje pažįstamas kaip tiesus, atviras, optimistiškas, spalvingų pomėgių žmogus / redakcijos archyvo nuotr. 

Nuotraukoje nuo kelių iki viršugalvio pavaizduotas auditorijoje ar salėje plojantis S. Sinkevičius. Vidutinio kūno sudėjimo vyras dėvi šviesų prasegtą švarką ir marškinius, mūvi tamsius džinsus ir po dešiniąja pažastimi turi pasikišęs sulankstytą baltąją lazdelę. Sigito plaukai trumpi, šviesūs, akis dengia tamsūs akiniai, vyras šiek tiek šypsosi. Už jo eilėmis sustatytos kėdės, vaikštinėja keli žmonės.