Kiti kasdienybės veidai

Autoriaus nuotraukaPranas Pliuška, [email protected]

Pusiau rimtai


 

Parašas po straipsniuPasaulis, kaip ir gyvenimas jame, nėra nei liūdnas, nei linksmas. Tiksliau sakant, jis ir toks, ir anoks. Tiek optimistai, tiek ir pesimistai surastų šimtus argumentų, nurodančių, kodėl leisti dienas ir naktis žemės rutulio paviršiuje yra gera ar bloga. Tikriausiai nėra pasaulyje žmogaus, kuris būtų niekada nesijuokęs. Vienus prajuokinti labai lengva, lyg būtų gimę, kaip liaudyje sakoma, „su linksmais plaučiais“. Tokiems, kaip sako ta pati liaudies išmintis, užtenka tik pirštą parodyti. Kadangi esu neregys, tad man toks prilyginimas netinka, nors mėgstu ne tik šypsotis, juoktis, bet net nevaržomai, garsiai kvatoti. Vieniems humoras patinka, kiti jo nevertina, netiki, kad juokas – tai dalykas rimtas. Rimtieji žmonės suklūsta išgirdę žodį „mokslas“. O ką apie humorą sako mokslas? Mokslininkai nustatė, kad argumentas skamba žymiai įtikinamiau, jei prasideda žodžiais „mokslininkai nustatė“. 

„Juokas – geriausias būdas rūpintis širdies ir plaučių sveikata. Galingas ankstaus ryto juoko protrūkis prilygsta 5 km bėgimui ristele“ (iš Tahyro Šacho knygos „Mago mokinys“). O juk ir skaitant rimtus mokslinius straipsnius galima prisijuokti iki ašarų. Štai paklausykite, kas esame mes – žmonės: 

„Beje, šiame pasaulyje žmogus priklauso chordinių tipui, stuburinių potipiui, žinduolių klasei, placentinių žinduolių poklasiui, primatų būriui, hominidų šeimai, hominidų pošeimiui, žmonių genčiai“ (iš Eglės Aukštakalnytės-Hansen knygos „Laukinė motina gamta“). Kai manęs kokioje oficialioje kontoroje pasiteiraus, kas aš esu, pabandysiu būtent taip prisistatyti dar pabaigoje pridėjęs savo vardą ir pavardę. Įdomu, kokia bus reakcija? Tikriausiai turėsiu ką smagaus tą dieną įrašyti į savo linksmąjį dienoraštį. Galite ir jūs pabandyti, jei linksmesnių reikalų tą dieną nebus. Vienas mano pažįstamas vaikinas iš studentavimo laikų prisipažino, kad nusižiūrėjęs iš savo vyresniosios sesers pradėjo pildyti dienoraštį, bet pastebėjęs, jog įrašai vienodi, rutininiai, nuobodūs, ėmė specialiai krėsti visokias išdaigas ir taip įvairinti kasdienius įrašus. 

Grįžkime prie mokslo. Tik ar verta pasitikėti tais mokslo „guzų“ teiginiais, nes juk mokslas pats sukėlė pusę, o gal ir daugiau, tų problemų, kurias dabar mėgina išspręsti. Kas mus skatina griebtis humoro? Galiu kalbėti tik apie save. Kai kokią problemą, nesėkmę, rūpestį ar skausmą nuspalvinu šviesiomis, linksmomis spalvomis, tai nerimas, pyktis, susierzinimas, bejėgiškumo jausmas sumažėja arba visai išnyksta. „Humoras yra paskutinė sielos gynybinė linija. Kol juokiamės, tol esame gyvi“ (iš Fredriko Bakmano knygos „Nerimo žmonės“). 

Svarbu, kad kai juokiatės, tai tikrai nesiknaisiojate po praeities klaidas, negalvojate apie ateities iššūkius, bet esate čia ir dabar, o tai, anot šiuo metu taip populiarių nuomonės formuotojų, turėtų būti didžiausia kiekvieno žmogaus siekiamybė. Manau, kuo stipriau mus supa blogų naujienų srautas apie karą Ukrainoje, brangstančias prekes, paslaugas, didėjančius mokesčius, tuo daugiau turime ieškoti džiugesį ir linksmumą teikiančių dalykų, nes žmogui reikia išlaikyti gėrio ir blogio balansą, kad gyvenimas nevirstų ištisiniu nerimu. 

Gali būti, kad tie, kas nemėgsta humoro, yra patyrę jo neigiamą pusę. Ypač vaikystėje ir paauglystėje labai lengva tapti pajuokos objektu. Vaikams kažkodėl patinka šaipytis iš kito asmens kitoniškumo, nesvarbu, ar tai būtų elgsena, išvaizda, kalba, net geri pažymiai. Kai kuriems tas polinkis lieka net ir suaugus. Taip atsiranda beverčiai juokeliai apie blondines, kitataučius ir panašiai. O kada humoras nieko neįžeidžia? Kai dar būdamas moksleivis lankiau sporto mokyklą ir kovojau dėl savo deramo pripažinimo komandoje su išdykusiais, patrakusiais ir neprognozuojamais bendraamžiais, gavau vieną įsimintiną pamoką. Emocijų pagautas leptelėjau kažką negalvodamas apie vieną berniuką, kuris negrabiai varydamasis kamuolį jį išleido iš rankų. Treneris sustabdė žaidimą ir paaiškino, kad negarbinga juoktis iš kito nesėkmės, nes nesėkmių nepavyks išvengti nei vienam iš mūsų. Komandai, siekiančiai bendro gero rezultato tai nepadeda, o tik trukdo. Mes dar papurkštavome, kad taip tik juokaujame. Ir tada treneris tarė žodžius, kuriuos prisimenu ir dabar: „Juokaujama, kai linksma visiems, o jei bent vienas jaučiasi negerai, tai ne pajuokavimas, o patyčios.“ 

Vienas dalykas žinoti tą principą, o visai kas kita jo laikytis. Ne tik būdamas moksleivis, studentas, bet ir suaugęs, ne kartą jau po laiko suprasdavau, kad ne visiems smagus mano pajuokavimas. Kartais visai nekaltą pajuokavimą kas nors sugebėdavo prisitaikyti sau kaip jį žeidžiantį. Geriausi juokeliai, kurie yra neutralūs. Štai J. Erlickas humoro vakare pasakoja: „Būna, kad išeini į gatvę ir atrodo, kad visi žmonės ne vilkai, o broliai, vaikšto atsargiai, lyg bijodami vienas kitą užgauti, tiesia rankas, lyg norėdami apsikabinti, o kartais ir ant kelių puola sakytum trokšdami atsiprašyti. O, kad taip kasdien būtų plikledis!“ 

Kyla klausimas, kur yra humoro ribos? Ar yra dalykų, apie kuriuos juokauti negalima? Ar įsižeidžia koks senjoras, kai jau minėtas J. Erlickas ironizuoja: „Ar gali pensininkas džiaugtis gyvenimu? Gali, jei moka džiaugtis žiūrėdamas, kaip gerai gyvena kiti.“ 

Ar nuodėmė juokauti religijos klausimais? A. Čekuolis knygoje „Apie jūreivius. Jų meilės ir kitos istorijos“ cituoja popiežių Pranciškų: „Nebūkite liūdesio vyrai ir moterys. Tikras krikščionis niekada neliūdi. Kartais tie melancholiški krikščionys vaikšto acte marinuoto pipiro veidais.“ 

Taigi džiaugtis ir juokauti leidžia pats popiežius. Vis tik jei juokaujama religijos tema, gali daug kam būti nepriimtina. Tiems rekomenduoju kelias pastarąsias eilutes praleisti, nes pateiksiu porą pavyzdžių, kurie atrodo visiškai neįžeidžiantys. Labai tikiuosi, kad Viešpats turi humoro jausmą. Priėmimo valandos pas Dievą. Jis klausia švento Petro, kas atėjo. Šventasis Petras atsako, kad atėjo ateistai. 

- Pasakyk jiems, kad manęs nėra, – paliepia Dievas. 

Prieš kelerius metus per televiziją transliavo poezijos vakarą. Smagiai nuteikė vieno poeto žodžių žaismas: „Jeigu Dievas yra, tai neduok tu Dieve, o jei Dievo nėra, tai ir ačiū Dievui.“ 

O kaip su pajuokavimais apie negalią? Jei nieko neįžeidžiame, juokaujame ne iš pačios negalios, o iš situacijų, kurias ji gali sukelti, kodėl gi ne? Juk daugelis pajutome, kad jei patys pajuokaujame iš savo keblumų, tai užkertame kelią kitiems pasišaipyti iš mūsų ar mūsų negalios sukeltų problemų. Tikiuosi daugelis stebėjo ar klausėsi neįgaliojo vežimėlyje sėdinčios A. Krušinskaitės šou televizijoje. Taip drąsiai ir išradingai atskleisti asmeninius, visiškai privačius momentus, susijusius su negalia, ir pateikti juos taip, kad kvatotų tiek žiūrovai, tiek laidos vedėjai, gali ne kiekvienas. Suėję į būrį, mes neretai atvirai pasipasakojame apie komiškas situacijas, į kurias patenkame dėl regėjimo sutrikimų. Kuo aktyvesnis žmogus, kuo dažniau išeina iš namų savarankiškai, kuo daugiau veiklų užsiima, tuo daugiau specifinių nuotykių. Kai kas nors nenumatyto nutinka, iš pradžių pasijaučiame nesmagiai, bet praėjus kuriam laikui prisimindami juokiamės iš tų atvejų ir noriai pasakojame kitiems. Kviečiu šiame žurnale ir jus pasidalyti savo ar savo draugų, pažįstamų nuotykiais – laukiame linksmų istorijų redakcijos elektroniniu paštu – [email protected] arba [email protected]

Prieš vartojant humorą bet kokiomis dozėmis, nebūtina pasitarti su gydytojais, veterinarais, vaistininkais ar kaimynais. 

 

Autoriaus nuotrauka. Pranas Pliuška. Vidutinio amžiaus vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio. Jis pliktelėjęs, plaukai šviesūs, trumpi. Vyras šypsosi šiek tiek pravėręs burną, žvilgsnis įdėmiai nukreiptas pirmyn. Pranas atrodo ramus, susikaupęs. Jis vilki tamsią striukę. 

Nuotrauka: Sutikite, į gyvenimą einant su šypsena, rūpesčiai pasidaro ne tokie dideli / LASS archyvo nuotr. 

Akimirka iš judesio užsiėmimo. Nuotraukoje užfiksuoti salėje judantys jauni žmonės. Jų nuotraukoje trys, matomos dar kelių žmonių rankos. Du vaikinai ir viena mergina linksmai leidžia laiką darydami įvairiausius judesio pratimus. Jie užfiksuoti skirtingose pozose, iškėlę rankas į viršų, palinkę į šonus, o svarbiausia – su plačiomis, atviromis šypsenomis veiduose. Emocija nuoširdi, panašu, kad šis užsiėmimas suteikia daug teigiamų emocijų. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]