Mūzų pėdsakais

Autoriaus nuotraukaGinta Čingaitė-Kiznienė

Dešimtosios mūzos beieškant


 

Parašas po straipsniu2012 metų rudenį Vilniaus universiteto Kauno fakultete pradėta vykdyti Lietuvoje visiškai nauja audiovizualinio vertimo studijų programa. 2014 m. rudenį šios programos studentams imta dėstyti garsinio vaizdavimo (GV) disciplina. Šitaip GV iš saviveiklos – darau, kaip suprantu – perėjo į akademinį lygmenį. 

Visus tuos metus teorinį ir praktinį GV lauką nuosekliai gilino ir plėtė garsinio vaizdavimo ir kitų disciplinų dėstytoja doc. dr. Laura Niedzviegienė. „Jau 2015 m. mūsų studentai GV išmėgino praktiškai“, – prisimena L. Niedzviegienė. – Komentavo Kaune vykusį Europos golbolo čempionatą. Greitai atėjo eilė kinui, teatrui. Per 10 metų parengta beveik 200 audiovizualinio vertimo specialistų, kurie turi ir garsinio vaizdavimo žinių bei įgūdžių. GV reikšmė Lietuvos kultūriniame, visuomeniniame gyvenime sulig kiekvienais metais didėja. Filmai ir serialai LRT mediatekoje, Lietuvos kino centro produkcija, teatro spektakliai. GV aprašas parengtas visoms 48 „Laisvės kainos“ serijoms, trims „Blogos mergaitės“ sezonams (iš viso 85 serijos) ir daugeliui kitų filmų. Šiemet Šiaulių dramos teatre neregiai ir silpnaregiai žiūrėjo Oskaro Koršunovo režisuotą „Remygą“, o rudenį į naują spektaklį su GV pakvies Nacionalinis Kauno dramos teatras. 

Dalis filmų su GV prieinama laisvai – LRT tinklalapyje, kita dalis skirta tik regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tokie filmai ir spektakliai perduodami Lietuvos audiosensorinei bibliotekai.“ 

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad ir šiais metais sulauksime naujų filmų su GV. Didesnis dėmesys bus skiriamas dokumentikai, nors lietuviška dokumentika turi savų niuansų: daug monologinio kalbėjimo, sunku rasti pauzių, į kurias galėtų įsiterpti GV aprašymas. Nepaisant to, lietuviška dokumentika su GV pasieks tuos, kam ji skirta. 

Kino filmų mėgėjus nudžiugins žinia, kad lietuvių kalbai, taigi ir lietuviškiems filmams, rengiamasi pritaikyti GV programėlę „Earcatch“. Programėlę galima atsisiųsti iš „Google Play“. Ten jau yra įkeltas vieno lietuviško filmo GV, tad smalsiausi ir nekantriausi gali išbandyti praktiškai. „Nerekomenduojame programėlę kurti nuo nulio, nes sunku užtikrinti gerą rezultatą, – sako LASS pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis. – Geriau naudotis esamais sprendimais, kurie garantuotai veikia. Minėtą programėlę reikia tik išversti į lietuvių kalbą ir susitarti su šio sprendimo teikėjais dėl paslaugų Lietuvoje. Nesileisiu į detales, nes jos priklauso ne nuo LASS, tačiau darbai šia kryptimi jau vyksta.“ 

Visa tai girdėdama dešimtoji – kino – mūza turėtų vien džiaugtis! Beje, vos užmetus akį į internetą paaiškėja, kad senovės Graikijoje buvusios visai ne devynios, bet dvylika mūzų! O gal dar daugiau? Kitaip sakant, niekada nežinai, kada ir kur susitiksi kokią deivę ar mūzą. Tad savo skaitytojams su GV pritarimu linkime jas sutikti kuo dažniau! 

 

Lietuviškų filmų klasika ELVYJE 

 

Kiekvienais metais Lietuvos audiosensorinės bibliotekos (LAB) ir virtualios bibliotekos ELVIS kolekciją Lietuvos kino centras pildo restauruotais filmais, pritaikytais specialiųjų poreikių turintiems žiūrovams. Jei ELVYJE dar neaptikote praėjusių metų pabaigoje papildytos lietuviškų filmų kolekcijos, siūlome atkreipti dėmesį: net penki naujai įkelti lietuviškos klasikos filmai su garsiniu vaizdavimu laukia jūsų! 

Kolekcija papildyta dviem režisieriaus Arūno Žebriūno filmais: „Paskutinė atostogų diena“ (1965) ir 1978-ųjų juosta „Riešutų duona“. Istorijos mėgėjus sudomins vaidybinis istorinis dviejų dalių filmas, paremtas Juozo Grušo tragedijos motyvais, „Herkus Mantas“ (rež. Marijonas Giedrys, 1973), pasakojantis apie XIII a. didžiojo prūsų sukilimo vadą Herkų Mantą. Lietuviškų filmų programą taip pat papildė legendinis 1985 metų Raimundo Banionio filmas „Mano mažytė žmona“ ir savo laiku geriausia juosta pripažintas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos bendros režisūros filmas „Jausmai“ (1968). Apie porą filmų – plačiau. 

 

Lietuviškieji Romeo ir Džiuljetos 

 

Sauliaus Šaltenio apysaka „Riešutų duona“ praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje patyrė įtaigią kelionę į sceną: pagal ją pastatytas spektaklis „Škac mirtie, visados škac...“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė, 1976) gerino populiarumo rekordus. Ne tiek daug tuomečių kūrinių su lengva ironija, švelniu lyrizmu, o kartu ir tragikomiškomis priemonėmis kalbėjo apie bręstančio jaunuolio svajas, iliuzijas. Ne tik apie jas, bet tiek apysakoje, tiek pjesėje, tiek kino scenarijuje atsiskleidė tuomečio gyvenimo paradoksai. Jauno, kiek naivoko, nepasiduodančio nustatytai rutinai jaunuolio lūpomis režisierius A. Žebriūnas 1978 m. sukurtame filme „Riešutų duona“ sugeba parodyti švelnų ir šmaikštų provincijos miestelio groteską, apie žmogaus gyvenimą sovietmečiu pasakantį labai daug. Prie filmo sėkmės neabejotinai prisidėjo ir jame vaidinančių lietuvių aktorių elitas: Algirdas Latėnas, Elvyra Piškinaitė, Saulius Sipaitis, Doloresa Kazragytė, Kristina Kazlauskaitė, Antanas Šurna, Vladas Bagdonas. 

„Riešutų duonos“ pasakojimas sukasi apie dviejų provincijoje gyvenančių kaimynų – Kaminskų ir Šatų – nesutarimus. Pirmosios jų kibirkštys pasipila, kai nugaišta Kaminskams Šatų parduota karvė, kuri filmo siužete tampa labai reikšmingu tikslu, tiesa, gana sąlygišku ir absurdišku. Kol suaugusieji karingai pykstasi, kartais net patys nebežinodami, kodėl, jų vaikai Andrius ir Liuka vis labiau susidraugauja ir įsimyli. Andrius pažada Liukai pats nupirkti naują karvę, tikėdamasis pabaigti nesantaiką. Kad šie gražūs norai išsipildytų, jaunuoliams tenka įveikti ne vieną kiek ciniškos ir tyrą meilę neigiančios aplinkos kliūtį. 

Filmas labai intensyvus, judrus, žaismingas, net karnavališkas. Visgi jame žavi komiški ir drauge tragiški veikėjai, kurių pagrindinė pora dažnai pavadinama lietuviškaisiais Romeo ir Džiuljeta. „Riešutų duona“ – tai lyriška istorija, kurioje švelnūs atsiminimai apie vaikystę kaime (tik vaikystėje riešutų duona tokia skani), pirmuosius romantiškus jausmus ir tikrojo gyvenimo pradžią, persipina su tragikomiškais nesusipratimais ir žmogiškomis silpnybėmis. 

Jaunystės ir meilės temą kiek kitaip perteikė režisierius Raimundas Banionis, kurio debiutinis vaidybinis filmas „Mano mažytė žmona“ (1985) nukelia į miesto erdvę ir jaunimo santykius. Filme atskleidžiama jaunų žmonių nuotaika ir jausmai, jaunosios kartos siekis kovoti dėl nepriklausomybės ir laisvės patirti ir kurti savo gyvenimus taip, kaip norisi jiems. 

Pagrindinės filmo herojės, abiturientės Rūta (akt. Eleonora Koriznaitė), Auksė (akt. Ingeborga Dapkūnaitė) ir Kauno politechnikos instituto studentas Linas (akt. Saulius Balandis) susipažįsta Kauno lauko kavinėje. Tarp svajojančios tapti zoologe Rūtos ir Lino užsimezga artimi jausmai, ir jie pradeda leisti laiką kartu su bičiuliais – Lino bendramoksliu Tomu (akt. Linas Paugis), fotografu Vytu (akt. Juozas Marcinkevičius), jo padėjėju Staseliu (akt. Arūnas Sakalauskas). 

Filmo herojų istorijoje, iš pažiūros – nerūpestingų jaunuolių, kaip jie patys save vadina, „šutvės“, susitikimuose, vienas po kito verčiasi ne vien kvailionės, o svarbios gyvenimo akimirkos, ženklinančios perėjimą į suaugusiųjų pasaulį. Jausmai, šeimos kūrimas, socialinių sluoksnių skirtumai, artimojo netektis, sprendimai, renkantis mokslą ar darbą, karinė tarnyba. 

Jautrus kompozitoriaus Fausto Latėno ir operatoriaus Algimanto Mikutėno darbas paryškina persmelktas lyrizmo įsimylėjėlių Rūtos ir Lino jausmų scenas zoologijos sode ir ankštame, Lino „mažytei žmonai“ išnuomotame kambaryje: pirmieji prisilietimai, bučiniai, pirmoji meilė. Kartu filmo herojai tarsi keliauja iki atsisveikinimo su nerūpestingomis jaunystės dienomis. 

 

Istorijos drama 

 

Skirtingus dramatiškos istorijos laikotarpius atskleidžia du filmai – „Herkus Mantas“ ir „Jausmai“. Pirmasis, režisuotas M. Giedrio (remiantis J. Grušo tragedija scenarijų filmui parašė S. Šaltenis), pasakoja apie mažos prūsų tautos, savo kalba ir kultūra giminingai lietuviams, kovas su kryžiuočių ordinu. Dėmesio centre, kaip praneša ir filmo pavadinimas, jaunas krikščionis Henrikas Montė Magdeburge, pas kryžiuočius, augęs įkaitu. Paleistas į Prūsiją jis kartu vežasi ir vokietę žmoną Kotryną, bet kryžiuočiai siekia savo tikslų – Montės sūnelis Aleksandras Magdeburge lieka įkaitu, koks buvo ir tėvas. Davęs viešą priesaiką kryžiuočių dievams, jaunas kovotojas netrunka atstatyti prūsišką Herkaus Manto vardą, pradėti sukilimą dėl priešų grobiamų žemių, prievarta diegiamos svetimos religijos. Tačiau ir patį Herkų Mantą drasko vidiniai prieštaravimai: jis stovi tarp sudėtingų pasirinkimų, tarp dviejų civilizacijų, jis tarsi nei prūsas, nei vokietis. 

1968 m. pagal latvių rašytojo Egono Lyvo (Egons Līvs) romaną „Velniakaulio dvyniai“ sukurtą scenarijų (autorius Vytautas Žalakevičius) pastatytas filmas „Jausmai“ savo laiku sulaukė apdovanojimų, nors pats filmas buvo uždraustas rodyti visoje Sovietų Sąjungoje, išskyrus Lietuvą. Jau atkūrus nepriklausomybę, 1995 m., žiūrovų ir kritikų apklausoje „Jausmai“ pripažinti geriausiu lietuvių filmu. 

Filme pasakojama apie laikotarpį po karo, kai vienoje Kuršmarių pusėje – dar vokiečiai, o kitoje – sovietai. Pamario žvejo Kasparo žmona Morta gimdydama miršta. Jaunas našlys, likęs su dvyniais, keliasi per įlanką pas brolį Andrių, gyvenantį su buvusia Kasparo mergina Agne. Pastaroji neslepia nepasitenkinimo, įduoda atvykėlį milicininkui. 

Šis filmas tarsi ne apie istoriją, o apie žvejo Kasparo jausmų dramą. Visgi meilės, ištikimybės, pareigos temos plėtojamos tokiame ryškiame pirmųjų pokario metų fone, kad santykių drama nejučia pereina labai išraiškingą paveikslą apie laiką, dramatišką jo poveikį žmonėms. „Jausmuose“ ryškius vaidmenis suvaidino Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Regina Paliukaitytė, Eugenija Bajorytė, Bronius Babkauskas, Laimonas Noreika, Algimantas Masiulis. 

Belieka pridurti – ieškokime dešimtosios mūzos, naudokimės garsinio vaizdavimo dovana patirti puikius, praturtinančius filmus! 

 

Nuotrauka. Andrius Šatas (akt. Algirdas Latėnas) ketina mylimajai Liukai (akt. Elvyra Piškinaitė) dovanoti karvę / kadras iš filmo „Riešutų duona“ 

Kadras iš filmo „Riešutų duona“. Vaizduojamas gyvenimas sovietmečio Lietuvoje, apie laikotarpį išduoda to meto aprangos ir stiliaus detalės. Šiltuoju metų laikotarpiu akmenimis grįsta miesto gatve žygiuoja keletas jaunuolių, vienas iš jų pavadžiu pririšęs veda margą karvę. Keturi žmonės įamžinti dešiniuoju profiliu, judesyje, dideliu žingsniu skuba eiti pirmyn. Jaunuolis, vedantis karvę, eina kitiems trims žmonėms už nugarų. Priekyje jo vidutinio amžiaus vyras už rankų vedasi jauną merginą ir vaikiną, tarsi tempdamas juos abu pirmyn. Vyras vilki šviesius marškinius atraitytomis rankovėmis, tamsią liemenę ir kelnes, ant galvos dėvi beretę. Jam iš kairės – jauna liekno sudėjimo mergina vidutinio ilgio tamsiais plaukais, vilkinti trumpa marga suknele. Vyrui iš dešinės – jaunas aukštas lieknas vaikinas šviesiais pusilgiais plaukais, jis vilki šviesius marškinius, tamsų švarką ir kelnes, ryši tamsų kaklaraištį. Dešinėje rankoje jis neša didelį tamsų odinį lagaminą. Visi atrodo nusiminę ar susirūpinę, žvelgiant į nuotrauką jaučiama įtampa. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką