Susitikimai

Irma Jokštytė

Rūmai ir jų istorijos

„Susitikimai“ toliau keliauja po Lietuvą, mezga dialogą tarp skirtingų galimybių bei patirčių žmonių, klausia ir klausosi. Vasaris – Lietuvos nepriklausomybės mėnuo! Šiemet ją minime jau 105-ąjį kartą, todėl neatsitiktinai vasario „Susitikimai“ ilgiau sustoja Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune. Radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ susitikome su Istorinės prezidentūros vadove Renata Mikalajūnaite. 

– Prezidentūros pastatas Kaune yra išskirtinis ne tik savo istorija, bet ir tos istorijos pasakojimo formomis. 2022 m. pabaigoje pristatėte naujai išleistus leidinius „Rūmų istorijos“. Kuo šie leidiniai ypatingi ir kokias istorijas jie pasakoja? 

– Reikėtų pradėti iš toliau. Prieš 4–5 metus įgyvendinant vieną iš „Kaunas 2022“ programų „Dizainas laimei“ išleistas kultūros įstaigų prieinamumo gidas. Jame daug įdomių idėjų, vertingų patarimų, kad kultūros įstaigos taptų atviresnės, prieinamesnės įvairioms gyventojų grupėms. Gidas mus įkvėpė labiau atsiverti skirtingų galimybių, įvairaus amžiaus žmonėms. Svarbiausias mūsų eksponatas yra pastatas. Pradėjome sukti galvas, kaip patraukliai kuo platesnei auditorijai papasakoti jo istoriją. Pirmiausia, nieko negali daryti, kol pats neištyrinėjai tos istorijos, todėl pradėjome nuo tyrimų. Šitaip 2019 m. dienos šviesą išvydo knyga „Prezidento rūmai Kaune“. Greitai po jos atsirado nuotolinis audiogidas „www.rumuistorijos.lt“. Gido galima klausytis keturiomis – anglų, lietuvių, rusų ir vokiečių – kalbomis. Yra sukurtas ir vaizdo pasakojimas, o taip pat pasakojimas gestų kalba. Siekėme Istorinės prezidentūros rūmų istorijas padaryti suprantamas visiems žmonėms – nematantiems, negirdintiems, nesuprantantiems lietuviškai. 

– Tačiau vien leidiniais jūs neapsiribojate. Įvairių galimybių žmonėms pritaikote ir savo ekspoziciją? 

– Ištyrinėjus pastato istoriją, parengus audiogidą, kitas nuoseklus žingsnis – nauja ekspozicija pačiuose rūmuose. Norėjome, kad ją pamatytų ir visiškai nematantys žmonės. Dalį eksponatų galima liesti, prie jų yra tekstiniai, garsiniai pasakojimai. Sukūrėme taktilinę žymios XX a. pradžios rusų dailininkės Marianos Veriovkinos paveikslo kopiją. Marianos brolis Piotras Veriovkinas buvo Kauno gubernatorius. Svečiuodamasi pas jį, sesuo nutapė rūmus taip, kaip juos pati pamatė. Ekspozicijoje gausu QR kodų, kuriuos nusiskenavęs neregys ar silpnaregis gali išklausyti jį dominančią informaciją. Gaila, paliesti galima ne viską, bet visų eksponatų replikų pagaminti neįmanoma. 

– Rūmų istorija baigia skaičiuoti antrąjį šimtmetį. Kuo ji buvo ir tebėra ypatinga? 

– Istorinės prezidentūros rūmų istorija prasideda XIX a. penktame dešimtmetyje. 1843 m. buvo įkurta Kauno gubernija, o miestas tapo gubernijos sostine. 1844 m. viena veikli Kauno ponia Flora Čechavičienė iš domininkonų vienuolyno išsinuomojo dirvonuojantį sklypą. Sklypas nebuvo kuo nors ypatingas – daržas, kuriame augo kopūstai ir ropės, bet užtat buvo strategiškai geroje vietoje, šalia kelio Peterburgas–Varšuva. 1845 m. caro Nikolajaus I potvarkiu Rusijos imperijoje pradėti uždarinėti mažesni katalikų vienuolynai. Tarp jų atsidūrė ir Kauno domininkonai. Vienuolyno turėtas sklypas perėjo miesto žinion. F. Čechavičienė išsinuomotame sklype pasistatė dviaukštį namą, bet netrukus jį pardavė kitai poniai – Pranciškai Belozerskienei. Pastaroji namą praplatino, papuošė, bet netikėtai pasimirė. Namą įsigijo žymus Raseinių pirklys Solomonas Feinbergas ir čia įsikūrė su visa šeima. Pirklys namą dar labiau pagražino, rūpinosi jo aplinka, o kadangi šalia buvo dar vienas tuščias sklypas, S. Feinbergas miesto administracijos paprašė leidimo jį įsigyti ir įrengti sodą. Miestas sutiko perleisti sklypą su sąlyga, kad sodas bus atviras ir miestiečiams. Abi pusės sulygo, sklypas buvo įsigytas, jame įveistas sodas. Pagal tradiciją, sodas miestiečiams atviras yra ir šiandien. Kažkuris gubernatorius, pamatęs, kokie šie rūmai gražūs, panoro iš S. Feinbergo juos išsinuomoti. Taip prasidėjo tikroji rūmų istorija. Nuo 1866 m. iki I pasaulinio karo čia rezidavo keturiolika carinės Rusijos gubernatorių. Prasidėjus karui vokiečiai 1915 m. viduryje užėmė Kauno tvirtovę ir rūmai tapo vokiečių okupuotų žemių – Oberosto – Lietuvos srities rezidencija. Pirmame aukšte reziduoja Oberosto viršininkas, antrame veikia karininkų kavinė, kurioje nuolat skamba „prozit“, „bitte“, „Cum vole“, sklinda malonūs kotletų, kavos, cigarų kvapai. Šią kavinę savo knygoje „Mindaugas II“ aprašė tuo metu Kaune tarnavęs vokiečių rašytojas Arnoldas Zveigas (nepainioti su Stefanu Zveigu). 

2019 m. viduryje pastate įsikuria pirmosios Lietuvos Respublikos prezidento rūmai. Veikia iki 1940 m. Čia dirbo ir su šeimomis gyveno visi trys Lietuvos prezidentai – Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius ir Antanas Smetona. Po 1940 m. pastato istorijos puslapiai gerokai liūdnesni – prasideda pirmoji sovietinė okupacija. Čia gyvena ir dirba sovietinės Lietuvos veikėjas, laikinai einantis prezidento pareigas, Justas Paleckis. Iš čia jo vadovaujama delegacija vyksta į Maskvą parvežti Stalino saulės. Apie vokiečių okupacijos laikotarpį žinoma nedaug. Rūmuose trumpai dirba Ostlando Lietuvos srities reichskomisaras Hinrichas Lozė, bet neilgai. Vokiečiams užėmus Latviją, greitai persikelia į Rygą. Kurį laiką namas stovi tuščias, vėliau jame įsikuria Nacionalsocialistų partijos štabas. Ant durų pakabinama lentelė: „Eintritt nur fūr deutsche“ (liet. „Įėjimas tik vokiečiams“). Apie tą laiką, kol veikė Nacionalsocialistų partijos štabas, praktiškai beveik nieko nežinome. 

Antrasis sovietmetis. Rūmuose veikia pionierių, vėliau – miesto mokytojų namai. Iš pradžių labai ideologizuoti, bet pamažu tapę Kauno kultūros židiniu. Veikia liaudies teatras, groja legendiniai „Kertukai“, galima mokytis šokti, megzti, esperanto kalbos. Ir šitaip iki pat Lietuvos atgimimo. Visuomenės atstovai pradeda kelti mintį, kad pastatą reikėtų restauruoti ir įkurti Istorinės prezidentūros muziejų. 1989 m. pastatas perduodamas tuomečiam Kauno valstybiniam istorijos muziejui, bet mokytojų namai veikia dar iki 1995 metų. Pastato restauracija su pertraukomis vyksta iki 2002 m. Pagaliau 2002-ųjų pabaigoje pasirašomas pastato perdavimo muziejui aktas. Iki 2005 m. pastatas perduodamas tai vienai, tai kitai institucijai, kol galų gale 2005 m. jame pradeda veikti Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra. 

– Perbėgome beveik dviejų šimtų metų muziejaus istoriją. O koks yra šiuolaikinis muziejus? Ar jis įtraukus, prieinamas skirtingoms žmonių grupėms? 

– Pirmiausia, norėčiau pastebėti, kad nėra tokios kategorijos kaip muziejaus lankytojai. Didžiausias mūsų darbo iššūkis yra tai, kad lankytojų grupės labai fragmentuojasi – jauni, vyresni, garbaus amžiaus senjorai. Vieni pageidauja gerai apšviestų patalpų, kitiems reikia tikslinio apšvietimo, gražesnio estetinio vaizdo. Tenka pasukti galvas, kaip išpildyti visus norus ir kartu neprarasti Istorinės prezidentūros dvasios. Norime, kad muziejuje gerai jaustųsi ir neregiai, ir turintys judėjimo negalią ar klausos sutrikimų. Norime jaunimo, vaikų, bet norime ir šeimų, senjorų. Iki šiol nepavyko prisivilioti studentų, tikimės, radome patrauklią pasakojimo apie rūmus formą ir jiems. 

– Kitaip sakant, muziejaus edukatoriai turi visą laiką veikti, kurti, ieškoti. Tai įspūdinga! 

– Praėjusių metų pabaigoje Istorinės prezidentūros rūmų istorija sugulė į tris leidinius – komiksus anglų ir lietuvių kalbomis ir leidinį brailio raštu su taktilinėmis iliustracijomis. Komiksų knygose teksto minimaliai, daug grafikos, paveiksliukų. Tikslinė auditorija – nuo septynerių metų iki devyniasdešimties ir vyresnių. Rūmų istoriją norėjome papasakoti šmaikščiai, šiuolaikiškai, su tam tikrais istoriniais „prieskoniais“, tačiau kartu nenusižengdami objektyvumui. 

Knyga „Rūmų istorijos“ brailio raštu – bendradarbiavimo su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga rezultatas. Knygoje aptariami septyni rūmų istorijos laikotarpiai. Kiekvieną jų apibūdina trumpas informacinis tekstas, taktilinis paveikslas, tekstinis jo aprašymas. Labai tikimės, kad neregius ši knyga sudomins. Jau perdavėme knygą Lietuvos aklųjų bibliotekai, aklųjų ugdymo centrams. Taip pat išleidome du taktilinius atvirukus su pastato fasadu. Vis dėlto geriausia būtų atvykti patiems, susipažinti su rūmais, ekspozicija. 

– Reikia tik džiaugtis, kad Lietuvoje gimsta iniciatyvos atverti muziejus, kultūros erdves skirtingų poreikių ir skirtingų galimybių žmonėms. Ačiū Istorinei Lietuvos Respublikos prezidentūrai, ačiū Jums! 

Nuotrauka: Istorinėje prezidentūroje Kaune galima paliesti daugybę eksponatų replikų, pavyzdžiui, tris rūmuose dirbusius ir gyvenusius Lietuvos prezidentus / L. Puodžiūnės nuotr. 

Eksponatų nuotrauka Istorinėje prezidentūroje. Šviesios salės kampe, palei sieną, stovi trys nedidelės, maždaug pusės metro dydžio, akmeninės eksponatų replikos – trys rūmuose dirbę ir gyvenę Lietuvos prezidentai – Kazys Grinius, Aleksandras Stulginskis ir Antanas Smetona. Kairėje nuotraukos pusėje vaizduojamas K. Grinius sėdi ant suolo, kaire ranka pasirėmęs į jo atlošą. Jam iš kairės vaizduojamas A. Stulginskis stovi pasitempęs ir į žemę dešine ranka pasirėmęs lazda, kairę ranką laikydamas ant liemens. Jam iš kairės, dešinėje nuotraukos pusėje, vaizduojamas A. Smetona, stovintis išsitiesęs, pasitempęs ir abi rankas laikydamas priekyje savęs, sukabinęs liemens aukštyje. Visi prezidentai atrodo pasitempę, gal net kiek pompastiški, apsirengę kostiumais, vilkėdami apsiaustais. Netoli jų skulptūrų matomi aprašai, o kairėje nuotraukos pusėje, ant sienos, pakabintas didelis plakatas su nuotraukomis ir prierašais apie šių žymių asmenybių gyvenimus. Po stalais, ant kurių stovi eksponatai, kabo ausinės, kuriomis galima klausytis garsinio pasakojimo apie eksponatus.