Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Dar vienas skambutis

Praėjusių metų pabaigoje beveik du mėnesius Lietuvos radijo eteryje sukosi gerokai neįprastas reklaminis siužetas: garsinė situacija – stumdomų kėdžių garsas, kažkas krenta. Pasigirsta balsas: „Atsargiau, gal aklas?“ Kitas balsas atsako: „Atsiprašau, nepastebėjau...“ Diktorius: „Vis prasčiau matote ir dėl to kyla problemų? Kreipkitės į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (skelbiamas telefono numeris)“. 

Būdami visiškai tikslūs, turėtume pasakyti, kad skambėjo penki garsinėmis situacijomis labai nedaug vienas nuo kito (dūžtantis stiklas, cypiantys automobilio stabdžiai) besiskiriantys minėto siužeto variantai. Kaip šie siužetai atsirado, kam apskritai jų prireikė? Apie tai „Mūsų žodžio“ redakcijoje kalbėjosi žurnalo vyr. redaktorė Ginta Čingaitė-Kiznienė (toliau – G. Č.), LASS pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis (toliau – V. B.), žurnalistas Alvydas Valenta (toliau – A. V.) ir LASS reabilitacijos specialistė Daina Vitkauskienė (toliau – D. V.). 

V. B. Visi mes norime, kad žmonės žinotų apie LASS, kad organizacijos vardas nuolat skambėtų viešojoje erdvėje. Taip pat ir LASS filialai nori, kad visa mūsų organizacija daugiau žinotų, ką kiekvienas filialas veikia, kaip gyvena. Man pačiam, pradėjus dirbti LASS, irgi kilo klausimas, kokia filialų vieta mūsų organizacijoje, ką jie veikia ir ką turėtų veikti? Mintis sukurti vieną bendrą numerį, kuriuo žmonės galėtų skambinti, teirautis, gimė prieš kokius dvejus ar trejus metus. Kol kas tokio numerio nesukūrėme, bet pirmąjį žingsnį žengėme – sukūrėme reklamą. Jos kūrimą įtraukėme į praėjusių metų Asociacijų stiprinimo projektą. Projektas įvertintas vėlai, sutartį su Neįgaliųjų reikalų departamentu pasirašėme tik vasaros pradžioje. Reklamai pagaminti irgi reikėjo laiko, taip ši akcija nusikėlė į rudenį, o reklama pradėjo „suktis“ tik metų pabaigoje. Kaip paaiškėjo, yra daug žmonių, kurie apie mus nieko nežino, negalvoja, kad iš LASS gali sulaukti kokios nors pagalbos. Čia matau tiek mūsų filialų, tiek visos organizacijos darbo prasmę. Trumpos informacinės žinutės, garso, vaizdo siužetai, kuriais būtų pristatoma LASS, kviečiama skambinti, teirautis. 

A. V. Daina, buvote tas žmogus, kuris „sėdėjo“ prie telefono ir atsakinėjo į skambučius. Ką galite apie šį sumanymą pasakyti gera ar bloga, kaip jį vertinate pati? 

D. V. Prie išmaniųjų telefonų, kaip kažkada prie laidinių, sėdėti nereikia, todėl į skambučius atsakinėdavau darbe, namuose, net ruošdamasi Kalėdoms. Idėja patiko iš pat pradžių, patirtis labai įdomi. Atrodo, jau viską žinau, viską pati perėjau, dirbdama su žmonėmis daugybę kartų patikrinau, bet tų naujų patirčių atsiranda nuolat. Kai per radiją paskelbė telefono numerį, iš pradžių nedrąsiai – vienas kitas skambutis per dieną. Vėliau vis daugėjo, daugėjo, taip išaugo nuo kelių iki keliolikos skambučių kasdien. Greitai supratau, kad su ta informacija taip paprastai nesusidorosiu, todėl kaip kokia raštvedė pradėjau konspektuoti: žmogaus vardas, telefonas, gimimo metai, iš kur skambina, kokios svarbiausios problemos. Vieniems reikėjo tik išsikalbėti, kitiems būtina LASS pagalba, dar kitiems galbūt reikalinga reabilitacija, aklųjų bibliotekos (nuo šių metų sausio 1 d. Lietuvos audiosensorinė biblioteka) teikiamos paslaugos. Supratau ir kitą dalyką: reklaminę kampaniją organizavo LASS respublikinis centras, bet centras, be filialų įsitraukimo, visiems besikreipiantiems padėti negalės. Stengdavausi tą pačią ar kitą dieną gautą informaciją perduoti atitinkamam filialui, jeigu yra poreikis – bibliotekai. Turiu pluoštą užrašų. Man pačiai jie labai naudingi, nes kai žmogus paskambina antrą kartą, atsiverčiu, pasižiūriu, apie ką kalbėjom, ir nesikartodami einame toliau. Per du mėnesius turėjau apie 200 pokalbių. Reklaminė akcija baigėsi, o vis tiek sausį dar sulaukdavau 3–4 skambučių per dieną. 

G. Č. Ar galime labiau aptarti skambinusiųjų kontingentą? 

D. V. Skambino daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, paprastai nuo 60 iki 90 metų. Amžiaus vidurkis 70–80 metų. Sakyčiau, kad tai yra tikroji Lietuvos radijo auditorija. Sulaukiau poros skambučių, pasipiktinusių pačiu reklamos turiniu: „Kaip jūs galite taip tyčiotis iš aklo žmogaus?“ Su viena skambinusiąja taip ir neradome bendros kalbos, o su kita bendravome ilgai ir išsiskyrėme kaip geriausios draugės. Jai sakiau, kad reklama turi „užkabinti“, jeigu būtume kalbėję švelniai, korektiškai, gal būtumėte nė neišgirdusi? Labai daug skambučių buvo iš Vilniaus, iš Kauno, taip pat iš rajonų, kaimų. 

A. V. Ko žmonės dažniausiai klausdavo? Kokias bėdas ar problemas išsakydavo? 

D. V. Pirmas klausimas, ar jūs gydote akis? Gražiai, mandagiai paaiškinu, kad esame ne gydymo įstaiga, o nevyriausybinė organizacija, kad jums galime padėti teikdami įvairias paslaugas, atskleisdami galimybes, kurios padėtų oriai gyventi. Galime padėti skaityti, įsigyti priemones, išmokti ko nors nauja, dalyvauti, bendrauti. Dar vienas tos pačios kategorijos klausimas, ar užregistruosite mane pas gydytoją? Tekdavo mandagiai paaiškinti, kad ir šito nedarome. Sulaukiau keleto labai keistų klausimų. Atvirai kalbant, įsikibdavau į stalą, kad nepradėčiau juoktis, bet vis tiek žmogui reikia atsakyti rimtai ir mandagiai. Kokie tie klausimai? „Reikia ant stogo sumontuoti saulės kolektorių. Ar galite tą darbą padaryti nemokamai?“ Arba: „Perduokit, kad per Lietuvos radiją leistų mažiau angliškų dainų.“ Aiškini, kalbi, kad šita reklama skirta kitam tikslui, kad radijuje leidžiamai muzikai neturime ir negalime turėti įtakos. Vieni galbūt supranta, kiti taip ir lieka nesupratę. Vis dėlto svarbiausias ir dažniausias klausimas: „Kuo galite man padėti?“ Kai išgirstu tokį klausimą, suprantu, kad žmogus yra atviras mūsų bendravimui ir kad galėsiu jam papasakoti, ką mes veikiame ir kaip galime jam padėti. Skambino ne tik patys žmonės, kuriems ši reklama buvo skirta, bet ir jų artimieji, giminaičiai ar šiaip pažįstami. Visais panašiais atvejais stengdavausi išklausti tikrojo adresato telefono numerio ir jam perskambinti pati. 

A. V. Minėjote, kad skambino ir LASS nariai. Ko klausdavo jie? 

D. V. Taip, tokių skambučių buvo. Vieni labai domėjosi, kas su jais kalba. Aha, Daina! Kiti iškart pasisakydavo, kad yra seni LASS nariai, kad organizaciją gerai pažįsta, bet gal turime pasiūlyti ką nors nauja, įdomaus. Skambino ir „pasiklydusių“ tarp filialų. Žmogus priklausė vienam filialui, pakeitė gyvenamąją vietą, bet nežino, į kokį filialą kreiptis. Tokius „pasimetėlius“ iškart nukreipdavau į artimiausią filialą ir reikalas būdavo išspręstas. 

A. V. Skambino LASS nariai – ar tai reiškia, kad žmonės neturi pakankamai informacijos, kad nepasitiki ją teikiančiais LASS specialistais, socialiniais darbuotojais? 

D. V. Atsakyčiau plačiau. Tiek dalis LASS narių, tiek ir ne LASS narių skambino norėdami tiesiog pabendrauti. Negaliu daryti griežtų išvadų, bet aiškėja, kad bendravimo poreikis yra didelis, kad žmonės neturi galimybių jį realizuoti. Pokalbio pabaigoje ne vienas labai nuoširdžiai dėkojo: „Ačiū, kad jūs taip gražiai, taip ramiai su manimi pasišnekėjot.“ Tokių žodinių „šypsenėlių“ gavau daug. Jeigu norime išlikti veikli, patraukli organizacija, bendravimo poreikio neturime ignoruoti teisindamiesi „svarbesniais“ darbais. Kaip minėjau, dalis LASS narių tiesiog teiravosi, ką galime pasiūlyti naujo, įdomaus. Galbūt ko nors jie nežino? Nereikėtų šito jų noro sieti su mūsų darbuotojų, filialų vadovų netinkamai atliekamu darbu. Žmonės klausia, domisi ir tai yra gerai. 

V. B. Noriu grįžti prie tų, kurie teiravosi, ar gydome akis. Tie, kas dirbame reabilitacijos programoje, žinome, kad tokie klausimai žmonėms, netenkantiems ar iš dalies netenkantiems regėjimo, kyla nuolat. Pirma reakcija: aš vis tiek gerai matysiu! Beprasmiška įrodinėti, kad taip niekada nebus. Manau, kad turime ramiai dirbti savo darbą ir žmogui atskleisti kitas galimybes, kuriomis jis gali pasinaudoti. 

A. V. Grįžkime prie klausimo, kaip jūs man galite padėti: reikalingas priemones išduoda Techninės pagalbos neįgaliesiems centras, knygas – biblioteka, pensijas moka valstybė – ką nauja gali pasiūlyti aklųjų organizacija? 

D. V. Kelis dešimtmečius organizacijai priklausantis arba joje dirbantis žmogus viską labai gerai žino, tačiau dažnai skambina žmonės, nežinantys, kad yra akluosius knygomis aprūpinanti biblioteka, kad egzistuoja mums gerai pažįstamas ELVIS, kad net ir sulaukus pensinio amžiaus, galima prašyti nustatyti specialiuosius poreikius. Dėl pastarosios galimybės žmonės ypač nustebdavo: „Kokie čia specialieji poreikiai, kokie papildomi pinigai, aš juk pensininkas?“ Teisybė, apie ELVĮ žmonės jau žino, yra kažkur girdėję, galbūt bibliotekos reklamą, bet kitų galimybių nežino. Kai kurie skambinusieji skundėsi, kad labai ilgas numeris, kuriuo prašoma skambinti, kad sunku iš klausos jį prisiminti. Reikalingas trumpasis numeris, turėtume grįžti prie kažkada iškeltos minties, kad toks numeris galėtų būti 1926 – LASS įkūrimo data. 

V. B. Žmogus žino biblioteką, ELVĮ, bet gal nežino, kur ir kaip įsigyti reikalingą techninę priemonę. Daugeliu atvejų galime jį pakviesti ir norimą įsigyti priemonę parodyti gyvai. Jeigu sudėtingesnė, paaiškinti, kaip ji veikia. Galime pakviesti žmogų į vietos bendruomenę, pasiūlyti dalyvauti užimtumo grupėje arba tiesiog ateiti pabendrauti. Turime ką pasiūlyti. 

A. V. Mūsų pokalbyje nuolat skamba žodis „filialai“. Visi vieni kitus mažiau ar daugiau pažįstame, žinome, ko ir iš ko galime tikėtis. Nepaisant to, kaip sekėsi bendrauti su filialais, ką galėtumėte apie juos pasakyti? 

D. V. Daugelis filialų į mano skambučius reagavo labai geranoriškai – metų pabaiga, nebaigti projektai, ataskaitos – atidėdavo tuos darbus į šalį, susisiekdavo su nurodytais žmonėmis, pabendraudavo. Pirmininkai tikrai stengėsi. Paskambino trys palangiškiai. Vieną pati aplankiau praėjus kelioms dienoms po skambučio. Žmogus nuoširdžiai nustebo: „Kokia čia organizacija, kad taip operatyviai dirba?“ Buvo keletas pirmininkų, reagavusių maždaug taip: „Žmogui aštuoniasdešimt metų, kokia gali būti veikla, koks įtraukimas į bendruomenę?..“ Laimei, tokių buvo nedaug. Ne visada būtina žmogų kažkur įtraukti, kažkur tempti, kai kada užtenka tiesiog pabūti šalia jo. 

A. V. Šitaip galvojančių pirmininkų negalima pernelyg kaltinti – socialines paslaugas teikiančių įstaigų akreditacija, visokie bendruomenių, reabilitacijos projektai. Jeigu žmogus dėl amžiaus ar sveikatos nedalyvauja projekte, jeigu negali į filialą atvykti tris ar keturis kartus per savaitę – jis tiesiog „iškrinta“ iš žaidimo. 

V. B. Šia prasme situacija mums nėra itin dėkinga, o šie žmonės – patogūs. Mūsų užduotis – mokytis, ieškoti būdų, kaip būti šalia, žiūrėti į gyvenimą realistiškai. Taip, tokiems žmonėms galime pasiūlyti nedaug, bet tai yra mūsų darbas ir mūsų organizacijos paskirtis. 

G. Č. Žmonės turi regėjimo sutrikimų, bet nežino, kad gali tapti LASS nariais. Koks galėtų būti LASS santykis su jais? 

D. V. Pati daug metų dirbu su suaugusiais žmonėmis ir man tai ne naujiena. Ypač tada, kai prasideda senatvinės ligos, įvairūs negalavimai, nusilpęs regėjimas tarsi pasislepia po tomis ligomis. Šitaip regėjimo problemų turintys senjorai atsiduria tam tikrame paribyje. Galėtume ir turėtume tokius žmones į savo organizaciją priimti liberaliau. 

G. Č. Nuolat kalbame, kad nėra aiškios sistemos, kur susilpnėjus regėjimui žmogus galėtų kreiptis, kokią informaciją gauti. Ar, jūsų supratimu, šie reikalai kiek nors juda į priekį? 

V. B. Viešinimo veikla juda. Organizacija ta kryptimi dirba ir dirbs toliau. Praėjusiais metais pasitvirtinome mokymų programą medikams, šiemet esame susiplanavę aplankyti penkias gydymo įstaigas. Taip pat turime programą socialiniams darbuotojams. Aiškesnė pagalbos sistema atsirastų įstatymiškai įteisinus apankančių žmonių reabilitaciją. Šito jau keleri metai sistemingai siekiame. 

Nuotrauka: D. Vitkauskienė (centre) – viena iš ilgametę patirtį turinčių LASS socialinės reabilitacijos specialisčių, viena pirmųjų, ištiesiančių pagalbos ranką, kai sutrinka rega / LASS archyvo nuotr. 

D. Vitkauskienė veda mokymus didelėje, galbūt savivaldybės salėje. Vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo moteris stovi salės centre, netoli pagrindinės tribūnos. Jos plaukai šviesūs, iki pečių, moteris užsidėjusi akinius, įdėmiai žvelgia į priešais ją sėdinčius žiūrovus ir kažką pasakoja. Daina apsivilkusi tamsų languotą kostiumėlį – dailiai prigludusią tamsesnio audinio su dideliais šviesesnių spalvų dryžiais, sudarančiais langelius, suknelę ilgomis rankovėmis. Rankas sulenkusi ir iškėlusi ties krūtine, ji laiko baltąją lazdelę. Priešais ją matomos kelios eilės klausytojų, nuotraukoje – trys nugaromis nusisukusios moterys. Kiekvienam klausytojui sėdėjimo vietoje įrengtas mikrofonas.