Socialinis pulsas

Nerija Kaulakienė, [email protected]

Po Vilniaus centrą su baltąja lazdele ir Juozo palyda

Kelios dešimtys įvairaus amžiaus žmonių su geltonomis skarelėmis ant kaklo, daugelis jų su akiniais nuo saulės, kai kurie rankose prieš save laikydami baltąją lazdelę žygiuoja vieną saulėtą gegužės penktadienio vidurdienį sostinės Gedimino prospektu. Čia pat – tai priekyje, tai iš galo susirūpinęs visą grupę lydi orientacijos ir mobilumo neregius mokantis Juozas Daunaravičius. 

Mintis apsilankyti Vilniuje, šiemet švenčiančiame 700 metų jubiliejų, pasivaikščioti po senamiestį, užkilti į Trijų Kryžių kalną ir kartu pasimokyti orientuotis ir savarankiškai vaikščioti svetimame mieste, gimė LASS Šiaulių miesto filialo pirmininkei Odetai Jurevičienei: „Savivaldybė paskelbė konkursą projektams, kuriuos gali vykdyti nevyriausybinės organizacijos. Viena tema – mokymai bendruomenei. Pasitarėme su Juozu ir nusprendėme, kad galima organizuoti mokymus kartu su ekskursija po Vilnių. Ir gavome finansavimą.“ Važiuodami į sostinę šiauliečiai pasiėmė ne tik baltąsias lazdeles, bet ir žiūronus, planšetę – tai, kas gali padėti orientuotis mieste. 

Ekskursija, kaip ir planuota, prasidėjo Lukiškių aikštėje, toliau šiauliečiai keliavo Gedimino prospektu iki Bernardinų sodo – teko nužingsniuoti ne mažiau 2,5 kilometrų. O patys ištvermingiausieji dar pakilo į Trijų Kryžių, Stalo ir Gedimino kapo kalnus. 

Ir pažintis su senamiesčiu, ir orientacijos pamoka 

Pradėdamas ekskursiją Lukiškių aikštėje LASS orientacijos ir mobilumo specialistas J. Daunaravičius sakė: „Mes ne tik eisime, susipažinsime su architektūriniais paminklais, istorinėmis vietomis, bet ir mokysimės, kaip saugiai vaikščioti, įsiminsime ėjimo maršrutą.“ Kasdien neregys lauke turi nueiti apie 4 kilometrus, neįskaičiuojant atstumo, nueinamo namuose. Kasdieniai savarankiški pasivaikščiojimai padeda regos negalią turinčiam žmogui pasijusti savarankiškesniam, pailsėti nuo artimųjų, o ir šie gali pagal savo poreikius susiplanuoti laiką. 

Trumpa įžanginė pamokėlė tiems, kas naudojasi baltąja lazdele: „Pagal taisyklę lazdelė turi siekti savininko saulės rezginį ar, kitaip matuojant, ji turi tilpti po pažastimi.“ Pasak Juozo, kiek batų, tiek ir baltųjų lazdelių ar bent jau antgalių turi turėti neregys. „Privalėtumėte turėti kasdienę, išeiginę ir atsarginę lazdeles“, – įsitikinęs ekspertas. Eidamas neregys baltąją lazdelę turi laikyti per vidurį priešais save, kad tiesiai išlaikytų ėjimo kryptį. Lazdelė laikoma ne bet kaip, rankeną reikia apglėbti, rodomąjį pirštą laikyti ant viršaus ištiestą, iš vienos pusės lazdelę apglėbia nykštys, iš kitos pusės – likę trys pirštai. Jei žinoma, kad priekyje bus kliūtis, lazdelę galima nešti, laikant ją įžambiai priešais save. Tuomet į kliūtį pirmiausia atsiremia ranka, laikanti lazdelę. Orientacijos ir mobilumo specialistas negaili kritikos ir patarimų tiems, kurie vietoj baltosios lazdelės naudojasi palydovu: „Jūs taip išbalansuojate savo orientaciją!“ Juozas primena, kad mokantis naujo maršruto labai svarbu įvertinti aplink sklindančius garsus ir juos įsiminti: sankryža, važiuojantys automobiliai, pėstieji ir panašiai. 

Prospektu iki Vilniaus gatvės ir lietuvių skalikų paminklo 

Šiauliečių ekskursija prasidėjo nuo Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, Lukiškių aikštės fontano, kuriame ne vienas dalyvis sudrėkino ne tik delnus. 

Aplankytas „silpnaregis“ šuo su akiniais – bronzinė šuns figūra, patupdyta prie optikos salono Gedimino prospekte. Užsukta į rašytojos Žemaitės skverą su masyviu paminklu pačiai rašytojai. Pakeliui prie „Neringos“ viešbučio stabtelėjęs J. Daunaravičius pasakojo ne tik apie legendinį restoraną, bet ir atkreipė ekskursijos dalyvių dėmesį į naujai įrengtus laiptus ir nuovažą neįgaliesiems. „Šie laiptai netelpa į jokius kritikos rėmus, jie yra netaisyklingos formos, neregys negali susigaudyti, kaip jais judėti, taip pat labai ilgas nuolydis, kuris yra kliūtis regos negalią turintiems žmonėms“, – sakė orientacijos ir mobilumo specialistas. Šiuo šaligatviu vaikštantys neregiai ar silpnaregiai turi būti labai atidūs. 

Toliau Šiaulių filialo bendruomenė žygiavo į Vilniaus gatvę, kur šiltuoju metų laiku lauke veikia kavinės, gatvėje stovi staliukai su kėdėmis ir skėčiais. Daugelis ekskursijos dalyvių užvertę galvas grožėjosi pastatų architektūra. Deja, šioje ekskursijos vietoje pakilią nuotaiką sutrikdė nelaimingas atsitikimas, kai viena šiaulietė neatsargiai žengė žingsnį ir užkliuvusi už šaligatvio plytelės parkrito. Jai teko vykti į ligoninę, kur buvo suteikta pagalba. O kiti ekskursijos dalyviai tęsė kelionę Gedimino prospektu, priėję Katedros aikštę perėjo sankryžą su garsiniu šviesoforu, praėjo Valdovų rūmus. Gedimino kalno papėdėje susipažino su vienintele lietuviška šunų veisle, lietuvių skalikais, kuriems skirtas paminklas jau 8 metus puošia sostinę. Kiekvienas norintis galėjo pačiupinėti ir suprasti, kokio dydžio šis šuo, kokios jo ausys, kokios formos snukis ir uodega. 

Po pertraukos lauko kavinukėje ekskursija tęsėsi Bernardinų sode. O patys atkakliausieji (tokių buvo 13!) su J. Daunaravičiumi dar užkopė į Trijų Kryžių kalną (aukštis nuo papėdės – apie 65 metrai), Stalo (aukštis – 164 metrai) ir Gedimino kapo (aukštis 10–25 metrai) kalnus. 

Užtrukusi ekskursija nuotaikos nesugadino 

Planuodami ekskursiją, LASS Šiaulių miesto filialo pirmininkė Odeta bei orientacijos ir mobilumo mokytojas Juozas skaičiavo, kad ji truks apie 3 valandas, tačiau geras oras, eksponatų gausa laiką pailgino bene dvigubai. 

Ką apie ekskursiją kalbėjo patys dalyviai? „Taip patiko, kad net žodžių neturiu. Labai gražiai veda, mumis rūpinasi, namai gražūs. Labai gera diena, nelabai karšta“, – kalbėjo moterys. „Ir istorijos daug sužinojome, ir apie mobilumą žinių gavome, ir gamtoje pasivaikščiojome, ir visi draugiški, laimingi.“ Paklaustos, ar nepavargo kojos, vyresnės moterys purto galvą – „nė biškio“. Tiesa, buvo ir labiau nuvargusių, tačiau jie galėjo pailsėti prie Vilnelės, kol patys atkakliausi ekskursantai kopė į aukščiausius Vilniaus kalnus. 

„Atvažiavę į daugiabalsį miestą ekskursijos dalyviai mokėsi orientuotis naujoje ir neįprastoje erdvėje, – praėjus keletui dienų po ekskursijos apibendrino jos vadovas J. Daunaravičius. – Teko pereiti per perėjas, kurios pritaikytos neregiams, orientuotis atvirose aikštėse, pajusti, kaip savarankiškam ėjimui pagelbėja iškiliosios trinkelės. Mačiau, kad kai kuriems naujiena buvo liesti specialų reljefinį Katedros aikštės maketą.“ Orientacijos ir mobilumo specialistui tokia ekskursija nebuvo naujovė. Anksčiau panašius užsiėmimus kartu su kitais tiflopedagogais teko vesti mokiniams su regos negalia. Į maršrutą neatsitiktinai buvo įtrauktas Vytauto Kernagio suolas priešais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, „silpnaregis“ šuo su akiniais prie optikos kampo, akmenų piramidė sovietinės okupacijos aukoms atminti, – visa tai ekskursantai galėjo paliesti ir taip suvokti, kokio tai dydžio objektas.“ 

Tokia ekskursija jau sulaukė ir kitų filialų susidomėjimo. Kol sveriamos galimybės, svarstoma, ar tokios ekskursijos negalėtų tapti nuolatine, praktiškai naudinga mėnesio ar ketvirčio pramoga. J. Daunaravičius pataria: „Labai svarbu, kad ruošiantis bet kokiai iškylai dalyviai padarytų namų darbus: pasitreniruotų, daugiau įgautų įgūdžių vaikščiodami su baltąja lazdele. Jei keliauti planuojama su reginčiu palydovu, tai turi būti žmogus, kuriuo regos negalią turintis asmuo pasitiki, kuris būtų labai dėmesingas, atidžiai stebėtų neregį, kad neįvyktų nelaimė. Bet svarbiausia, kad tokiose išvykose dalyvautų kuo daugiau bendruomenės narių.“ 

Nuotrauka. Po sostinės centrą lydimi J. Daunaravičiaus, šiauliečiai neregiai ir silpnaregiai ne tik turiningai praleido laiką, bet ir atnaujino orientacijos įgūdžius / N. Kaulakienės nuotr. 

LASS Šiaulių miesto filialo ekskursija Vilniuje. Apie dešimt įvairaus amžiaus ekskursijos dalyvių, tarp jų ir LASS orientacijos ir mobilumo specialistas Juozas Daunaravičius, stovi prie taktilinio eksponato Katedros aikštėje – istorinio Vilniaus miesto žemėlapio. Pačiame centre – didinga Gedimino pilis, žemiau jos – Valdovų rūmai bei mažesni pastatai, išsidėstę palei miestą juosiančią upę. Žmonės įdėmiai nagrinėja eksponatą, pirštų galais liečia iškilius objektus, veiduose – susidomėjimas ir įsitraukimas.