Laiko juosta

Norintiems pažinti bažnytinį paveldą 

Spalio 15-ąją akluosius pakvietė dar vienas Lietuvos muziejus – Bažnytinio paveldo. Muziejus įsikūręs Vilniuje, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, to paties pavadinimo senamiesčio gatvėje. Atsiliepusių į muziejaus kvietimą tąsyk nebuvo daug, tačiau jame tikrai yra ką paliesti, išgirsti, sužinoti. Tad šiuo muziejumi turėtų susidomėti ne tik vilniečiai, bet ir sostinės svečiai, neabejingi Lietuvos kultūrinei praeičiai, katalikybės tradicijoms. 

„Ekskursijų neregiams ir silpnaregiams muziejuje yra buvę, bet susidomėjimą rodydavo patys žmonės, ugdymo įstaigos, – pasakoja edukacinių programų vadovė Laura Misiūnaitė. – Šįkart iniciatyvos ėmėsi pats muziejus. Pasirinkome spalio 15-ąją – Pasaulinę baltosios lazdelės dieną. Kaip vėliau paaiškėjo, pasirinkimas nebuvo itin vykęs, nes tą dieną dubliavosi keli renginiai. Pradžia jau yra, ateityje galėsime rinktis kitas datas.“ 

Anot L. Misiūnaitės, dalis muziejaus ekspozicijos – bažnyčios ir vienuolyno architektūros elementai, palaidotų didikų antkapiai, marmuras – akliesiems ir silpnaregiams prieinami be didesnių pasiruošimų. Reikėjo tik pritaikyti pasakojimą. „Svarbiausias darbas buvo suderinti su rinkinių kuratoriais, ką galima liesti. Kuratorių nuostata – visada viską saugoti. Reikia tartis dėl kiekvieno konkretaus daikto, net dėl kiekvieno veiksmo, pavyzdžiui, ar galima leisti nuo indo, kuriame laikoma Komunija, nuimti dangtelį, ar ne? Tačiau niekas nebuvo nusiteikęs priešiškai, darbuotojai suinteresuoti, kad muziejus būtų atviras įvairių galimybių žmonėms“, – jau po ekskursijos sakė jos vadovė. 

Aklieji tikrai galėjo paliesti įvairius bažnytinius reikmenis – taures, ampules, relikvijų laikymo indus, metalizuotus siūlus, kuriais siuvinėjami liturginiai drabužiai, užlipti į bažnyčios balkoną, pajusti jos erdves, kiemelyje paskambinti varpais. Visa tai lydėjo nemažiau įdomus pasakojimas. Ateityje liečiamųjų eksponatų kolekcija turėtų pasipildyti bažnytinės tekstilės pavyzdžiais. 

Bažnytinio paveldo muziejaus valdos – ne tik Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, bet ir Vilniaus katedros požemiai bei jos varpinė, iš kurios kiekvieną vidurdienį ir vidurnaktį po Lietuvą sklinda istorinio laikrodžio dūžiai. Varpinėje į Katedros požemius rengiamos ekskursijos, yra akliesiems skirtas reljefinis jų planas, pačiuose požemiuose – vienos palaidojimo kriptos taktilinė kopija. Tiesa, pačios ekskursijos akliesiems nėra kaip nors specialiai pritaikytos, o ekstremalus maršrutas – itin nelengvas, tačiau norintiems sužinoti, pajusti, suprasti – durys visada atviros. 

Nebijantys aukščio, gali užlipti ir į pačią varpinę, beveik iki laikrodžio – oro gaivumas, erdvės pojūtis, netikėtai virš galvos nuaidėjęs varpo dūžis... Kalbu ne apie romantiką, ji suaugusiam žmogui – tarsi seniai išaugtas drabužis. Svarbiau kultūrinė patirtis, kaip žmonės gyveno, ką galvojo ir ką jautė iki mūsų. 

Alvydas Valenta 

Susitikimas Paryžiuje 

Kokios gyvenimo sritys ir jose vykstantys reiškiniai labiausiai jaudina ir kelia nerimą Europos aklųjų sąjungai (EAS) ir atskiroms šalims narėms? Kas aktualu Lietuvai? 

Spalio pabaigoje Paryžiuje vyko EAS susitikimas, skirtas lyderystei ir nacionalinių aklųjų organizacijų veiklos prioritetams aptarti. Lietuvai jame atstovavo LASS pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis ir LASS respublikinio centro darbuotoja Audrė Grybauskaitė. Po kelionės „Mūsų žodis“ abiejų dalyvių paprašė trumpai pasidalyti Paryžiuje keltomis mintimis. 

„Anksčiau susitikdavo EAS komisijos arba šalių atstovai per organizacijos suvažiavimus. EAS rinkiminis suvažiavimas vyks ateinančiais metais. Reikalinga EAS vadovų, lyderių kaita“, – sako V. Balčikonis. Anot jo, apie tarptautinę veiklą reikia pagalvoti ir LASS jaunimui. Yra bent du kriterijai: pirmiausia, anglų kalbos mokėjimas – buitinio bendravimo jau nepakanka! Antra sąlyga: žmogus turi šiek tiek išmanyti tarptautinį bendradarbiavimą, tarptautinių organizacijų darbo specifiką. Iškart pretenduoti į EAS ar kitos tarptautinės organizacijos vadovus – pernelyg avantiūristiška, tačiau galimybių tikrai yra. 

„Daugelio šalių akliesiems dideliu galvos skausmu tampa paspirtukai. Vokietijoje, Miunsteryje, aklieji padavė į teismą vietinę paspirtukus eksploatuojančią įmonę. Tikimasi bylą arba laimėti, arba šiai problemai suteikti daugiau viešumo. Apskritai, daugėja kampanijų už laisvus šaligatvius. Europoje iki šiol nėra bendro paspirtukų naudojimo reglamentavimo, kiekviena šalis sprendžia savarankiškai. Antai Airijoje šis klausimas visiškai nereglamentuotas, tik dabar atitinkamas įstatymas keliauja į parlamentą“, – mintimis dalijasi A. Grybauskaitė. 

Neregiai vis daugiau dėmesio skiria autonominių automobilių problemai. Apie juos kalbėta ir Paryžiuje. Priminsime, kad taip vadinami automobiliai, galintys judėti savarankiškai, be vairuotojo. Pradėjus tokiems automobiliams važinėti miestų gatvėmis, dar aktualesnis tampa aklųjų saugumas. EAS nuomone, pirmiausia šie automobiliai tikriausiai atsiras viešajame sektoriuje ir jų nebus daug. Tačiau pačios problemos tai nesprendžia, o tiktai šiek tiek ją sušvelnina. 

Ateinančiais metais EAS pirmininkaus Ispanijos aklųjų sąjunga. Jos atstovai ketina pateikti siūlymą dėl Europos neįgaliojo pažymėjimo. 

Europos šalyse, ypač Vokietijoje, stiprėja aklųjų sąjūdis „Už prieinamus namų apyvokos daiktus“. Skalbyklės, viryklės – daugybė prietaisų ir įrenginių, kuriais aklieji dėl jutiminių ekranų, sensorinių jungiklių negali naudotis arba naudojasi tik iš dalies. 

Atkreiptas dėmesys, kad Europoje artėja recesija – ekonomikos sulėtėjimas, jam turi ruoštis tiek nacionalinės aklųjų organizacijos, tiek ir patys neregiai. Gali būti, kad atskiros valstybės nacionalinėms aklųjų organizacijoms negalės padėti tiek, kiek padėdavo anksčiau. Daugelis Paryžiuje keltų klausimų reikalauja konkrečių sprendimų ar siūlymų, tačiau problemos konstatavimas jau yra pirmas žingsnis sprendimo link. 

Redakcijos informacija 

Nuotrauka: LASS pirmininko pavaduotojas V. Balčikonis ir LASS respublikinio centro darbuotoja A. Grybauskaitė dalyvavo EAS susitikime Paryžiuje / LASS archyvo nuotr. 

V. Balčikonis ir A. Grybauskaitė sėdi šviesioje erdvioje salėje prie ilgo stalo, matomi nuo kelių iki viršugalvio, pasisukę kairiuoju profiliu. Abu žvelgia tiesiai į kamerą ir šypsosi. Vilmantas matomas pirmame plane, jis vidutinio kūno sudėjimo, tamsių trumpų plaukų vyras, vilkintis languotą švarką ir šviesius marškinius bei kelnes. Jam iš dešinės sėdinti Audrė – vidutinio kūno sudėjimo, tamsių ilgų plaukų moteris, vilkinti tamsius marškinius ilgomis rankovėmis ir tamsias kelnes. Jai iš dešinės, prie to paties stalo, sėdi dar keletas žmonių, kurių nuotraukoje beveik nesimato. Priešais kiekvieną žmogų ant stalo guli popieriaus lapai, rašikliai, nešiojamieji kompiuteriai, stovi vandens stiklinės. 

Svečiuose pas baziliską 

Praėjusiais metais Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) akluosius ir silpnaregius pakvietė į archeologės Rimutės Rimantienės mokslinei veiklai skirtą parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“ Tai buvo pirmasis LNM žingsnis atveriant savo ekspozicijas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Šiemet sulaukėme dar vieno kvietimo – į svečius pas legendomis ir kraupiomis istorijomis apgaubtą baziliską. Baziliskas gyvena Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, pačiame tolimiausiame ir tamsiausiame ilgo požeminio koridoriaus gale. Tiktai prieš nukeliaudami iki baisūno irštvos, lankytojai turi pereiti visą bastėją. O čia net ir visiškai nematantiems žmonėms yra ką veikti: XVI–XVII amžiaus patrankos, sparnuotųjų husarų šarvai, šalmai, kardai, mūsų protėvių naudoti lankai, strėlės, skydai... Daugelį jų galima liesti, kilnoti ar net pasimatuoti. 

Ginklai lieka ginklais. Jie skirti destrukcijai, griovimui, žudymui. Įvykiai Ukrainoje šią tiesą tik patvirtina. Tačiau ji lygiai taip pat patvirtina ir kitą tiesą: nori taikos – ruoškis karui! Nepaisant to, matai ar nematai ir kiek matai, ranka pati tiesiasi pakilnoti kardą, pasimatuoti krūtinės šarvus, įtempti lanko templę ar skiltuvu įskelti ugnį. Pagaliau ir bazilisko buveinė! Smalsuolius pasitinka padaras gyvatės uodega, plėviasparnio sparnais ir gaidžio galva. Baziliskas praradęs savo mistinę galią, todėl be baimės jį galima liesti, rankomis tyrinėti atskiras kūno dalis. Visai neseniai atsirado du animaciniai filmukai, kviečiantys į tradicinę Vilniaus piktadario istoriją pažvelgti XXI amžiaus žmogaus akimis. Grožio veidai skirtingi, kas pasakys, kuris iš jų tikrasis? 

Norite sužinoti daugiau? Šiais metais LNM apie Vilniaus gynybinės sienos bastėją brailio ir padidintu reginčiųjų raštu išleido specialų leidinį su aštuoniomis reljefinėmis iliustracijomis. Iki naujųjų metų brailio raštu apie įdomiausius bastėjos eksponatus bus išleista dalijamoji medžiaga. „Netrukus turėtų atsirasti 3D bastėjos maketas, – mintimis dalijasi LNM bendruomenių projektų koordinatorė Agnė Putelytė. – Norime, kad bastėja taptų aklųjų ir silpnaregių lankoma vieta, kurioje jie galėtų gyvai prisiliesti prie Vilniaus, o kartu ir visos LDK istorijos.“ 

Pastaruoju metu muziejai, kitos kultūros įstaigos ne formaliai, o labai nuoširdžiai savo erdves, fondus, ekspozicijas atveria šiek tiek kitaip pasaulį pažįstantiems žmonėms. Ar šis entuziazmas po kiek laiko neišsikvėps, daugiausia priklauso ir nuo mūsų. 

Alvydas Valenta 

Nuotrauka: LASUC moksleiviai įvertino Vilniaus gynybinės sienos muziejaus ekspoziciją / V. Bulakos nuotr. 

Akimirka iš moksleivių ekskursijos Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje. Požeminėse patalpose vaikai apžiūrinėja senovinius ginklus. Šioje nuotraukoje – keturi berniukai. Jie maždaug dešimties–penkiolikos metų amžiaus, vienas iš jų, stovintis nuotraukos viduryje, užsidėjęs šarvus, šalmą, abiem rankomis laiko kiek ilgesnį nei vieno metro kardą. Jį laikantysis moksleivis atrodo susikaupęs, atsargus, tyrinėjantis ir viena ranka liečia kardo ašmenis. Kiti vaikai atrodo linksmi, susidomėję, šypsosi. Jiems už nugarų – mūrinė bastėjos siena, kurioje esančiose arkose eksponuojami įvairių formų šalmai ir ginklai.