Ir kūnui, ir sielai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Pirties malonumai

Žiemą visi neišvengiamai susiduriame su dideliais temperatūrų svyravimais, kai iš šiltų patalpų išlendame į lauką. Tačiau yra žmonių, kurie sąmoningai „neria“ į dar didesnį temperatūrų kontrastą, pasirinkdami nuo seno įsitvirtinusį fizinės ir dvasinės sveikatos apsivalymo būdą – pirtį. Tai ne tik nauda sveikatai, malonus laisvalaikis, bet ir puikus būdas pasibūti su artimaisiais, bičiuliais. 

Pirties atsiradimo pradžia nėra tiksliai žinoma, tačiau jau akmens amžiuje higienos ir gydymo tikslais buvo naudojami garai užpilus vandenį ant karštų akmenų. Todėl natūralu, kad senovėje pirtelė buvo labiau sveikatinimo, apsišvarinimo vieta, o šiandien ji įgavo ir pramogos funkciją, tapo susitikimų, švenčių erdve. Smarkiai prasiplėtė ir pirties prieinamumo galimybės, garais lepinamasi ne tik kaimuose, sodybose, bet ir miestuose įsikūrusiuose SPA, sveikatingumo centruose, sanatorijose. Dar kiti pirteles nusprendžia įsirengti ir savo valdose. Tokių pirties entuziastų turime ir neregių bei silpnaregių gretose. Vienas jų – neregys Viktoras Deinarovičius, kuris su pirtimi nesiskiria nuo pat vaikystės ir be jos neįsivaizduoja geresnių sveikatinimo būdų. Viktoras pasakojo: „Gimiau ir augau kaime, kur namuose turėjome pirtį. Tačiau pradžioje pirtinimasis manęs nelabai domino, nes mums, vaikams, labiau rūpėjo ją pakūrenti, atnešti ir įmesti malkų, stebėti ugnį. Iš to laiko ir įsiminė garinė pirtis su krūva galvos dydžio akmenų. Ant jų suaugusieji pildavo vandenį, o jis šnypšdavo pasišokinėdamas.“ 

Šiandien Viktoras yra ne tik patyręs pirties entuziastas, bet ir organizuoja antrojo garų namelio statybas, kurios jau eina į pabaigą. Pirmoji pirtis įrengta kaime esančioje tėvų sodyboje, o dabar netrukus dar vieną turės ir prie savo namų. Nors Viktoras pirties savo rankomis nestato, tačiau kūrė viziją, rūpinosi jos įgyvendinimu: „Kol neturėjau savo garų namelio, lankydavausi įvairiausiose pirtyse ir kai atėjo laikas statyti savąją, aiškiai žinojau, ko noriu. Svarbiausia, prieš statant reikia gerai apgalvoti, kokio dydžio bus pastatas, kaip reikės pirtį kaskart paruošti, koks bus pats pirtinimosi procesas. Taip pat svarbu numatyti poilsio kambarį, kad esant vėsiam orui būtų kur pailsėti nuo karščio. Tad, kai visa tai susidėliojome, kreipėmės į profesionalus pirtininkus, suderinome detales ir visa tai jau beveik įgyvendinta.“ 

Nors pirčių įvairovė didelė, tačiau Viktoras pasirinko tradicinę lietuvišką pirtį, prie kurios yra pripratęs nuo vaikystės. O kai norisi pabandyti kokią nors suomišką, turkišką, rusišką, gruzinišką, japonišką ar net indėnišką pirtį, Viktoras su šeima apsilanko sveikatingumo centruose ar net vyksta į kitas šalis ir gyvai išbando pirtis su visomis tradicijomis ir ritualais. „Puiku, kad didelį pirčių pasirinkimą turime ir Lietuvoje, nes vieni nori tik sušilti, kiti trokšta spirginančio karščio, dar kiti – tiršto garo ir švelnios šilumos. Bet kad ir kokia pirtis bebūtų, ji neturi kaitinti nepakeliamu karščiu. Seniau buvo galvojama, kad kuo aukštesnė temperatūra, tuo geriau. Taip nėra, visiškai užtenka 60 laipsnių, nes kai oda ir plaukai pradeda svilti, organizmas patiria didelį, žalingą stresą“, – aiškino vyras. 

Dažniausiai pirties diena būna pasirenkama savaitgaliais, nes tai laikui imlus procesas. Viktoras pasakoja, kad pirmiausia reikia gerai paruošti pirtį, iškūrenti, teisingai suderinti karščio ir drėgmės santykį. Tai užtrunka apie pusę dienos. Visuomet prieš pirtį reikia pasirūpinti ir žolelėmis – pelyno, gailio, mėtų ar kitokių, kurių šluotelės pakabinamos pirtyje, kad skleistų kvapą. Iš žolelių taip pat gaminama ir arbata, kuri gurkšnojama per pertraukas išėjus iš pirties. O pats pirtinimasis trunka taip pat nemažai, nes visus ritualus reikia atlikti neskubant. Apie tai Viktoras kalbėjo: „Jei pirtelėje praleisi tik valandą, poveikio nepajusi. Tad visas procesas vyksta apie 4–5 valandas su pailsėjimais, išėjimais į lauką, atsigėrimais arbatos, šilto vandens ar su įšokimais į tvenkinį, kurį turime išsikasę sodyboje. O kartą teko išbandyti ir 6 valandų programą su ritualais, profesionaliais pirtininkais. Jau per tokį laiką išalksti, tad po trečio išėjimo leido ir truputį pavalgyti, kas šiaip pirtyje nerekomenduojama.“ 

Dažniausiai į savo pirtį Viktoras eina su nedidele artimųjų kompanija, nes kai mažiau šurmulio, lengviau atsipalaiduoti, daugiau laiko skiriama sveikatai. Dažniausiai pirtis prasideda nuo ramaus pagulėjimo, kūno įkaitimo, o po to jau daromas odos šveitimas su druska, soda ar kava, ir tik po to seka vanojimasis vantomis. Jas Viktoras kartais perka turguje, kartais pasirūpina artimieji. Kaip teigia vyras, vantos pasirinkimas labai svarbus, nes jos padeda spręsti kai kurias sveikatos problemas. Pirtyje pasitelkiama ir kvapų terapija – eteriniai aliejai. Vieni juos mėgsta pilti ant akmenų, bet tada aliejai svyla, skiriasi kancerogeninės medžiagos, tad Viktoras renkasi saugesnį būdą, jais šlaksto sienas ir kai susimaišo karštos medienos ir aliejaus kvapas, jis būna nenusakomas. 

Kad šių procedūrų poveikis kūnui būtų dar didesnis, Viktoras pabrėžia, jog į pirtį reikia eiti be jokių rūbų ir sunkiai supranta tuos, kurie dėvi net sintetinius maudymosi kostiumėlius. Šių drabužių skalbimo temperatūra yra 40–50 laipsnių, o kai žmogus nueina į pirtį, kurioje dar karščiau, medžiaga išskiria nuodingas medžiagas ir jas sugeria kūnas. Tai kenksminga, tad Viktoro patarimas būtų nedėvėti jokių drabužių, tik apdengti galvą kepuraitėmis, o esant didesnei kompanijai, naudoti specialius pirties sijonus. 

Viktorui pirtis reiškia ne tik švarų ir sveiką kūną, bet ir gyvenimo filosofiją, kuri suteikia minčių lengvumo, skaidrumo, apie kurį pirties entuziastas kalbėjo: „Geriausia, kai pirty tu apie nieką negalvoji, atsijungi nuo minčių srauto. Tai tikra meditacija. Pirtis užburia pojūčius, išlaisvina mus nuo negatyvaus gyvenimo svorio, tad rinktis pirtį – tai reiškia gyventi.“ 

Šioms mintims antrina ir silpnaregė Jūratė Vizbaraitė, kuri prieš keletą metų kartu su vyru taip pat pasistatė nuosavą pirtį. Ji tvirtina, kad šia idėja pradėjo gyventi dar tuomet, kai net neturėjo sodybos, o vos tik ją įsigijo, iškart pradėjo statybas: „Turėti sodybą su pirtimi, tai reiškia jausti mūsų protėvių pulsą. Juk senovėje pirtis sujungdavo žmogaus gyvenimo ciklą, ten gimdydavo, gydydavo sergančiuosius, prausdavo mirusiuosius prieš palydint į paskutinę kelionę. Tad pirties svarba yra aktuali ne tik fiziniu, bet ir emociniu požiūriu“, – dalijosi J. Vizbaraitė. 

Išlaikyti archajiškumą stengtasi ir projektuojant patį pirties namelį. Jį pasirinko su nedideliu priepirčiu ir terasa. Visa pirtis yra rąstinė, su paliktais natūraliais medžio nelygumais, lygios tik grindys. Itin originali ir terasa, kuri sumontuota ant natūraliai netaisyklingų šakų, kurios atrodo labai gražiai. Viena terasos siena padaryta taip pat iš šakų, o jų tarpai nuolat užpildomi akmenimis, kuriuos suveža bičiuliai iš viso pasaulio. Pačioje pirtyje stovi krosnis, kurios kaminas apdėtas specialiais pirtiniais akmenimis. Prisimindama garinio namelio statymą, Jūratė pasakojo: „Viską stengėmės daryti nenutolstant nuo senovės, netgi pats statymo būdas buvo archajiškas. Vyro tėvelis parūpino medienos ir tuomet sukirto pirtį jo sodyboje. Sukirsti pirtį, tai reiškia iš rąstų pastatyti sienų karkasą, sunumeruoti rąstus ir tuomet vėl viską išardyti, kad būtų galima transportuoti į reikiamą vietą. Tad samdėme net specialų transportą, o kai atsigabenom, mano vyras rąstus vėl sustatė. Beveik visus darbus atlikome patys, tik pamatams lieti ir stogui dengti jau samdėme žmones.“ 

Į pirties statybas įdėtas triūsas šiandien atsiperka su kaupu. Pačias pirties procedūras Jūratė renkasi tradicines, jas paįvairina medaus kaukėmis, naudoja įvairias vantas, kurias pasidaro patys. Tarkim, ąžuolinės valo, drėkina ir maitina odą, ramina, gerina nuotaiką ir miegą. Liepų vantos, kurios naudojamos net su žiedais, stiprina imunitetą, valo kūną, gydo žaizdas. O vienos iš mėgstamiausių yra beržinės, kurios malšina sąnarių, raumenų skausmus, padeda užgydyti žaizdas. Kadagių vantos apsaugo nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų. O jei norima itin išskirtinio, kvapnaus aromato, gana populiari yra laukinių vyšnių vanta. 

Nors pirtelė nedidukė, į ją atvyksta giminaičiai, bičiuliai net iš užsienio, užsuka ir kaimynai. Visų itin mėgstama yra ir pirtelės terasa, iš kurios atsiveria gėlynai, nuostabus vaizdas nuo kalno, gamta, horizontas. Į terasą einama atsivėsinti po pirties, atsigerti arbatos ar šiaip jaukiai pasibūti vasaros vakarais. Todėl sunku būtų Jūratei įsivaizduoti sodybą be šio namelio ir garinių procedūrų. Moteris kalbėjo: „Pirtis niekada nenusibosta. Joje ir bendravimas kitoks, atviras, išgrynintas. Pirtis – tai šiltas mažas pasaulis, įtraukiantis į nuostabių pojūčių ratą, iš kurio grįžti lengvas ir tyras.“ 

Nuotrauka: Nereto lietuvio svajonė – jauki pirtelė, juk mėgautis pirties malonumais gali visi – tik nematant reikia daugiau atidumo ir atsargumo / D. Liubamirskaitės nuotr. 

Tradicinės lietuviškos pirties nuotrauka. Miško pakraštyje stovi nedidelė rąstinė pirtis. Sprendžiant iš namelį supančios aplinkos – gamtoje ruduo. Pirties namelį supa žaliuojanti pieva ir lapus metantys aukšti medžiai. Rąstinis namelis nedidelis, su siauru trikampio formos prieangio stogeliu ir dviem kolonomis, kurias atstoja medžių kamienai. Į pirtį veda trys laipteliai, užlipus jais, į pirtį patenkama pro vieninteles šviesaus medžio duris. Tiek kairėje, tiek dešinėje durų pusėje įstatyta po vieną medinį langą. Trikampio formos namo stogas dengtas apsamanojusiomis čerpėmis, pačiame viršuje kyšo nedidelis juodas kaminas. Pirtis atrodo jauki, tradicinė, lietuviška. Tai vieta, kurioje norisi apsilankyti.