Susitikimai

Spaudai parengė Dovilė Zuozaitė-Veteikienė

„Senatvės grožis priklauso nuo paties žmogaus“

Nuo to laiko, kai 1904 m. gegužės 7-ąją buvo panaikintas carinės Rusijos valdžios įvestas ir 40 metų gyvavęs lietuviškos spaudos draudimas, praėjo beveik 120 metų. Ta diena dabar kasmet minima kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, sugrąžinusi, pirmiausia, mūsų tautiškumo ženklus – lietuvišką spaudą, knygų leidybą, laisvą žodį. Kalbant plačiau – laisvę pasirinkti ir atsirinkti, ką spausdinti. Apie spaudos leidinių įvairovę, tikėjimą savo idėja ir apie negąsdinančią senatvę Irma Jokštytė (radijo stoties GOLD FM laidoje „Aklas pasimatymas“) kalbasi su žurnalo senjorams „60+“ redaktore Laura Balčiūte. 

– Labai smagu pasikalbėti apie žurnalą, skirtą konkrečiai auditorijai. Laura, papasakokite, kas subrandino žurnalo „60+“ idėją? Kodėl jis yra būtent senjorams? 

– Aš apskritai manau, kad kiekvienas žmogus, ateidamas į šį pasaulį turi kažkokią misiją. Mano misija turbūt yra dirbti su senjorais. O žurnalo idėja kilo dėl to, kad aš turėjau labai artimą ryšį su savo močiute Jadvyga, kai jos netekau, matyt, man kiti senjorai primindavo ją. Ir taip vieną naktį, kai laukiausi antro vaikiuko, kilo tokia mintis: maniau, kad turėsiu daug laisvo laiko (dėl to klydau, žinoma), sugalvojau sukurti žurnalą senjorams, nes tokio Lietuvoje dar nebuvo. Visose šalyse yra po keletą panašių žurnalų, bet Lietuvoje – ne. Tada taip ir gimė idėja – iš meilės senjorams. 

– Labai įdomu, kad Jūs pajutote savo misiją, nors esate labai jaunas žmogus. Kaip ją atradote? 

– Aš manau, kad jau vaikystėje ar paauglystėje galvodavau apie tuos senelius kažkaip kitaip. Turėjau visokių planų, pavyzdžiui, kaip daryti kokį šou senjorams ir panašiai. Kaip ir sakiau anksčiau, turbūt atsinešiau savo misiją į gyvenimą. Ja labai tikiu ir labai myliu savo kelią. 

– Ko Jūs išmokote iš savo ryšio su močiute Jadvyga? 

– Aš išmokau meilės – vyresniam žmogui, taip pat pagarbos ir rūpesčio. Kurdama savo žurnalą, patį pirmąjį numerį, aš mačiau senjorą visai kitokį – sergantį, nelaimingą. Tokie buvo patys pirmieji numeriai – aš ir mačiau senjorą, kokį visa Lietuva jį mato. Kai pradėjau bendrauti su senjorų organizacijomis, artimiau su pačiais senjorais, supratau, kad ta senatvė yra visai kitokia – tai yra labai gražus laikas ir jos nereikia bijoti. 

– Atsivertusi žurnalą tituliniame puslapyje skaitau – „Amžius, kuriantis išskirtinumą“. Kokį išskirtinumą Jūs atradote? 

– Mes pamatėme senjorą, kuris yra išskirtinis savo amžiumi, jis yra gražus juo, ir kuria grožį, vertę būdamas senjoras. Mano tikslas buvo tokiu šūkiu atkreipti ir pačių senjorų dėmesį – kad jie patys suvoktų, išgirstų, patys pamatytų, jog jie yra išskirtinai gražios asmenybės savo amžiumi, savo patirtimi, savo išmintimi. O įmonių atstovai, Lietuvos žmonės keistų nuomonę apie senyvą amžių, kad jis yra gražus ir jo nereikia bijoti. 

– Ar Lietuvoje yra analogų, panašių žurnalų? Kokia situacija su tinkamais, aktualiais leidiniais senjorams? 

– Aš taip labai neišskirčiau, kad yra „senjorų temos“, kad būtent mūsų temos žurnale labai skiriasi nuo kitų leidinių. Senjorai – tokie patys žmonės, jie taip pat keliauja, džiaugiasi, taip pat domisi grožiu, sodo darbais, sveikata, laisvalaikiu, tad žurnale nelabai ir skiriasi tos temos. Šiaip, žurnalas, kuris nusitaikęs tik į tą konkrečią auditoriją, 60 metų ir daugiau, yra vienintelis Lietuvoje. Bet pasikartosiu, temos nėra išskirtinės. Gal tik tiek, kad mūsų žurnale yra pasiūlymų, akcijų senjorams. 

– Pakalbėkime apie visuomenės požiūrį į vyresnį žmogų, kokį Jūs jį matote? Kaip Jums atrodo, ar senjorai jaučia atskirtį, ar jie turi tam priežasčių? 

– Ar jie jaučia – nežinau. Bet pati matau, kad ji yra – atskirtis tarp senjorų ir jaunų žmonių. Mūsų visuomenė dažniausiai senjorą mato kaip vaistų vergą, kaip nieko nenorintį, sėdintį tarp keturių sienų ir viskas. O iš tiesų yra visai kitaip, senjorai daug aktyvesni, daug veiklesni, daug pozityvesni nei dauguma jaunų žmonių. Jauni žmonės gal neturi laiko ar tiesiog neįsigilina į senjoro gyvenimą. 

Man apskritai šis laikas atrodo gražus – tu laiką turi sau, kai kuriems nebereikia jau dirbti (žinoma, ne visi senjorai nedirba), vaikai užauginti, paskolos išmokėtos – tai yra laikas sau. Galima užsiimti įvairiomis veiklomis, pažįstu senjorų, kurie man yra puikūs pavyzdžiai – kaip gyventi. Mano požiūris pasikeitė. Jei anksčiau aš sakiau, kad nenoriu pasenti, kad nenoriu būti našta kitiems, savo artimiesiems, ir aš noriu numirti virš 50-ies, tikrai taip esu pasakiusi kartą interviu metu, tai dabar aš galiu drąsiai sakyti, kad nebijau senatvės. Ar lauksi, ar nelauksi – ji ateis. O senatvės grožis priklauso nuo pačio žmogaus. 

– Mes vengiame pažvelgti į šitą amžiaus laikotarpį, tarsi bijome, ieškome būdų, kaip nutolinti savo senatvę. Gal galėtumėte pasidalyti kažkokiais atradimais, pavyzdžiais, kurie galėtų keisti požiūrį. 

– Mes dažnai Lietuvoje, na ne vien pas mus, aišku, per televiziją parodome tokius žmones: pavyzdžiui, paklausiama apie pensijas ir dažniausiai gaunamas atsakymas, kad jos tokios mažos... Bet juk tavo gyvenimas nepriklauso vien nuo pensijos dydžio. Taigi nereikia pensijos, kad, pavyzdžiui, nueitum per dieną 40 tūkstančių žingsnių aplinkui namus ar po mišką, nereikia pensijos, kad tu nueitum pasivaikščioti su kitu senjoru, išgerti kavos. Tų pavyzdžių yra labai daug tarp senjorų. Aš pažįstu daug senjorų, kurie keliauja ir į labai tolimas šalis, patys vairuoja automobilius, yra nuvažiavę į tas tolimas šalis. Yra senjorų, kurie kasdienai užsibrėžia praeiti tam tikrą žingsnių skaičių. Yra tokių, kurie mokosi Trečiojo amžiaus universitete, šoka šokių būreliuose, dainuoja – viskas priklauso nuo požiūrio. Jei sėdėsi ant sofutės, net ir jaunas būdamas, ir burbėsi, kad lyja lietus, saulė nešviečia ir ant viso pasaulio, tai tokia ir bus ta tavo senatvė. Ir pasenęs bumbėsi ant viso pasaulio, kad yra blogai. 

– Pažindama šią amžiaus grupę, bendruomenę, ieškodama, kuo ją sudominti, atkreipėte dėmesį, su kokiais sunkumais ji susiduria? Su kuo tai susiję? 

– Kaip ir minėjau, tie sunkumai, turbūt, pirmiausia sukuriami žmonių galvose. Nelabai išskirčiau miesto ir kaimo, rajonų senjorus pagal patiriamus sunkumus. Aš pastebėčiau, kad ir veikliems senjorams niekas nieko neatnešė ant lėkštutės, niekas jiems nesukūrė organizacijų – jie patys steigėsi, ar tai būtų Vilniuje, ar Kaune, ar, pavyzdžiui, Šilalėje. 

Nelabai galėčiau išskirti vien senjorų sunkumų. Gal kad jaunimas senjorų nemato? Bet kartais jiems ir nereikia to jaunimo. O gal aš pozityviau žiūriu į senatvę, todėl nematau išskirtinių sunkumų. 

– Laura, gal galėtumėte pristatyti pagrindines žurnalo rubrikas? Apie ką rašo Jūsų sukurtas žurnalas? 

– Patiems skaitytojams kone labiausiai patinka „Senjorų žodis“, čia mes dalijamės pačių senjorų tekstais, eilėraščiais, kuriuos jie noriai siunčia. Žinau, kad jie labai daug kuria. Senjorams labai aktualios sodo, grožio, virtuvės, kelionių temos, ypač kelionių po Lietuvą. Yra įvairių temų, kaip ir sakiau – jos nelabai ir skiriasi nuo kitų žurnalų. 

– O kas kuria Jūsų žurnalą? Ar Jūs turite didelę komandą? 

– Mes šį žurnalą leidžiame jau 7 metus, išsigryninome temas, kuriomis rašome kiekvieną mėnesį. Straipsnius kuria žurnalistų komanda, kuri atsiduoda šitam žurnalui. Tai maždaug apie 10 žmonių. 

– Ar lengvai surinkote komandą kurti „60+“? Ar nebuvo skepsio, kad čia gal nereikalinga? 

– Manau, kad prie šito projekto gali dirbti žmonės, kurie labai juo tiki. Kurie 100 procentų yra atsidavę ir mato senatvę tokią, kokią ir aš ją matau. Prisimenu, patį pirmąjį numerį leidau aš viena, bet rasti komandą nebuvo sunku. Ji labai ir nesikeitė, gal tik keletas žmonių per visą leidybos laiką. Aš labai ją vertinu ir branginu – tie žmonės yra mano gyvenimo dalis. 

– Kas kiek laiko išeina Jūsų žurnalas? Ar jis pasiekiamas visoje Lietuvoje? 

– Šiuo metu jau išeis kiekvieną mėnesį. Taigi periodiškumas – 12 mėnesių per metus, kas mėnesį! Taip pat yra internetinis puslapis www.60plius.lt. Visoje Lietuvoje, kiekviename prekybos centre, galima įsigyti mūsų naujausią žurnalo „60+“ numerį. 

– Ar Jūs sulaukiate grįžtamojo ryšio iš senjorų, kurie pradėjo skaityti žurnalą? Gal turite kokį forumą, kviečiate komentuoti? 

– Sulaukiu. Sulaukiu visokio ryšio. Dažnai man skambina senjorai, dėkoja. Būna, kad gaunu ir kritikos už tam tikrą žodį ar kažkokią istoriją – visko būna, bet ryšys tikrai yra. Turbūt galiu teigti, kad šitas žurnalas yra jiems reikalingas. 

Mes esame socialiniuose tinkluose – feisbuke turime mūsų žurnalo puslapį, taip pat viešą grupę „Aktyvūs senjorai „60+“. Socialinėje erdvėje senjorai yra aktyvūs, ypač grupėje: kiekvieną dieną ir sveikinasi, ir džiaugiasi, ir kritikuoja, ir komentuoja. 

– Laura, Jūsų veikla yra išėjusi už žurnalo ribų: turite senjorų modelių agentūrą, renkate Metų senjorą ir kitų projektų. Papasakokite apie šias veiklas. 

– Aš taip tikiu tuo, ką darau, kad man gimsta vis naujų idėjų, naujų projektėlių, kaip aš vadinu, kurie irgi pagražina senjorų gyvenimą. Išskirčiau tris veiklas, kurios yra širdžiai mielos ne man vienai, bet ir senjorams. Tai naujai įkurta Senjorų modelių agentūra, kurioje mes kviečiame senjorus tapti modeliais. Ir aš kiekvieną dieną gaunu laiškų, kad jie nori tapti modeliais, kai aš galvojau, kad nė su žiburiu nerasiu – taigi klydau. Kitas projektas yra Metų senjoro rinkimai, kurie yra labai svarbūs visuomenei, kad visi pamatytų, kokie tie mūsų senjorai yra. O senjorams jie labai svarbūs, nes jie patys pamato, kad yra visuomenei labai reikalingi, svarbūs ir mylimi. Na ir dar vienas, kuris yra labai jautrus, pradėjome jį pareitais metais vasarą, tai „Pažadink močiutės suknelę“. Kvietėme anūkus, proanūkius, vaikus per rūbą prisiminti močiutę, senelį, prosenelę ar prosenelį. Labai jautrus projektas, tikiuosi, kad jis tęsis ir kitais metais. 

– Gal galite pasidalyti istorijomis iš pastarosios idėjos – „Pažadink močiutės suknelę“? 

– Buvo tikrai labai jautrių akimirkų. Pavyzdžiui, buvo viena palaidinukė, kurią vilkėjo jos savininkės proanūkė. Tai palaidinukei daugiau nei100 metų, ji pabuvojusi net Sibire. Kita istorija, buvo viena tokia močiutė „išdykusi“, kaip ji sakydavo. Anūkė vilkėjo jos suknutę, labai įstrigo ir pralinksmino žodžiai, kad „kai žmogus jaučiasi blogai, reikia „ant zlasties“ pasipuošti, kad kiti pavydėtų“. 

Kai mirė mano močiutė, aš pati jos rūbus saugojau, persisiūdavau. Man tas rūbas nebuvo vien tik rūbas – tai buvo daug daugiau. Tai buvo prisiminimas ir dalis močiutės. 

– Gėriuosi šviesa, kuri sklinda iš Jūsų. Ir tai dar ne viskas – Jūs turite televizijos laidą, kuri išpildo senjorų svajones. 

– Taip, mes turime laidą per „Lietuvos ryto“ televiziją – „Pirmi kartai. 60+“. Ji rodoma kiekvieną šeštadienį, 10 valandą ryte. Toje laidoje išpildome senjorų kokias nors labai senas svajones, kurių per savo amžių jie neįgyvendino. Na, daug jų ekstremalių – aš nesitikėjau, kad senjorai tokie ekstremalai, galvojau, kad bus ramesni (juokiasi). Prisimenu pirmąją pildytą svajonę – senjorės Aldonos. Ji norėjo skristi oro balionu, tai štai mes ir skridome juo, o aš bijau aukščio. Tai čia man irgi buvo pirmas kartas. Būna, nori šokti su parašiutu – esant oro sąlygomis, manau, sulauksime panašių svajonių. 

Laidos garso įrašą rasite paspaudę nuorodą.

Nuotrauka. L. Balčiūtė skaidrina senjorų kasdienybę ir siekia keisti jų pačių ir visuomenės požiūrį į senatvę / L. Martinkaus, „60+“ žurnalo archyvo nuotr. 

Linos Balčiūtės nuotrauka. Jauna vidutinio kūno sudėjimo moteris matoma nuo klubų iki viršugalvio, kūnu šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos plaukai šviesūs, iki pečių, dešinėje veido pusėje užkišti už ausies, o kairėje – krentantys ant veido, taip uždengdami kairį skruostą ir pusę akies. Moteris dėvi tamsią pintą skrybėlę. Ji žvelgia tiesiai į kamerą ir nuoširdžiai šypsosi. Lina vilki šviesią palaidinę trumpomis rankovėmis, ant kurios pavaizduota žmogaus veido emblema, tamsias kelnes, o ant pečių užsimetusi šviesų ilgą atsegtą švarką. Dešinę ranką ji laiko prie širdies, prilaikydama švarko atlapą, o kaire prilaiko skrybėlės kraštą. Ant kairės rankos pirštų ji mūvi bent tris žiedus, o ant kaklo segi masyvią grandinėlę.