Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Ištikimas Lietuvos laisvei (tęsinys)

(Pradžia 2023 m. Nr. 3) 

Ne pyragai tėviškėje 

Iš lagerio perkeltas į Kazachstaną, A. Pečiukonis tapo pusiau laisvu žmogumi. Įsidarbino sanitarijos-epidemijos stotyje gydytojo padėjėju. Lietuviui patikėtas itin didelis Čaibainuro rajonas. Darbuotis teko daug. Nuolat keliavo po rajoną tikrindamas įvairiausias įstaigas, kaip jos laikosi sanitarinių higienos normų. Darbas nebuvo nuobodus. Metai keitė metus ir pamažu artėjo grįžimo laikas į Lietuvą. 

Jaunojo tremtinio tėviškė svetingai nepasitiko. Pirmiausia Algirdas aplankė Kaune likusius kovos draugus. Ten suradęs šiokį tokį prieglobstį nusprendė mokytis. Draugų padedamas susitarė studijuoti viename iš Kaune esančių institutų. Šviesiems lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. Norint studijuoti būtina buvo Kauno miesto registracija. Nuėjęs registruotis A. Pečiukonis sulaukė griežto sovietinių pareigūnų verdikto. Jam įteikė raštą, kuriame buvo nurodyta per dvidešimt keturias valandas palikti Lietuvą. Valdžios paliepimui vyras nepakluso. Jis nesiruošė išvažiuoti iš Lietuvos, tačiau suprato, kad teks tėvynėje gyventi nelegaliai ir slapstytis nuo saugumo pareigūnų. Algirdui kilo išganinga mintis grįžti į Dzūkiją. Ten gyveno daug „prietelių“ ir giminių. Pirmiausia aplankė brolį, kuris gyveno ir statė namą Lazdijų rajone, Rudaminoje. Tremtinys pasiliko ir padėjo broliui statybose. „Pas brolį viešėjau kelis mėnesius. Statydamas namą vis galvojau: turiu labai geras darbo charakteristikas, nejaugi sveikatos apsaugos sistemai nereikalingas patyręs specialistas. Pasiėmęs charakteristikas nuvažiavau į ministeriją. Pasakiau, kad norėčiau dirbti pagal specialybę. Žinoma, nieko nepažadėjo. Grįžau į Lazdijus ir toliau stačiau namą. Vieną dieną netikėtai gavau laišką, kuriame buvo paskyrimas dirbti sanitarijos gydytojo padėjėju Šilalėje“, – prisimena A. Pečiukonis. 

Vėliau Algirdas perkeliamas dirbti į Prienus. Nors darbo netrūko, vyras surasdavo laiko pomėgiui. Iš pirmųjų atlyginimų sutaupęs pinigų nusipirko fotoaparatą. Su juo nesiskyrė ištisomis dienomis. Darbo reikalais tekdavo nemažai važinėti po šalį. Kur bevažiuotų, vis spragsėjo fotoaparatu. Prienuose lankė ir pirmuosius fotografų kursus. Vėliau buvo dar keli ne tik fotografų, bet ir kino operatorių kursai. Išsamiau domėtis kino pasauliu fotografą mėgėją paskatino įsakymas Algirdą iš Prienų perkelti dirbti į Vilniaus sanitarinę-epideminę stotį. Jis pasakoja: „Nors dirbau medicinos srityje ir nesiskirdavau su fotoaparatu, vis dažniau svajojau susitikti kino pasaulyje besisukantį žmogų. Susipažinau su Robertu Verba, kuris mane pakvietė įsidarbinti Vilniaus kino mėgėjų studijoje. Paskyrė kūrybinės grupės direktoriumi, vėliau – studijos direktoriumi. Netgi pats scenarijus rašiau. Taip tapau kino žmogumi.“ 

Algirdas kaip fotografas, bendradarbio rekomenduotas, užmezgė ryšį su tuomete Lietuvos aklųjų draugija (LAD). Ne kartą svečiavosi Labdarių gatvėje. Draugija jį samdė užfiksuoti neregius, jų koncertus, kasdienį gyvenimą bei darbinę veiklą. LAD vadovai liko patenkinti Algirdo darytomis fotografijomis. Prasidėjo glaudus bendradarbiavimas. Bendros veiklos vainiku tapo dokumentinis filmas apie LAD Kauno gamybinio mokymo kombinato darbuotojus: „Vieno apsilankymo Labdarių gatvėje metu mane pasikvietė tuometis LAD pirmininkas, lyg Mykolas Poznanskas, dabar tiksliai pavardės nepamenu, ir be didesnių užuolankų paklausė, ar aš nenorėčiau sukurti filmo apie Kaune dirbančius neregius. Ne iš karto sutikau, paprašiau laiko pagalvoti. Iki tol neregių pasaulio nepažinojau. Laikausi principo – jeigu ką nors apsiimu daryti, tai į šį darbą įdedu visą save. Galų gale su pirmininku sukirtome rankomis. Taip prasidėjo mano pažintis su neregiais. Apsilankęs Kauno kombinate niekaip negalėjau suprasti, kaip nematantis darbininkas neklysdamas, tik apsičiupinėdamas rankomis, sparčiai atlieka jam patikėtą gamybinę operaciją. Net baisiausiame sapne nesapnavau, kad po keliasdešimties metų aš irgi būsiu vienas iš jų.“ 

Pensija, Atgimimas, Palanga 

Metai keitė metus. A. Pečiukonis, išėjęs į užtarnautą poilsį, galvojo džiaugtis ramia senatve. Planavo daug laiko praleisti kolektyviniame sode, kurį puoselėjo daugelį metų. Kaip sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Taip nutiko ir Algirdui. Sovietų sąjungoje į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui prasidėjo „Perestrojka“. Lietuvoje taip pat prasidėjo politinis judėjimas. Pirmieji laisvės želmenys prasikalė prie Adomo Mickevičiaus paminklo, milžiniško mitingo Vingio parke. Vėliau gimė Sąjūdis. Buvęs partizanas, tremtinys neliko nuošalyje. Aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą. Vyro namuose visą dieną skambėjo Lietuvos radijas. Algirdas stengėsi dalyvauti visuose mitinguose, pats organizavo sueigas. 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje Algirdą sugrąžino į ginkluoto pasipriešinimo metus. Tą lemtingą naktį Algirdas buvo sužalotas ir iš dalies prarado klausą, yra pripažintas nukentėjęs per sausio 13-osios įvykius. „Tą naktį petys į petį su kitais stovėjau prie televizijos bokšto. Čia vėl gynėme Lietuvos Laisvę, tik dabar be ginklų. Rankomis apjuosėme visą bokštą. Tvirta dvasia nugalėjo smurtą, beginklės rankos – tankus. Pergalė nors ir skaudi, bet būtent ji padėjo Lietuvai nusimesti atėjūnų valdžią. Viename interviu esu sakęs ir dar kartą pasikartosiu: džiaukimės iškovota pergale, stiprinkime ją savo kasdieniais darbais. Pakilę aukščiau pilkos kasdienybės ištverkime sunkumus bei negandas taip, kaip ištvėrė mūsų senoliai, tėvai. Šviesesnės Lietuvos ateities vardan būkime atlaidesni, būkime vieningi“, – susitelkti kviečia A. Pečiukonis. 

Buvęs tremtinys aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime ir už tai buvo apdovanotas medaliu. Bet vis dažniau ir dažniau tekdavo kreiptis pas gydytojus. Kamavo skrandžio, plaučių ligos. Algirdas suprato, kad reikia kažką daryti, bet ką? Išeitis atsirado savaime. Senolis nusprendė su jį varginančiomis ligomis kovoti sveikuolišku gyvenimo būdu. Vyras nuvyko į Palangą, sveikuolių mokyklą. Ten priprato ir prie šaltų jūros bangų. Algirdas jau daug metų žiemą maudosi Baltijoje. Jis pastebėjo, kad jūra jį ypatingai veikia. Brendo mintis apsigyventi arčiau jos. Nuo lemtingo žingsnio sulaikydavo rutina, o ypač – išpuoselėtas sodas, kuriame savo rankomis pastatytas namelis, šiltnamis, pasodinti vaismedžiai bei uogakrūmiai. Sukaupęs visą drąsą apie puoselėjamą svajonę Algirdas papasakojo žmonai. Ji neprieštaravo ir Pečiukonių šeima jau dvidešimt aštuonerius metus gyvena Palangoje. 

Vien nuostabia gamta, vaiskiu oru, kopomis, pušynais ir, žinoma, jūros bangomis Algirdas neapsiribojo. Jam ramybės nedavė lagerio, tremties metai. Senoliui rūpėjo ne tik fiksuoti, bet ir įamžinti besitraukiančią politinių tremtinių kartą, jos praeitą Golgotą. Pasitaręs su kitais tremtiniais nusprendė Palangoje įsteigti tremties muziejų. Jam vadovavo visuomeniniais pagrindais. Likę gyvi tremtiniai, sužinoję apie steigiamą muziejų, į jį nešė ne tik išlikusias nuotraukas, bet ir kitus eksponatus. Ne išimtis ir Algirdas. Muziejuje yra nemažai jo sukauptos medžiagos bei išlikusių asmeninių daiktų. 

Netikėtas aklumas 

Nors prie jūros kai kurias ligas pavyko pažaboti, bet akių ligos liko. Iš pradžių atrodė, kad pikčiausia – glaukoma. Deja, prieš dešimt metų teko operuoti akies auglį. „Glaukoma niekur nedingo. Nepaisant nuolatinio lašinimo, ši liga progresavo. Netgi viena akis buvo užtemusi. Druskininkų sanatorijoje įvyko stebuklas. Kito žodžio nesurandu. Viena iš procedūrų – deguonies kokteilis. Jį gerdavau kiekvieną dieną. Po penkių ar dešimties kokteilių grįžęs į palatą atsiguliau. Gulėdamas atkreipiau dėmesį, kad nematančioje akyje atsirado balti debesėliai ir pradėjo plaukioti. Po mėnesio ta akimi pradėjau matyti. Regėjimas silpnas, bet prie jo prisitaikiau“, – atsiminė pašnekovas. 

Praėję metai A. Pečiukoniui – negandų laikas. Į duris pasibeldė nelaimė. Algirdas, kaip įprasta, išėjo pasivaikščioti. Ėjo pamažu, atsargiai dairydamasis į šalis. Tačiau vis tiek koja užkliuvo už šaligatvio plytelės. Pasekmė – šlaunikaulio lūžis. Senolį greitosios pagalbos automobilis išgabeno į Klaipėdą. Ten laukė narkozė ir kojos operacija. Po atliktos operacijos labai pablogėjo regėjimas bei klausa. Akys dar po kelių mėnesių galutinai aptemo. Neregys pasakoja: „Labiausiai gaila kompiuterio. Prie jo praleisdavau ištisas valandas. Tvarkiau asmeninį archyvą, nuotraukas bei filmuotą medžiagą. Man labai liūdna, kad iki galo nebaigiau pradėto darbo. Nepaisant nelaimės, dvasios nuopuoliui nepasiduodu. Žmona jaunesnė, matanti, ji man atstoja akis. Pasivaikščioti išeiname drauge.“ 

Algirdas mokosi savarankiškumo. Jis vienas išmoko išeiti ir aplink namą apsukti ratą. Neregys supranta – bus ne kaip nori, o kaip yra. Prie pakitusių gyvenimo sąlygų reikia prisitaikyti. Dabar jam atgaivą suteikia įgarsintos knygos. Geram orui esant Algirdas mėgsta pasėdėti po pušimi kopose. Ten jam geriausiai galvojasi. Pasak neregio, kai visa širdimi trokšti – į pagalbą ateina netikėta jėga, padedanti įgyvendinti puoselėjamą svajonę. Tik geram, nepavydžiam, nelaikančiam nuoskaudų žmogui svajonė padeda pakilti. 

Nuotrauka: Vartydamas „Mūsų žodį“ K. A. Pečiukonis su žmona dalijasi prisiminimais Palangoje per kassavaitinį palangiškių neregių ir silpnaregių susitikimą / D. Vitkauskienės nuotr. 

Nuotraukoje – garbaus amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo vyras matomas nuo klubų iki viršugalvio, pasisukęs kairiuoju profiliu, sėdintis prie stalo šviesiame kambaryje. Jis be plaukų, žvilgsnis nukreiptas pirmyn, burna praverta, vyras kažką pasakoja. Algirdas vilki tamsų megztinį, tamsias kelnes. Kairę ranką padėjęs ant stalo, pirštų galiukais liečia krūvelę „Mūsų žodis“ žurnalų, o dešinę ranką, sulenkęs per alkūnę ir iškėlęs aukštyn, mosikuoja, greičiausiai kažką akcentuodamas pasakojamoje istorijoje. Ant stalo guli ir antra žurnalų krūvelė, taip pat akiniai tamsintais stiklais ir dar keli daiktai. Vyrui iš dešinės, prie keturkampio stalo, sėdi vyresnio amžiaus moteris. Ji liekno kūno sudėjimo, tamsių plaukų iki pečių, ant kaktos krentančiais kirpčiukais. Moters žvilgsnis nukreiptas žemyn, ji atrodo rami, kiek liūdna ar susimąsčiusi. Moteris vilki šviesų megztinį ir tamsias kelnes. Jai už nugaros – šviesaus gobeleno sofa, ant kurios guli tamsi rankinė.