Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Diletanto pastabos apie baltąją lazdelę ir garsinius šviesoforus


 

Parašas po straipsniuKodėl diletanto? Pirmiausia todėl, kad su baltąja lazdele vaikštau kasdien, bet jos naudojimo mokiausi beveik savarankiškai, be nuoseklios sistemos ir kokių nors metodikų. Todėl ja švytuodamas vis dar atsitrenkiu į stulpą ar medį arba taranuoju ne vietoje pastatytą automobilį. Vaikštant taisyklingai, laikantis visų saugumo reikalavimų, šito neturėtų būti, arba jeigu ir būtų – kam nepasitaiko – labai retai. Apie šviesoforus visiškai nieko neišmanau, todėl čia belieka kelti klausimus, o atsakymų į juos palikti ieškoti kitiems. Pretekstą šiam rašiniui davė dviejų gatvių Vilniuje – Gerosios Vilties ir Algirdo – rekonstrukcija. Pasivaikščioti po Algirdo gatvę ir išbandyti naujus garsinius šviesoforus pasiūlė orientacijos ir mobilumo mokytojas Juozas Daunaravičius, o po Gerosios Vilties – šių eilučių autorius. 

 

Iš taško A į tašką C 

 

Įsivaizduokime tiesę (nors tikrovėje ta gatvė turbūt nėra visiškai tiesi) ir tris taškus – A, B ir C. Taškas A – Gerosios Vilties gatvės pradžia, taškas B – vidurys, minėtos gatvės ir Savanorių prospekto sankryža, taškas C – pabaiga, Gerosios Vilties ir Naugarduko gatvių sankryža. Beveik prie pat taško C įsikūręs neregių kasdien lankomas Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras (VBSPC). Tiesės atkarpa nuo A iki B nesuremontuota, nuo B iki C – šiais metais suremontuota. Savo kelionę Su J. Daunaravičiumi pradedame ties tašku B pereidami Savanorių prospektą ir keliaudami Gerosios Vilties gatve aukštyn į tašką C. Perėjimai per taško B sankryžą pažymėti reljefiniais paviršiais, yra garsinis šviesoforas, veikia gana aiškiai. Pirmoji staigmena – perėjus Savanorių prospektą: vos žingsnio pločio šaligatvio ruožas, tada bortelis ir minkšta žemė – būsima žalioji zona. Ar žalioji, ar zona, bet ne šaligatvis – joks sveiko proto žmogus per ją neis. Intuityviai pasukame į dešinę, du trys žingsniai į priekį, toks pat siauras šaligatvis ir iš kairės – ta pati žalioji zona. Grįžtame, du ar trys žingsniai į kairę, lazdelė apčiuopia cementinės, beveik metro aukščio, pakylos kampą. Galima bandyti toliau eiti į kairę, bet tas pats sveikas protas sako, kad laiptelių užlipti į viršų čia nerasime, o ant paaukštinimo šiaip, iš niekur nieko, irgi nesiropši. Vėl grįžtame atgal, ir tik paėję kokius tris metrus į priekį, apeiname žaliąją zoną ir išeiname į Gerosios Vilties gatvę taško C kryptimi. Juozas sako, kad reginčiam žmogui čia beveik niekas nekliūva, tiesi žalioji linija, tiesus šaligatvis. Gal ir taip, bet jeigu tas kelių metrų ilgio ir pusantro metro pločio „pusiasalis“ liktų neapsodintas, ar labai sugadintų bendrą vaizdą? O neregiui susiorientuoti būtų daug patogiau. 

Jeigu pereidamas sankryžą nežinai, kad priekyje tavęs laukia žaliojo ploto „liežuvis“, kurį reikia apeiti iš dešinės, tai to apėjimo gali tekti ieškoti ilgai ir nuobodžiai. Panašiai ir pereinant priešinga kryptimi. Vaikštančiam per tokią sankryžą dažniau, tai nėra ypač sunki kliūtis, bet einančiam pirmą ar antrą kartą, tokie dalykai gali atimti bet kokį norą vaikščioti savarankiškai. „Maršrutų reikia mokytis, – sako J. Daunaravičius. – Einant nežinomu maršrutu, visada egzistuoja galimybė, kad pateksi į nenumatytą situaciją.“ Ko gera, jis teisus! Praėjus kokiam mėnesiui nuo čia aprašomo pasivaikščiojimo, su Juozu išsiruošėme į kitą kelionę. Viskas pažįstama nuo studijų laikų – Katedros aikštė, kelias universiteto link, Valdovų rūmai – atradau tiek „nežinomų“ dalykų, kad net galvoje netelpa... Išvada viena: net jeigu manome, kad kelią iki mums reikalingos vietos žinome neblogai, vis tiek verta jį kartą kitą praeiti su mobilumo mokytoju – patirsime ir sužinosime dar daugiau! 

Su Juozu keliaujame Gerosios Vilties gatve aukštyn. Gatvė iš dešinės, gyvenamieji namai iš kairės. Šaligatvis siauras, bet lygus, tvarkingas. Išvažiavimai iš kiemų turi nuolydį, su lazdele galima lengvai užčiuopti, reljefiškai pažymėtos perėjos. Jų suskaičiavome bene keturias. Deja, prie posūkio į VBASPC – jokio akliesiems apčiuopiamo ženklo, jokio reljefinio paviršiaus nėra. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad atėjimas į VBSPC iš gatvės nėra patogus, nes reikia pereiti automobilių stovėjimo aikštelę. Bet įgudus galima pereiti ir net pernelyg neužkliūti už čia stovinčių automobilių. Tik štai norint susirasti tą posūkį – jau reikia pasitelkti „šeštąjį“ pojūtį. Turbūt padėtų ir navigacija, bent apytiksliai praneštų, kada reikia jo ieškoti, bet sakykite, ar daugelis iš mūsų žinomoje aplinkoje ją naudojame? Nežinau kaip, reljefiniu paviršiumi ar minimaliu šaligatvio paviršių skirtumu, bet posūkis į aikštelę, o kartu ir į VBSPC, turėjo būti pažymėtas. Žiemą, pasnigus, tie skirtumai neregiui nesakytų nieko, bet nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens būtų informatyvūs. Minėtą gatvę Vilniaus savivaldybė remontavo gal kokius metus. Retorinis klausimas: ar įmanoma vykstant gatvių remontui, rekonstrukcijai, bent minimaliai įsikišti, tarti savo žodį? Ypač tada, kai remontuojama ar rekonstruojama prie aklųjų įstaigos slenksčio. Prie VBSPC J. Daunaravičius atkreipia dėmesį į dar vieną nelogišką sprendimą. Perėja per Gerosios Vilties gatvę priešais degalinę iš vienos pusės reljefiškai pažymėta, iš kitos - nepažymėta. „Užsipilti“ benzino į kolonėlę aklieji gal ir neis, bet nusipirkti kokį sumuštinį ar išgerti kavos – kodėl ne? Pereis lengvai, o grįžtant perėjos jau reikės ieškoti. 

Gerosios Vilties ir Naugarduko gatvių sankryža. Garsinis šviesoforas per Naugarduko gatvę yra, bet veikia labai tyliai. Žargonu kalbant, vadinamoji „pempė“ dažniau montuojama pėsčiųjų perėjose, ne sankryžose. Signalas tylus, lengvai pasiklysta automobilių keliamame triukšme. Vienas eiti vadovaudamasis šiuo signalu, turbūt, neišdrįsčiau arba jausčiau gana didelį diskomfortą. Aplinkui, tiek toje pačioje Naugarduko gatvėje, tiek Savanorių prospekte, sumontuoti daug garsesni ir lengviau atpažįstami garsiniai šviesoforai. Užtat taške C pereinant Gerosios Vilties gatvę garsinio šviesoforo visai nėra. Tiesa, ši gatvė daug siauresnė, ją pereinant galima orientuotis pagal iš kairės ar dešinės pusės girdimą važiuojančių automobilių srautą. Daugelis taip ne kartą darėme, darome ir darysime, bet ar tai sprendimas? 

 

Tylintys šviesoforai 

 

Su J. Daunaravičiumi keliaujame į vieną didesnių ir judresnių Vilniaus gatvių miesto centre – Algirdo. Po rekonstrukcijos čia sumontuoti naujo tipo garsiniai šviesoforai. Paprastai esame įpratę, kad šviesoforas degant raudonai šviesai tyli, o pradeda klanksėti, barškėti, „čiulbėti“ užsidegus žaliai šviesai. Tuomet ir žengiame į gatvę. Algirdo gatvėje šviesoforai veikia kitokiu principu. Degant raudonai šviesai, šviesoforo mechanizmas lėtai (kas sekundę, o gal kas dvi) taksi. Taksėjimas įspėja, kad dega raudona šviesa ir informuoja neregį, kur yra stulpas, ant kurio sumontuotas šviesoforo mechanizmas. Degant žaliai šviesai, šviesoforas paprastai jokio garso neskleidžia. Jeigu gatvę nori pereiti neregys, ant stulpo įmontuoto mechanizmo apačioje jis paspaudžia mygtuką ir žaliai degantis šviesoforas pradeda klanksėti. Garsas įprastas daugelyje Vilniaus sankryžų ir vilniečiams bei dažnesniems miesto svečiams turėtų būti gerai pažįstamas. Sprendimas įdomus ir vertas platesnės diskusijos. Šviesoforas nuolatiniu klanksėjimu ar tarškėjimu nedirgina netoliese esančių namų gyventojų, garsas įjungiamas tada, kai tikrai to reikia, o nuolat taksintis mechanizmas padeda susirasti ir paspausti reikalingą mygtuką. Tačiau... daugelis esame pripratę, kad signalas – tylus, garsesnis, retesnis ar dažnesnis – praneša apie užsidegusią žalią šviesą, o šiuo atveju yra atvirkščiai – tiksėjimas reiškia raudoną šviesą. Nieko nežinodamas neregys tikrai sumaišytų, o kuo tai baigtųsi, nesunkiai galime numanyti. Taigi žmones reikia kuo greičiau informuoti, kad Vilniuje jau esama ir tokių šviesoforų, o ateityje jų tik daugės. 

Algirdo gatvėje šviesoforo stulpai paprastai yra priešais sankryžą ant reljefinio (įspėjamojo) paviršiaus, stovinčio neregio kairėje, maždaug per pusę žingsnio nuo reljefo priekinio krašto, tačiau taip yra ne visur. Kai kur stulpas yra dešinėje, nuo įspėjamojo paviršiaus nutolęs metrą ir daugiau. Šviesoforų signalai visoje gatvėje sureguliuoti maždaug vienodu garsumu, tačiau sklinda jis nebūtinai vienodai. Įtakos turi konkrečios vietos atvirumas, netoliese augantys medžiai, net vėjo kryptis. Ar įmanoma visose miesto sankryžose visų šviesoforų stulpus įrengti vienodai? Daugiau suprantantys sako, kad ne – mažesnės ar didesnės reikšmės turi konkrečioje gatvėje ar po ja esantys inžineriniai sprendimai: apšvietimo, troleibusų linijų stulpai ir pan. Taip dar kartą pasitvirtina J. Daunaravičiaus pasakyti žodžiai: mobilumo ir maršrutų reikia mokytis, o visos, iš pažiūros net vienodos, gatvės yra truputį skirtingos. 

Ar variantas, kai šviesoforas degant raudonam signalui taksi, o degant žaliam – įprastai tyli, visiems priimtinas? Jau rengiant šias „diletanto pastabas“ teko išgirsti skirtingų nuomonių. Kauniečiai pasirinko kitą garsinių signalų seką: degant raudonam signalui – lėtai taksi, degant žaliam – garsiai ir greitai klaksi, tarpinis signalas tarp žalio ir raudono – klaksėjimas su intervalais. Kaunietis Saulius Kavaliauskas pasakoja, kad būrelis aktyvių Kauno neregių susirinko ir nutarė, kokie garsinio šviesoforo signalai jiems reikalingi. Jo įsitikinimu, problema, kad garsinių šviesoforų signalas trukdo aplinkinių namų gyventojams – dirbtinė. Dieną tokių namų gyventojai gatvės triukšmo neišvengia bet kokiu atveju, o kad garsinis signalas netrukdytų ir netrikdytų vakare ar naktį, galima sumontuoti laiko matuoklį, vadinamąjį „taimerį“. Tarkime, nuo dešimtos valandos vakaro iki šeštos ar septintos ryto šviesoforų garsas galėtų būti išjungiamas. Nepatogumų turbūt kiltų, nes neregiai keliauja po miestą ar grįžta į namus ir po dešimtos valandos vakaro, bet nepatogumų mums kyla nuolat ir kažkaip juos sprendžiame... 

Kalbėdamas apie garsinius šviesoforus, S. Kavaliauskas nevynioja žodžių į vatą: „Ne nuo to galo pradedate, – sako jis. – Specialiai internete susiradau 2012 m. susisiekimo ministro R. Masiulio patvirtintas šviesoforų įrengimo taisykles. Jose apie garsinius šviesoforus nepasakyta nė žodžio. Kitų dokumentų, kuriuose būtų reglamentuojamas tokių šviesoforų diegimas, irgi neradau. Jeigu būtų reglamentuota, kaip tokie šviesoforai turi būti įrengiami, atkristų daugybė nereikalingų klausimų apie signalų garsumą, kada ir kaip jie turi skambėti. Dabar gi kiekviena savivaldybė daro, kaip supranta ar kaip pigiau atsieina jos biudžetui.“ 

Turime prisipažinti, kad teisės aktų, kuriuose būtų aptariamas garsinių šviesoforų rengimas, neradome ir mes. Gal blogai ieškojome, bet atrodo, kad jokiuose dokumentuose tai nenumatyta. Taigi formaliai tokiems šviesoforams atsirasti nėra jokio teisinio pagrindo. Savivaldybių darbuotojų, atitinkamų tarnybų geranoriškumas, supratimas – taip, tai svarbu, tik ar šito užtenka? 

Grįžkime į Vilnių, į Algirdo gatvę. Čia sumontuoti šviesoforai nėra kieno nors užgaida ar eksperimentas. „Tiek mes, tiek ir LASS atstovai, lankydamiesi užsienyje atkreipėme dėmesį, kad šviesoforų signalus galima reguliuoti lanksčiau, – pasakoja įmonės „Susisiekimo paslaugos“ Eismo organizavimo skyriaus vyresnysis inžinierius Aleksandr Volujevič. – Šviesoforai garsinius signalus nebūtinai turi skleisti visą laiką. Signalas įjungiamas tik tada, kai žmogui tikrai to reikia. Šitaip derinami ir neregio ar silpnaregio, ir netoliese sankryžos gyvenančių žmonių interesai.“ 

Vilniaus savivaldybė ir „Susisiekimo paslaugos“ pasirinko pastarąjį variantą. Pašnekovo teigimu, nuo šiol tokie garsiniai šviesoforai bus montuojami visose naujose ar rekonstruojamose sankryžose. Vilniečiai naudoja vokiškus RTB kompanijos šviesoforus. Jie ne tik patikimesni nei iki šiol naudoti lenkiški, bet ir turi daugiau galimybių. Garsinį mechanizmą galima įmontuoti net ir į senesnius RTB šviesoforus. Atskiras klausimas, kad viskas turi savo kainą, o nei miesto savivaldybės, nei įmonės biudžetas nėra guminiai. Nepaisant to, A. Volujevič teigimu, įmonė visada geranoriškai priima neregių pastabas ir pageidavimus, pagal galimybes į juos atsižvelgia. 

 

Signalų įvairovė 

 

Niekada necitavau savų tekstų, nes manau, kad tai yra tiesiog nekorektiška. Bet kai kada tenka šią taisyklę sulaužyti. 2018 m. 1-ame „Mūsų žodžio“ numeryje rašiau: „Standarto, koks turėtų būti garsinio šviesoforo signalas arba bent jau koks signalas neregiams būtų priimtiniausias, nei Lietuvoje, nei visoje Europos Sąjungoje nėra. Vis dėlto į akis krinta pernelyg didelė tokių signalų įvairovė. Štai Vilniuje veikia ar netrukus veiks bent trijų rūšių garsiniai šviesoforai: jau minėtosios „pempės“ ir naujieji lenkų įmonės „Apko“ bei vokiečių kompanijos RTB įrenginiai. Kaune neregį irgi pasitinka skirtingi garsinių šviesoforų signalai, nelygu kada ir kokio gamintojo buvo sumontuoti. „Kokio gamintojo šviesoforai, taip pat ir garsiniai, bus montuojami, daugiausia lemia viešieji pirkimai, – sako Kauno miesto savivaldybės Eismo reguliavimo skyriaus vadovas Paulius Keras (dabar administracijos direktoriaus pavaduotojas. – red. past.). – Dažniausiai naudojame pasaulyje pripažintų kompanijų „Peek traffic“ bei „Siemens“ įrangą, bet yra ir mažiau žinomų, smulkesnių įmonių produkcijos.“ 

Toliau kėliau klausimą, kad nebūtų pernelyg sudėtinga gauti atskirų gamintojų pavyzdžius ir juos paskelbti, pavyzdžiui, LASS svetainėje ar organizacijos paskyroje www.youtube.com. Tada galėtume rinktis, sakyti, kad tie signalai mums tinka labiau, o anie – mažiau. Bus ar nebus atsižvelgta į mūsų nuomonę – tai jau kita tema, deja, dabar neturime jokios nuomonės ir nieko su niekuo negalime lyginti. „Susisiekimo paslaugų“ darbuotojai jau tada sakė, kad abiejų – „Apko“ ir RTB – šviesoforų skleidžiamų garsinių signalų pavyzdžius jie galėtų perduoti mūsų organizacijai. Tiktai iki šiol jų niekas neperdavė ir, matyt, niekas neprašė. Užtat S. Kavaliauskas turi bene penkis Kaune veikiančių šviesoforų signalų variantus ir jais dalijasi. „Susisiekimo paslaugų“ atstovas atsiuntė ir vilnietiško garsinio šviesoforo pavyzdį. Tiesa, ne visą, tik garsinį signalą be taksėjimo, bet turbūt įmanoma būtų gauti ir taksintį mechanizmą. Nekalbame jau apie kitus Lietuvos miestus – Alytų, Klaipėdą, Šiaulius, kokie garsiniai šviesoforai naudojami juose, žino tik šių miestų gyventojai. 

Neatsiejama kiekvieno miesto dalis yra ne tik šviesoforai, bet ir viešasis transportas. Jo atpažinimo programėlės – atskira tema. „Kaune veikia „Transporto balsas“, – sako S. Kavaliauskas. – Tikrinau pora dienų prieš jūsų skambutį. Gal ne visada sklandžiai, bet veikia. Imkit, naudokit! Bet ne, vilniečiai kuria savo programą. Kažkas sukurs dar vieną – bus kaip su šviesoforais.“ 

Artėja spalio 15-oji – Pasaulinė baltosios lazdelės diena. Kiek teko girdėti, bent kol kas ją pasitinkant nenumatyta kokių nors didesnių renginių ar akcijų. O jeigu ir atsiras – kas trukdo susėsti ir pabandyti susitarti ar bent jau pasikeisti nuomonėmis, kaip turėtų būti, kad būtų gerai, ir kas yra blogai. 

 

Nuotrauka: Ko regintysis net nesureikšmina kasdieniame savo kelyje, neregiui gali tapti rimtu iššūkiu / LASS archyvo nuotr. 

Neregio, einančio su baltąja lazdele, nuotrauka. Vidutinio amžiaus vyras matomas visu ūgiu, kairiuoju profiliu, beveik iš nugaros pusės, einantis miesto šaligatviu šalia gatvės. Kairę koją jis stato pirmyn, priekyje savęs ištiesęs baltąją lazdelę, kurią laiko dešinėje rankoje. Vyriškis vidutinio kūno sudėjimo, žingsniuoja kiek susilenkęs, labai susikaupęs. Jo plaukai tamsūs, vyras kiek pliktelėjęs viršugalvyje. Jis vilki tamsią odinę striukę, tamsias kelnes, avi tamsius sportinio stiliaus batus. Per petį jis užsidėjęs nedidelę rankinę. Vyras žygiuoja šaligatviu, šalia jo kojų šulinys. Jam iš dešinės – plati miesto gatvė, kuria važiuoja automobiliai, kitoje gatvės pusėje matomi šviesūs pastatai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką