Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Matyti žodžiais

Dar prieš kelis dešimtmečius neregiai, lankydamiesi spektakliuose ar kino teatruose, galėjo klausytis tik aktorių monologų. Aklieji dailės parodų, galerijų ar fotografijos bienalių beveik nelankydavo. Priežastis – nebuvo metodikos, apibūdinančios vizualinius objektus. Neregiams tik jų palydovai nupasakodavo paveiksluose, nuotraukose pavaizduotus objektus. Šia tema Lietuvą pirmosios rekomendacijos pasekė 1988 metais. Osvaldas Petrauskas iš anglų kalbos išvertė straipsnį „Muziejų pritaikymas neregiams“. Rimčiau garsiniu vaizdavimu buvo susidomėta prieš gerą dešimtmetį. 

2012 metais norintiesiems studijuoti Vilniaus universiteto Kauno fakultete Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institute atsirado pirmosios pakopos bakalauro audiovizualinio vertimo studijų programa. Pastaroji jau gyvuoja 10 metų. 2016 metais studijas baigė pirmoji bakalaurų laida, 2018 metais – pirmoji magistrų laida. Šiuo metu į audiovizualinį vertimą gilinasi 89 studentai (71 bakalauro studijose ir 18 magistro). Tiesa, ši studijų programa rengia vertėjus, o studijose garsinis vaizdavimas ir subtitravimas yra siūlomi tik kaip papildomi moduliai. Pirmos paskaitos apie garsinį vaizdavimą ir subtitravimą pradėtos dėstyti 2014 metais trečio kurso studentams. 2015 metais internetu buvo transliuotas Europos golbolo čempionatas su garsiniu vaizdavimu. Pirmasis subtitruotas filmas „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas) neregiams buvo pasiūlytas 2018 metais. Pastaraisiais metais bendromis specialistų ir LASS pastangomis garsinis vaizdavimas, arba kitaip – vaizdo komentaras žodžiu, vis tvirčiau įsitvirtina muziejuose, kino teatruose, televizijoje, scenoje, suteikdamas galimybę regos sutrikimų turintiems žmonėms patirti labai įvairią kultūrą. 

Evelina Jonaitytė taip pat yra baigusi audiovizualinio vertimo specialybę. Prieš ketverius metus Evelina prisijungė prie „Mūsų žodžio“ komandos. Kiekvieną mėnesį ji bent šiek tiek atstodavo mūsų skaitytojų akis – aprašydavo žurnale publikuojamą vaizdinę medžiagą. Galime drąsiai teigti, kad „Mūsų žodis“ – vienintelis žurnalas Lietuvoje, suteikiantis galimybę žodžiais „išvysti“ vaizdus nematantiesiems ir, tikime, prisidedantis, kad tokios praktikos spaudoje, interneto tinklalapiuose atsirastų kuo daugiau. Mūsų Evelina žengia į naujas veiklas, tad jos paprašėme pasidalyti savo patirtimi dirbant „Mūsų žodyje“, papasakoti, kokia yra garsinio vaizdavimo specifika. 

– Papasakokite apie save. Kur augote, mokėtės, kuo domitės? 

– Gimiau ir užaugau Kaune, Žaliakalnyje. Netoliese – Kauno aklųjų ir silpnaregių centras. Su neregiais tekdavo susidurti dažnai. Mieste užsibūdavau tik per mokslo metus. Atostogas, vasaras ir netgi daugumą savaitgalių leidau Anykščių rajone, pas močiutę kaime, tad buvau labiau kaimo nei miesto vaikas. 

Be kasdienių pamokų dar lankiau ir muzikos mokyklą. Mokydamasi vienuoliktoje gimnazijos klasėje pabaigiau A. Kačanausko muzikos mokyklą, muzika buvo ir yra didelė mano gyvenimo dalis. Po mokyklos įstojau į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą, pasirinkau audiovizualinio vertimo ir anglų filologijos studijas, mokslus derinau su darbu pardavimų srityje. Po studijų sekė metai, nunešę mane į IT sritį. Tuo laiku pradėjau svarstyti, ką noriu pasiekti gyvenime, o po metų svajonės mane nuvedė į Vilnių, įstojau į skaitmeninės rinkodaros magistro studijų programą. Jau ketvirtus metus dirbu šioje srityje. Man gyvenime džiaugsmą teikia kelionės, gamta ir aktyvus poilsis joje, nuostabių draugų kompanija, taip pat domiuosi interjero dizainu. 

– Minėjote, kad augote Žaliakalnyje. Papasakokite apie susidūrimus su neregiais. 

– Viena mano giminaitė staiga neteko regos. Be to, augau visai netoli Kauno aklųjų ir silpnaregių centro, tad žmones su baltosiomis lazdelėmis rankose matydavau beveik kasdien. Stebėjau juos. Tik suaugusi supratau, kad jų gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo sveikųjų. Tai linksmi, bendrauti mėgstantys žmonės. 

– Kokį įspūdį neregiai tada paliko Jums? 

– Neslėpsiu, tuomet man tai atrodė baisu. Esu labai jautrus ir empatiškas žmogus, tad, kai buvau vaikas, negalėjau suprasti, kodėl gyvenimas ne visiems žmonėms padovanojo regėjimą. Tačiau tuo pat metu didžiavausi žmonėmis, kurie vienui vieni savarankiškai žygiuoja po Žaliakalnio kaštonų alėjas, drąsiai eina per perėjas su baltosiomis lazdelėmis rankose, naudojasi viešuoju transportu. Mačiau neregius, savarankiškai apsiperkančius prekybos centruose ir sportuojančius. Tiesa, jie bėgiodavo su lydinčiuoju treneriu. Man tai atrodė labai drąsu. 

– Kas paskatino pasirinkti naują ir kartu itin retą audiovizualinio vertimo specialybę? 

– Dar mokydamasi mokykloje pamėgau filologiją. Nors lankiau ir baigiau muzikos mokyklą, tačiau nesirinkau muzikės kelio. Matyt, nereta mergina svajoja apie kiną, teatrą. Aš taip pat ieškojau studijų, kuriose vienokiu ar kitokiu aspektu paliečiamos šios sritys. Rinkdamasi studijas daug naršiau internete. Aptikau mane sudominusias audiovizualinio vertimo studijas. Tai specialybė, kuri siejasi su garso įrašais, kino ir teatro sritimi bei anglų kalba. Šiems dalykams buvau neabejinga. Jie mane sudomino, o juos studijuojant gerai sekėsi. 

– Kokie dalykai studijuojant šią programą buvo dėstomi, o gal tarp jų pasitaikė itin specifinių kursų? 

– Garsinis vaizdavimas buvo tik vienas iš daugelio dėstomų dalykų, tai buvo ganėtinai siaura ir specifinė sritis. Be jos mes mokėmės lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų filologijos, vertimo subtilybių, kino kalbos, vaizdo žaidimų lokalizacijos, įgarsinimo, subtitravimo, skaitmeninio turinio prieinamumo kurtiesiems ir neprigirdintiesiems bei kitų dalykų. Drąsiai galiu teigti, kad apie pusė dėstomų dalykų buvo gana specifiniai, skirti tam tikrai auditorijai. 

– Ar aukštojoje mokykloje įgautos teorinės žinios yra naudingos praktiniame darbe? 

– Teorinės žinios tikrai atsispindi praktikoje – mokėmės kuo tiksliau parengti audiovizualinių produktų aprašymus, atsižvelgiant į skirtingus formatus varijuoja ir jų pateikimo taisyklės. Tarkime, nuotraukos aprašymas skiriasi nuo spektaklio ar muziejaus eksponato aprašymo. 

– Papasakokite smulkiau apie audiovizualinį vertimą, jo principus ir seką. 

– Audiovizualinis vertimas yra įvairių audiovizualinių produktų (spektaklių, nuotraukų, vaizdo žaidimų, filmų, serialų ir kita) vertimas ir pritaikymas skirtingoms auditorijoms bei žmonėms su negalia. Audiovizualinis vertimas yra glaudžiai susijęs su filologijos mokslais ir multimedijos technologijomis. Jis taip pat apima subtitravimą, dubliavimą, užklotinį vertimą ir garsinį vaizdavimą bei subtitravimą kurtiesiems. Skirtingiems audiovizualiniams produktams taikomi skirtingi principai. 

Garsinis vaizdavimas nuotraukoms prasideda nuo jos analizavimo, aprašas skiriasi priklausomai nuo to, ar aprašomas žmogus, žmonių grupė, daiktai, ar kraštovaizdis. Visuomet stengiuosi fokusuotis į pirmame plane esančius objektus, aprašyti tai, kas svarbiausia, galiausiai paminėti likusias detales. Taip pat svarbu nupasakoti erdvę, o jei nuotrauka lauke – metų laiką. Jei yra aprašomas žmogus, pradedame nuo visumos – žmogaus lyties, amžiaus, sudėjimo, kūno dalies, kuri matoma nuotraukoje, profilio pusės, tuomet einame link bruožų. Pradedame nuo galvos – aprašome, kokie yra jo plaukai, jei nešioja – akiniai, emocija veide ir kitos svarbios detalės, pavyzdžiui, papuošalai, drabužiai ir avalynė. Svarbu paminėti ir žmogaus pozą, ar jis užfiksuotas judesyje, ar ne. Tuomet aprašinėjama jį supanti aplinka. Jei subtitruojamas meno kūrinys, būtina aprašyti kuo daugiau detalių, padedančių suprasti, kas vaizduojama nuotraukoje. 

– Gal darbo eigoje tobulinate aprašymo tėkmę, įvedate savų komponentų? 

– Manau, kad taip. Su žurnalu „Mūsų žodis“ dirbu keletą metų, per tą laiką kartu su redaktore Ginta šlifavomės, diskutavome, kokio ilgio ir tikslumo aprašų nuotraukoms reikia. Žurnalas spausdinamas, tad simbolių skaičius yra ribotas, reikia rasti aukso vidurį tarp aprašo tikslumo ir ilgumo. 

– Jūsų rengiami aprašai skirti neregiams, ar gaunate atsiliepimų ir skaitytojų brailio raštu pageidavimų? 

– Kartas nuo karto atsiliepimais pasidalija ir redaktorė Ginta. Pirmaisiais darbo metais diskutavome, kokios detalės svarbiausios skaitytojams. Vienu iš pagrindinių dalykų laikyčiau emociją – tai svarbi aprašo dalis. 

– Per ketverius darbo metus pasitaikė įvairios aprašomosios medžiagos, ką aprašyti Jums buvo sudėtingiausia? 

– Būtų sunku išskirti vieną specifinį atvejį, bet puikiai pamenu darbo pradžią – buvau užsimojusi perteikti kiek įmanoma daugiau informacijos ir pasitaikė nuotrauka, kurioje buvo atvaizduota maždaug dvidešimties žmonių grupė lauke, ekskursijos metu. Nuotraukoje buvo labai daug detalių ir aš ketinau aprašyti jas visas – nuo gamtos, pastatų, iki kiekvieno žmogaus veido bruožų bei drabužių. Tos nuotraukos aprašas užėmė maždaug vieną puslapį su puse kompiuteryje. Kai nusiunčiau aprašą redaktorei, smagiai pasijuokėme ir sutarėme, kad ateityje tokio ilgio aprašų nekursime – juk reikia ir pačiam straipsniui vietos palikti. 

– Be „Mūsų žodžio“, ar teko dar kur nors versti medžiagą asmenims su negalia? 

– Taip, esu rengusi ir skaičiusi Kauno dramos teatro spektaklio garsinio vaizdavimo aprašus, ruošusi aprašus muziejaus eksponatams. Savo praktikoje daugiausia susidūriau su vertimu raštu, tačiau teko ir gyvai versti, taip pat įrašinėti studijoje. Džiaugiuosi prisidėjusi prie šios svarbios veiklos. 

Nuotrauka: E. Jonaitytė pasirinko netradicinę specialybę, suteikiančią metodiką, kaip žodžiais atverti vaizdus neregiams ir silpnaregiams / asmeninio archyvo nuotr. 

Jauna, vidutinio kūno sudėjimo moteris pozuoja šiltuoju metų laikotarpiu sėdėdama ant akmeninės krantinės palei vandens telkinį. Sėdinti Evelina nuotraukoje pavaizduota beveik nuo kelių iki viršugalvio, rankas, šviesiai nulakuotais nagais, suglaudusi ant kojų priešais save. Moteris žvelgia tiesiai į fotografą ir plačiai, nuoširdžiai šypsosi. Evelinos plaukai šviesūs, žemiau pečių, švelniai papurę ir kiek banguojasi. Moteris vilki tamsią vasarinę suknelę su baltais žirneliais, trumpomis rankovėmis ir V formos iškirpte. Ant kairės rankos Evelina segi apyrankę, užsinėrusi peršviečiamą plaukų gumelę, o ant dešinės rankos segi siaurą, turbūt elektroninį, juodos spalvos laikrodį. Suglaustuose delnuose moteris laiko akinius nuo saulės. Už Evelinos nugaros tyvuliuoja vandens telkinys, už kurio tolumoje tęsiasi pakrantės arkos ir stovi senamiesčio pastatai. Nuotrauka spinduliuoja jaunatviškumą ir pozityvumą.