Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Bertas van den Brinkas – įvairiarūšių klavišinių magas iš Nyderlandų

Šį neeiline fantazija ir didžiule skambėjimo palete išsiskiriantį improvizuotoją Lietuvos publika turėjo progą šiek tiek pažinti. Bertas van den Brinkas (Bert van den Brink) prieš keliolika metų koncertavo festivalyje „Kaunas Jazz“ kartu su kanadiečių roko įžymybe Džinu Vaneliu (Gino Vanneli) – tai buvo labai neįprastas akustinis dueto koncertas, jungiantis popdainavimą su įnoringa ir vešlia džiazo improvizacija. Susitikimai scenoje su pasaulinio mastelio įžymybėmis yra įprasta dedamoji jo kūrybinio kelio, kuriuo vykdamas jis dalijosi scena su Četu Beikeriu (Chet Baker), Beniu Golsonu (Benny Golson), Li Konitzu (Lee Konitz), Di Di Bridžvoter (Dee Dee Bridgewater), Tutsu Tolemansu (Toots Thielemans), Ričardu Bona (Richard Bona) ir daugybe kitų legendinių asmenybių. Gimęs 1958 m., kai kuriuos iš istorija tapusių džiazo milžinų spėjo sutikti. 

Fortepijonas yra pirmoji ir pagrindinė jo muzikos kalba: pradėjęs skambinti penkerių, vėliau jis su pagyrimu baigė Utrechto konservatoriją, kur studijavo klasikinį fortepijoną. Improvizacijos lauką jis pažino ir tyrinėjo savarankiškai, taip praplėsdamas savo instrumentų arsenalą ir tapęs „klavišininku“ plačiąja žodžio prasme: dabar jis groja fortepijonu, „Hammond“ elektriniais vargonais, akordeonu bei didžiaisiais bažnytiniais vargonais. 

Pastarieji žavi savo didybe, tačiau, kita vertus, kaip pažymi B. van den Brinkas, jų skambėjimas statiškas, todėl atlikėjas privalo pasitelkti vaizduotę, išnaudoti registrus ir prisitaikyti prie vis skirtingos kiekvienos bažnyčios akustikos: „Mano asmeninė misija yra pamėginti išvengti perspausto vargonų garso, mat pagunda persistengti su šiais monumentaliais instrumentais yra labai didelė.“ 

Skonis, saikas ir atidi skambėjimo kontrolė jam svarbi ir grojant akordeonu: „Dumplės lemia išraiškos pobūdį, o pirštai ant klaviatūrų turi dirbti taip tyliai, kaip tik įmanoma, nulemdami artikuliaciją, natos pradžios ir pabaigos skambėjimą, darniai sąveikaudami su dumplių tampymu. Iš tiesų, akordeonas yra instrumentas, labai priartėjantis prie žmogaus kvėpavimo.“ 

„Hammond“ vargonai – kitas Bertui patrauklus garsų išgavimo įrenginys. Jo garsas, anot džiazo virtuozo, yra bespalvis ir kniaukiantis, tačiau juo galima pasiekti kažką nuostabaus. Skirtingai nei daugelis besidominčiųjų šiuo instrumentu muzikų, jis ne tiek žavisi Džimiu Smitu (Jimmy Smith), kuris laikomas šio instrumento karaliumi ir pasižymėjo stulbinamu bėglumu bei svingu, kiek Džeku Deivisu (Jackie Davis), mat jo „Hammond“ traktuotė buvo labiau orkestrinė – būtent tas spalvines galimybes siekia išskleisti pats B. van den Brinkas. 

Bet jo tikroji stichija, gimtoji muzikos kalba ir labiausiai ištyrinėtas laukas – begalinė, beribė fortepijono klaviatūra, jautri kiekvieno piršto svoriui ir atsiliepianti į menkiausią judesio pokytį kitu štrichu, nauju atspalviu. Vertingiausias muzikinis aspektas jo klausai – netikėtumas, atradimo ir nuostabos jausmas, kai muzikinėje tėkmėje išaušta originalus sąskambis, melodinė linija persimaino ir klausytoją apima nuotykio, nežinomybės, budrumo būsena. Tai visuomet suteikia jo solinė improvizacija – anot kritikų, „atpažįstama nuo pirmų garsų“, pakerinti išradingu žaidimu ir tyrinėjimu. 

B. van den Brinkas neapleidžia scenos, didelę dalį laiko praleidžia koncertiniuose turuose, ir – kas žino – gal kada nors dar kartą pasiseks girdėti jį Lietuvoje. 

Paspaudę nuorodą, paklausykite B. van den Brinko atliekamos kompozicijos. 

Nuotrauka. B. van den Brinkas 

Berto van den Brinko nuotrauka. Vidutinio amžiaus liekno kūno sudėjimo vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio, pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jis sėdi prie juodo fortepijono, pasilenkęs link jo abiejų pirštų galiukais skambina muzikinį kūrinį. Vyras trumpų šviesių plaukų, kiek praplikęs, jo kakta aukšta, itin ryški žandikaulio linija. Muzikantas prisimerkęs, švelniai šypsosi ir, atrodo, mėgaujasi atliekamu kūriniu. Jis kiek palinkęs į kairę pusę, abi jo plaštakos – ant fortepijono klavišų. Ant dešinės rankos bevardžio piršto matomas žiedas. Vyras vilki tamsius dryžuotus marškinius ilgomis rankovėmis ir tamsias kelnes.