Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Šilta širdis – jauni balsai


 

Kovo pabaigoje nuskambėjo tarptautinio konkurso „International Low Vision Song Contest“ nacionalinis atrankos turas. Tuomet, kai laikysite rankose ar skaitysite kitais būdais šį „Mūsų žodžio“ numerį, bus įvykęs ir baigiamasis konkurso koncertas. Teisę atstovauti Lietuvai tarptautiniame „Low Vision“ konkurse iškovojo daugeliui žurnalo skaitytojų gerai pažįstamas silpnaregis dainininkas Gražvydas Sidiniauskas, tiktai šįsyk ne apie Gražvydą. Su daina „Šilta širdis“ „Low Vision“ atrankos konkurse dalyvavo ir tarptautinis trio: Vanesa Feldmanė (Latvija), Grigas Sakalis ir Svajūnas Birgiolas (abu iš Lietuvos). Kaip susikūrė šis netikėtas trio, kas jo dalyviai, ką jie veikia, kai nedainuoja ir negroja? 

Vanesa. Žurnalo skaitytojams jau neblogai pažįstama iš Ugnės Žilytės straipsnio paskutiniame, dvyliktame, praėjusių metų „Mūsų žodžio“ numeryje. Vanesa kalba gražiai lietuviškai su vos pastebimu latvišku akcentu. Tiktai jos akcentą veikiau galėtume laikyti balso tembru ar spalva nei tikru akcentu. Vanesa gimė Rygoje, mokėsi Latvijos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, jį baigė 2020 metais. Šiuo metu Latvijos universitete studijuoja Baltų filologiją, rašo bakalauro darbą. Po dviejų studijų kursų, pernai, Vilniuje dalyvavo lietuvių kalbos vasaros kursuose. „Norėjau savo mokslus susieti su lietuvių kalba, išmokti gerai lietuviškai, – pasakoja Vanesa. – Lietuvoje turiu giminių. Tai turėjo įtakos, bet nebuvo svarbiausia priežastis. Man yra artimas baltų pasaulis.“ 

Lietuvių kalbos Vanesa pradėjo mokytis per „Covid-19“ sukeltą karantiną. Vėliau susipažino ir susidraugavo su neregiais iš Lietuvos. Daug klausydavosi ir tebesiklauso LRT radijo, atrado mūsiškį ELVĮ. Pradėjo klausytis jame esančių garsinių knygų. Su „Covid-19“ protrūkiu sutapo ir pirmieji Vanesos studijų metai. Daug paskaitų vykdavo nuotoliniu būdu. Pastaroji aplinkybė irgi prisidėjo prie intensyvesnio lietuvių kalbos mokymosi, nereikėjo gaišti laiko kelionėms iš namų į universitetą ir atgal, sėdėti paskaitose. 

Vaikystėje Vanesa nemažai laiko praleisdavo pas senelius kaime netoli daugeliui lietuvių gerai žinomo Rundalės miestelio ir jame išlikusių baroko stiliaus rūmų. Seneliai gyveno kaime, bet ūkio darbais nesivertė. Kokių nors ryškesnių nutikimų iš to laikotarpio sakosi neprisimenanti, po medžius nelaipiojusi, išdaigų su kitais vaikais nei seneliams, nei jų kaimynams nekrėtusi. „Buvau rami, protinga mergaitė, turinti rimtą požiūrį į gyvenimą, – apie save sako Vanesa. – Visada labiau domino knygos, mokslai nei išdaigos.“ 

Mokykloje Vanesa irgi stengėsi būti gera mergaitė: neidavusi su kitomis panomis „už kampo“ parūkyti, iki šiol nevartojanti alkoholio. Kavą gerianti, bet ne kasdien. Studentiški pasilinksminimai irgi pernelyg netraukia, nors nerūpestingo studentiško gyvenimo supratimas šiais laikais tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje turbūt yra smarkiai pasikeitęs. Daugeliui jaunų žmonių visokias linksmybes, nerūpestingą bendravimą pakeitė nuolatinis rūpestis, kaip prasimanyti lėšų pragyvenimui, susirasti savo vietą po saule. Baltų filologijos studijose Vanesą labiau domina literatūra nei kalba, čia jai ateina į pagalbą ir lietuviams gerai žinomas ELVIS. Kasdieniai pagalbininkai – kompiuteris, brailio eilutė. Nemažai reikšmės sėkmingoms studijoms turi dėstytojų geranoriškumas. Apie savo dėstytojus ji yra kuo geriausios nuomonės. 

„Jaučiuosi kaip mergina iš Vilniaus, – kiek netikėtai pareiškia Vanesa. – Pirmas sužavėjęs dalykas – senamiestis, skambantys bažnyčių varpai. Kartą telefone net įjungiau garso įrašymo programą ir tą skambesį įsirašiau. O kokios Vilniaus kavinės! Vasarą išvaikščiojau visas, esančias Pilies gatvėje. Neklauskite pavadinimų, neprisimenu, bet tikrai visas! Visur jauku, mandagūs padavėjai.“ Mergina pačios geriausios nuomonės ne tik apie Vilniaus kavines. Anot jos, lietuviai – nuostabūs žmonės, auksas! Visada laimingi, pakilios nuotaikos, visada padės. „Latviai irgi padeda, būtų neteisinga, jeigu sakyčiau kitaip, bet kad daugiau skundžiasi, tai irgi tiesa. Lietuviai tiesiog laimingesni nei latviai. Tai galima justi visur: bendraujant su žmonėmis, jų balsuose, nuotaikose.“ 

Apie rengiamą „Low Vision“ konkursą Vanesa perskaitė feisbuko profilyje. Parašė, kad jeigu kas nors turi dainą, nori dalyvauti ir ieško vokalistės, galinti ja pabūti. „Atsakymo ilgą laiką negavau, jau beveik pamiršau, – pasakoja Vanesa. – Bet vieną dieną netikėtai sulaukiau Grigo laiško su siūlymu dalyvauti. Konkurse atlikome latvišką dainą „Šilta širdis“, prieš pusantrų metų ją išverčiau į lietuvių kalbą.“ Konkurse Vanesos balsas skambėjo gražiai, skaidriai, bet ne visai užtikrintai, arba tiesiog pernelyg kukliai... „Neatsimenu, kada paskutinį kartą lipau į sceną, – sako Vanesa. – Gal tik prieš „Covidą“. Visur reikalingos pratybos, pasitikėjimas savimi. Latvijoje yra ir daugiau gerai dainuojančių neregių, todėl apmaudu, kad čia jokie „Low Vision“ ar kitokie panašaus pobūdžio konkursai nevyksta.“ 

Grigas. 2014 metais baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, Vilniaus universitete studijavo istoriją. Vėliau – metai pedagogikos studijų to paties universiteto Filosofijos fakultete. Dirbo socialiniame versle: įvairūs projektai, edukacijos, net prekyba. 

Studijuodamas pedagogiką mokytojo praktiką atliko „Vaivorykštės tako“ gimnazijoje. „Maža mokykla, nedidelės klasės, – pasakoja Grigas. – Praktika sekėsi visai neblogai. Buvo minčių, kad galbūt toje mokykloje liksiu dirbti, bet nelikau. Visų aplinkybių, kodėl jiems mano kandidatūra netiko, nežinau, tačiau nemažai prisidėjo karantinas. Darbas nuotoliu, mokytojai pasimetę, nežino, kaip dirbti. Iššūkių pakanka, o čia dar vienas – neregys mokytojas! Gal geriau tegu būna vienu iššūkiu mažiau nei daugiau.... Vertinant objektyviai, suvaldyti klasę nematant nėra lengva, o dirbant nuotoliu, sėdint prie kompiuterio, dar sunkiau: gali tik įtarti, kad užuot dalyvavęs pamokoje, vaikas naršo po internetą ar užsiima kita veikla, bet patikrinti ir įsitikinti pats negali.“ 

Anot Grigo, „Vaivorykštės tako“ gimnazija išsiskiria iš kitų mokyklų tiek savo dydžiu, tiek vidiniu mokyklos gyvenimu. Vaikai gal kiek mažiau pasiutę nei kitose mokyklose, tačiau kiekvienas vaikas – žmogus. Prie vieno mokytojo gali būti vienaip, prie kito – kitaip. Vaikai paprastai mėgsta išbandyti mokytojo kantrybę, ribas, o nematant tai gali tapti nemenku iššūkiu. 

Istorijos mokytoju Grigas netapo, tačiau pedagoginės gyslelės savyje neužgniaužė. „Turiu porą mokinių, su kuriais dirbu kaip korepetitorius. Pradžia nelengva, daug iš to neuždirbsi, bet bandyti įmanoma, – svarsto pašnekovas. – Korepetitoriaus darbas – dar viena sritis, kurioje neregiai gali reikštis, pritaikyti turimas žinias.“ 

Grigas daug savanoriauja: „Gyvojoje bibliotekoje“, „Sidabrinėje linijoje“. Savanoriavimas – atskira tema, kada nors žurnalo puslapiuose sulauksianti didesnio dėmesio, o kol kas tik kelios pašnekovo mintys: „Savanoriaudamas senjorų arba jaunimo pagalbos linijose, neregys, turintis bendravimo įgūdžių, psichologijos žinių, gali realiai padėti kitiems žmonėms, o kartu labiau atsiskleisti ir pats. Ne visi, ypač vyresni, supranta savanorystės naudą, nes anksčiau jos tiesiog nebuvo. Tai ir patirtis, ir naujos pažintys, nauji kontaktai su žmonėmis.“ 

Nuo Grigo studijų, praktikos mokykloje, „Low Vision“ konkurso pereiname prie abstraktesnių temų: kokia neregio vieta šiuolaikinėje visuomenėje, kur link ji juda? „Atsiranda vis daugiau įgalinančių technologijų, – svarsto Grigas. – Visuomenės požiūris į neregį irgi keičiasi, tačiau vis dar atrodo, kad mes nieko nesugebame. Mano amžiaus, o ir vyresni žmonės, neregiui labai noriai padeda, bet vis dar bijo jam suteikti atsakomybę. Matyt, esame lūžio karta, ateisiantiems po mūsų neregiams turėtų būti lengviau. Mūsų kartai reikia eiti į visuomenę, rengti edukacijas, bendrauti, rodyti.“ 

Grigas – dažnas kultūros renginių, knygų pristatymų, Lietuvoje ir kitose šalyse vykstančių projektų dalyvis. Praėjus porai savaičių po „Low Vision“, kartu su dar dviem LASS nariais jis jau dalyvavo tarptautiniame projekte Maltos saloje. 

Svajūnas. Mažiausiai apie save kalbantis trejetuko dalyvis. Dirba Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje iliustratoriumi ir akompaniatoriumi. Tuomet, kai iliustruoja specialybės studentams, jo instrumentas – saksofonas, kai akompanuoja akademijos chorui – fortepijonas. „Saksofonas gerai dera ir prie klasikos, ir prie džiazo, – svarsto Svajūnas. – Abi šios muzikavimo tradicijos man yra artimos. Jeigu reikėtų primygtinai pasakyti, kokia muzika arčiausiai širdies, atsakyčiau, kad 7–9 praėjusio amžiaus dešimtmečio džiazas, kantri, roko klasika.“ 

„Low Vision“ konkurse pasiūlė dalyvauti Grigas. Abu susipažino Molėtų rajone, Inturkėje, vykusioje kūrybinėje stovykloje. Repetavo nuotoliniu būdu, o Vilniuje, prieš koncertą, visi trys susitiko tik vienai repeticijai. Bendro darbo rezultatas – daina „Šilta širdis“, atliekama tokių pat šiltų, jaunų balsų. 

Paklausykite dainos paspaudę nuorodą.


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]