Mūzų pėdsakais

Vincas Baublys

Ten ir dabar gyvenu (Pamąstymai)

Daugelyje Vinco Baublio tekstų – paties Vinco, Dzūkijos miškų ir ežerų vaiko, patirtis. Gamta ramina, gydo sielos ir kūno ligas, susidūrimas su išoriniu pasauliu – dažnai skausmingas, nieko gero nežadantis. Ar iš tikrųjų yra taip, paliekame spręsti pačiam autoriui ir jo skaitytojui. Vinco tekstai migruoja tarp grožinės literatūros ir publicistikos. Galbūt tiksliausiai juos apibūdintų humanitariniuose moksluose vartojama egodokumentikos kategorija. 

Redakcija 

*** 

Čia buvo mano sveiko žmogaus rojus, gelbėjęs nuo daugelio gyvenimo negandų. Į jį šaukė genai, o jų galia – nesustabdoma. Nesipriešink jiems ir laimėsi! Jie nuvedė prie gražaus Akmenos ežero. Čia atsiverdavo stebuklingos gamtos pasaulio durys, pasijusdavau laimingas. Rodėsi, čia visas mano gyvenimas, tačiau be žmogaus jame neapsieisi. Pasiganai tose gamtos lankose dvi tris dienas ir traukia prie žmonių. Su jais turi kurti tolesnį gyvenimą, kuriame yra vietos ir tam, ką čia patiri. 

Vaikystėje ir iki kelionės prie Akmenos ežero gyvenau ir iki šiol gyvenu gamtai jausdamas meilę ir pagarbą. Prisiminimuose liko visi nuostabiai gražūs Dzūkijos krašto ežerai. Gimta vieta niekada visiškai neišsitrina iš atminties. Gyvenimas nubloškia į tolimiausius kraštus ir visada ieškai kažko panašaus, kas patirta gimtinėje. 

*** 

Tuomet kelerius metus gyvenau Vilniaus priemiestyje. Žvejodavau artimesniuose, prie miesto esančiuose ežeruose, bet toje aplinkoje nieko ypatingo nepatirdavau. Gyvenimas ne tik dovana, bet ir stebuklas. Jis įvyko! Tokios nepakartojamos ir nuostabios vietos kaip Akmenos ežeras žvejybai ieškojau ilgai. Čia dažnai atvykdavau pailsėti po savaitės darbų, tačiau pastovesnės vietos, kur galėčiau apsistoti, neturėjau. Daugelis galvoja, kad šitaip ilsėdamasis nepavargsti. Neteisybė, pabandykite visą dieną įdėmiai stebėti plūdę, žinosit. Nuo to įtempto akių nuovargio gelbėjo nepaprastai graži aplinka. Vien jau ežero vandens skaidrumas glamonėjo pavargusias akis. O kur dar kokiame trijų keturių metrų gylyje plaukiojančios žuvys? Nuostabu, bet nakties poilsis, kad ir kur bebūtum, vis tiek reikalingas. Šis ežeras netoli Trakų stipriai traukė poilsiautojus. Kartais per jų gausumą tekdavo nakvoti net valtyje, nes visi tinkami nakvynei pakraščiai būdavo užimti. Vieną dieną, kai žuvys visiškai nekibo, sugalvojau išnaršyti šiaurinę, ramesnę, ežero pusę su trimis pusiasaliais. Dvejus metus visada žvejojęs pietiniame krašte, stebėjau aną pusę ir supratau, kad vienas, kiek didesnis nei kiti, iškyšulys žmonių netraukia. Greičiausiai, jiems nepatogus, o man būtų kaip kartas. Nagi nagi, apsižiūrėsim! Kilo netikėta idėja: ant plūdinės meškerės valo užsirišau smulkų jauką ir nusprendžiau jį velkiaudamas pasižvalgyti prie to iškyšulio. Plaukiau lėtai, apsižvalgydamas. Netruko praeiti pora valandų ir nuo vandens pusės pusiasalį jau gerai apžiūrėjau. Velkiaudamas dar ir gerų ešerių prisilupau. Apžiūrėjus pusiasalio pakrantę, liko išnaršyti, kas sausumoje. Įėjimą iš sausumos užtveria aukštas, status ir siauras „kaklas“. Tankiai apaugęs eglynu su dideliais krūmynais, brūzgynais jis niekada netraukė ten eiti žmogaus. Ta tankiai apaugusi eglėmis ir krūmais vieta tikrai labai siaura ir nepaprastai stati. Net stebėtina, kaip ant tokio šlaito gali augti medžiai. Gamta sukuria daug savų žmogaus neviliojančių stebuklų, tad niekas čia ir nevaikšto. Pusiasalio pakrante, nuo didžiosios ežero pusės priplaukus valtimi, galima eiti, bet vos panorėsi kiek giliau, vėl atsitrenki į nepraeinamas brūzgynų, krūmynų džiungles. Su valtimi patekti į pusiasalį lengva, bet čia priplaukęs poilsiautojas gerai jo neišžvalgęs dažniausiai pasuka valtelę kitur. Kiek apsižvalgęs nusprendžiau sustoti vienoje vietoje ir užsiinkaravęs iš valties pamėtyti blizgutę. Taip žvejojau tai vienoje, tai kitoje vietoje prie to mažai kam norimo įžengti žemės ploto. Užkibdavo vienas kitas visai neblogas ešeriokas. 

*** 

Vakarinis ir rytinis iškyšulio pakraštys buvo daug gilesnis nei pietinė jo dalis – vanduo švaresnis, dugnas – labiau žolėtas. Be valties čia nepažvejosi. Platūs ir beveik visu pakraščiu apaugę nendrynai neleistų užmesti meškerės. Kur ne kur buvo proskynėlė, bet tose vietose žuvis nesilaikė. Tie pusiasalio pakraščiai mane prisiviliojo visam laikui. Labai retai nutikdavo, kad į namus sugrįžčiau su vieno ar dviejų kilogramų laimikiu, tokią žvejybą laikiau nesėkminga. 

Tą pirmąją paieškų dieną kilo mintis meškerių neištraukus iš vandens, lėtai plaukiant, tinkamu masalu suvilioti po valtimi greitai praskriejančius gana gražių ešerių būrius. Tai kažkas panašaus į velkiavimą plūdine meškere. Negi toliau nuo valties jų nesuvilios plaukiantis slieko ir musės lervos mišinys? Pradėjus tokią žvejybą ilgai laukti neteko. Vos lėtai paplaukiau metrą kitą, stipriai suvirpėjo vienos meškerės viršūnėlė. Pakirtau. Yra, ir dar gražus ešerys! Kelis kartus taip praplaukus, velkiaujant vienoje vietoje, jie pasitraukė giliau, išsibaidę valties ar dėl kitos priežasties, bet žuvų čia neliko. Jų keliu pasekiau ir aš. Čia, gylyje, daugiau žolėta, bet griebė daug stambesni ešeriai. Ne vienas kabliukas liko įsmigęs storuose žolių stiebuose. 

*** 

Dabar turėjau išnaršyti, ką slepia šis pusiasalis, ši vieta, kuri daug metų saugojo mano ramybę naktimis. Radęs tinkamą proskyną nendryne, priplaukiau prie stataus alksnių ir kadagių šaknimis raizgyto šlaito. Pasiėmęs krepšį su maistu, valtį užsitraukiau ant kranto akmenų, kurių čia kaip papilta, kad stiprios bangos nenuplukdytų jos į ežero vandenis. Lengvai pakilau bent dviejų metrų aukščio šaknėtu alksnių krantu. Toliau kelis metrus kelią skyniausi rankomis ir kojomis. Kartais prireikdavo ir peilio. Šitaip ropščiausi, kol pasiekiau nepaprastai gražią, lygia, vešlia žole apaugusią aikštelę su aplink augančiais didokais kadagynais. Nustebau, kai pamačiau net ir baltų lauko dobiliukų. Iš kur jie čia? Nebuvo jokių žmogaus buvimo pėdsakų. Gal net labai seniai? Sustingau nuo tos minties. Šventa vieta, pagalvojau. O svarbiausia, kad aikštelės rytinėje pusėje stovėjo vienas prie kito tobulu trikampiu trys dideli šakoti skroblai. Geras ženklas, pamaniau, ir neklydau. Po jais galėjau apsistoti nakčiai. Jų lajos tankiai pynėsi atstodamos stogą nuo lietaus. Šalia jų galėjau kurti lauželį, ramiai miegoti, nes nemaišė jokie poilsiautojai. Kai pirmą kartą prisėdau ant storo atsinešto kelmo, susimąsčiau: kaip nuostabiai tokioje nelankomoje vietoje gamtos sukurtas toks grožis? Aikštelė dobiliukuose ir trys aukšti skroblai atrodė kaip prižiūrėti rūpestingiausių rankų ar nesuprantamų gamtos jėgų. Aplinkui vien tankiausi šabakštynai, senas ir pilnas supuvusių, nugriuvusių medžių plotas, kad net sunku eiti. Kartais pagalvodavau, kad ten gali gyventi kažkokia jėga, kuri niekam nenori pasirodyti... 

*** 

Pamilo mane, naują salos svečią, ir šioje vietoje gyvenantys smulkesni žvėreliai, ateinantys vakarais paskanauti jiems padėto maisto. Tai paukšteliai, voveraitės, žebenkštėlės ir net bebras prie iškyšulio kranto, išlendantis pasirinkti valytos žuvies atliekų. Radęs tinkamesnio maisto, pasmaguriaudavo, labai atsargiai, lyg vogdamas iš žmogaus. Prieš išplaukdamas į savo namą, pliaukštelėdavo plačia uodega pasakydamas „Labanaktis!“ Didesnę atliekų dalį visada suvartodavo šioje vietoje gyvenanti gausybė vėžių, kuriuos aiškiausiai mačiau, rasdavau po akmenimis, bet niekada sau į krepšį nedėjau. Daug metų čia išžvejojęs ir ant akmenų apatinės dalies rinkdamas apsiuvas, nesu radęs didesnio kaip 10–15 centimetrų vėžio. Kodėl nėra didesnių vėžių, nesupratau. Gal vandenyje jiems trūksta kažkokios medžiagos? Gal didesni, kaip Kauknorio ežere netoli Kapčiamiesčio, gyvena po alksnių šaknimis vandenyje arba labai lėtai jie auga? Kauknorio ežero vandenyje, gerai žinojau, yra nemažai jodo. Čia, tikriausiai, to nebuvo. Tai gal ir lėmė jų dydį? Naktimis matydavau, kaip su prožektoriais vaikščioja vėžiautojai. Tik neilgam. Beveik kiekvieną savaitgalį čia budėdavo gamtos apsaugos inspektoriai ir stipriu prožektoriumi pašvietę lengvai sustabdydavo tuos brakonierius. Žinojo jie, kad neleistinoje vietoje kūrenu ugnį, bet man niekada nepareikšdavo priekaištų. Sakydavo: „Tu ne kenkėjas, o pagalbininkas, bet pasakyk, ką veiki šitame pakraštyje naktimis žibindamas prožektoriumi vandenyje?“ Pradėjau pasakoti apie vieną keistą žvejybos būdą, kada nesimiega ir jaučiu ešerių kibimą. Į vandenį įleidžiu metro, pusantro gylyje povandeninį prožektorių. Jis gana giliai apšviečia ežero dugną. Naktimis medžiojantys ir judantys ešeriai, pastebėję šviesą, susirenka čia. Visada juos vilioju tik žiemine meškerėle su blizge ir tik retai kada avižėle. Kimba puikiausiai, geriau nei dieną. Tiktai nepatiko, kad aplink mane tamsa. Ji kėlė nemalonius jausmus lyg būčiau brakonierius... Prievartingai apgaunu žuvį... Juk ji silpnesnė už mane. 

Toje šventoje vietoje vakarais, pavalgius, begeriant arbatą, ant mano peties nutūpdavo mažas rusvos spalvos, su geltonais rėžiais ant plunksnų, paukštelis. Sustingdavau: „Tik tu neskrisk, mažiuli, dar pabūk!“ Pakraipęs galvelę, pasispardęs sparneliais, nuskrisdavo į savas miško buveines. Nepakartojamas jausmas, nueinantis visu kūnu. Pasakyk kam – nepatikės, tik pasijuoks: „Melagis kaip visi žvejai.“ Tuokart nusišypsodavau ir pagalvodavau, ar tie, kas šitaip sako, supranta, kas iš tikro yra meilė gamtai ir gyvenimas su ja? Gamta jaučia, kas esi. Šioje žemėje visi esame surišti stipriais saitais. 

*** 

Praėjus daug laiko, kai tapau neregiu, ėmiau suprasti, ką nori pasakyti paukštukai. Tai man buvo didelis džiaugsmas, tačiau juo pasigirti ar parodyti kam nors negaliu, nes pavadins galai žino kuo. Tai labai praskaidrino mano neregio gyvenimą. Kokia didelė gamtos jėga, gyvenanti manyje, kad leidžia juos suprasti, kada jiems liūdna, kada jiems skauda, kada net ir kieme, kuriame jie skraidžioja, kažkas vyksta. Žinių perdavėjai, ne kitaip! Likimas vieną džiaugsmą atėmė, kitą gėrį davė. Gyvenk viltimi ir turėsi! Vėl leidžiuosi į prisiminimus. Atsigulęs giedrą naktį įsižiūrėdavau į žvaigždes, tarsi ieškodamas savos ir ten daugelio rūpimų atsakymų, kurie tuo metu sukosi galvoje. Tuomet aplink visa, kas gyva ir negyva, kažkodėl nutildavo, lyg kokia garso nepraleidžianti uždanga leistų man ieškoti savos žvaigždės. Tokioje tylos ir paieškų nirvanoje užmigdavau, iki paryčiais kitame ežero krante neprabudindavo ankstyvas rytinis gervės klyksmas arba stambūs lašai, krintantys nuo skroblų lapų. Laikas keltis, žmogau! O ir kiekgi tos vasaros nakties? Sumerkei akis ir jos jau nėra. Įpūsdavau dar neužgesusias pelenuose žarijas ir vėl suplazdėdavo auksiniai melsva lauželio ugnies liepsna. Pakvipdavo aplink laužo dūmelio ir kavos kvapas. Ant bangų ryto ūkanose kilo saulė, šaukdama savo šypsena laimingą dieną ir visada jaučiausi laimingas, būdamas toje dienoje. 

Nuotrauka. Artima ir nepaprastai graži Tėvynės gamta dažnam lietuviui suteikia vidinės ramybės / asmeninio albumo nuotr. 

Lietuviškos gamtos peizažas vasaros metu. Nuotraukos centre – ramiai tyvuliuojantis ežeras, apsuptas žaliuojančių spygliuočių miškų, kurio krantas apaugęs vešlia žole. Danguje ryški saulė ir ramiai plaukiantys kamuoliniai debesys.