Skaityk lengvai

 

 


 

PADEDANTIS KITIEMS   Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

 

„Socialinis taksi“ veikia jau 10 metų.

„Socialinis taksi“ yra taksi įmonė, kurios vairuotojai vežioja neįgaliuosius ir senus žmones.

Čia jau 3 metus operatoriumi dirba neregys Tautvydas Neniškis.

Operatorius yra žmogus, kuris atsako į skambučius ir suranda taksi, kuris nuveš paskambinusį žmogų.

Neregys yra žmogus, kuris nemato.

Tautvydui įsidarbinti ir prisitaikyti darbo vietoje padėjo įdarbinimo agentūra.

Įdarbinimo agentūra yra įmonė, kuri ieško žmonėms darbo.

Šitas straipsnis yra apie Tautvydo darbą.

 

Tautvydas sutrinka, kai jo paklausia apie regėjimą.

Kodėl?

 

Tautvydas gimė anksčiau laiko.

Tautvydas buvo vienas iš 3 gimusių vaikų.

Kartu gimęs Tautvydo brolis mato gerai, sesuo mato blogai, o Tautvydas apako po gimimo.

Tautvydui sunku kalbėti apie tai, kad jis nemato, nes šeimoje apie tai niekas nekalbėjo.

Tautvydas suprato, kad nemato, kai jam buvo 7 metai.

Iki tol Tautvydas negalvojo, kad jis yra kitoks.

Tik suaugęs Tautvydas suprato, kodėl mama buvo susirūpinusi ir kalbėjo liūdnu balsu.

Tautvydas atsimena pokalbį su broliu, kai jam buvo 5 ar 6 metai.

Brolis paklausė, ar reikės Tautvydą vadinti aklu, nes taip vadina nematančius žmones, kai tikrai bus aišku kad jis nemato.

Kad nemato Tautvydas įsitikino, kai pradėjo lankyti mokyklą Vilniuje.

 

Tautvydas nelankė darželio, gyveno su šeima.

Kai reikėjo eiti į mokyklą, Tautvydas išvažiavo į Vilnių mokytis aklųjų ir silpnaregių mokykloje.

Ar tai buvo teisingas sprendimas?

 

Tautvydo tėvai pasirinko aklųjų ir silpnaregių mokyklą, nes galvojo, kad geriausi specialistai dirba Vilniuje, specialioje mokykloje, pritaikytoje neregiams.

Ne kiekvienas mokytojas gali gerai išmokyti neregį reikalingų dalykų.

Tėvai buvo teisūs.

Aklųjų ir silpnaregių mokykloje pastatas ir aplinka buvo pritaikyta nematantiems.

Mokykloje Tautvydas ne tik mokėsi.

Tautvydas išmoko savarankiško gyvenimo pagrindų, išmoko dirbti kompiuteriu.

Tautvydas lankė muzikos mokyklą, teatro ir jogos būrelius.

Tautvydas ir klasės draugai mažai bendravo tarpusavyje, todėl nebuvo artimi ir baigę mokyklą nebendrauja.

 

Dauguma vyresnių klasių moksleivių galvoja, ką darys, kai baigs mokyklą.

Apie ką svajojo Tautvydas?

 

Kai mokėsi 12 klasėje, mokytojai dažnai klausė Tautvydo, ką jis veiks baigęs mokyklą.

Tautvydas tada nežinojo, kuo nori būti.

Apsispręsti Tautvydui padėjo mokyklos direktorė.

Ji pasiūlė studijuoti socialinį darbą Utenos kolegijoje.

Socialiniai darbuotojai dirba su neįgaliais žmonėmis, vyresnio amžiaus žmonėmis ir vaikais.

Kolegija yra aukštoji mokykla.

Direktorė galvojo, kad po mokslų Tautvydas gali būti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio filialo pirmininku.

Filialas yra didelės organizacijos dalis.

Rokiškis yra netoli Tautvydo gimtojo miesto - Utenos.

Tautvydui pasiūlymas patiko.

Tautvydas nenorėjo išvažiuoti iš Vilniaus, todėl liko čia studijuoti.

Studijuoti reiškia mokytis.

Tautvydas įstojo į Mykolo Romerio universitetą, kur studijavo socialinį darbą.

Studijos truko 3,5 metų, bet Tautvydas mokėsi ilgiau.

Prieš studijas Tautvydas išmoko reikalingus ėjimo maršrutus.

Maršrutas yra suplanuotas ėjimo kelias.

Svarbiausia buvo išmokti nueiti iš universiteto į bendrabutį.

Sunkiausia buvo nepasiklysti painiuose universiteto koridoriuose.

Tautvydas vis pasiklysdavo, bet kurso draugai ar darbuotojai dažnai palydėdavo iki reikiamos auditorijos.

Auditorija yra universiteto klasė.

Tautvydas labai susidraugavo su 2 bendrabutyje gyvenančiais vaikinais. Vaikinai padėjo Tautvydui, todėl jis gyveno gerai ir patogiai.

Studijos Tautvydui nepatiko.

Po pirmo kurso Tautvydas norėjo mesti mokslus, bet paskui nusprendė juos baigti.

Tautvydas užtęsė studijas 2 metus.

 

Dabar daug kalbama apie neregių įsidarbinimą.

Nuomonės apie neregių įsidarbinimą yra įvairios, o įsidarbinusių neregių patirtys yra skirtingos, ir geros, ir blogos.

Ką apie tai mano Tautvydas?

 

Tautvydas truputį dirbo dar studijuodamas universitete.

Pirmas Tautvydo darbas buvo mokyti neregius naudotis kompiuteriu.

Tas darbas buvo trumpam laikui.

Tautvydas norėjo dirbti Lietuvos aklųjų bibliotekoje, bet ten jo nepriėmė.

Tada Tautvydas nusivylė ir darbo skelbimus žiūrėjo tik kartais.

Kartą Tautvydas internete pamatė žinutę apie įdarbinimo agentūrą „Sopa“.

Įdarbinimo agentūros darbuotojai ne tik ieško darbo, bet ir rengia įvairius užsiėmimus, mokymus.

Tautvydas kreipėsi pagalbos į įdarbinimo agentūrą „Sopa“.

Įdarbinimo agentūroje Tautvydui pasiūlė operatoriaus darbą „Socialiniame taksi“.

Tautvydas dar gavo pasiūlymą dirbti operatoriumi „Telia“, bet pasirinko „Socialinį taksi“, nes mokėsi socialinio darbo.

 

Koks yra Tautvydo darbas ir su kokiais sunkumais jis susiduria?

 

Tautvydas įsidarbino „Socialiniame taksi“ 2019 metais.

Tautvydas dirba operatoriumi.

Tautvydas atsiliepia į žmonių skambučius.

Kitas darbas yra pildyti aptarnaujamų neįgalių žmonių duomenis. Kiekvienas žmogus, kuris kreipiasi į „Socialinį taksi“, turi savo anketą.

Anketa yra dokumentas su informacija apie žmogų.

Kai kurie žmonės patys užpildo anketą.

Tautvydas turi tokiam žmogui paskambinti ir patikrinti anketoje parašytus duomenis.

Užregistravęs skambutį Tautvydas su žmogumi suderina laiką, kada reikalingas taksi, ir iš karto paskambina vairuotojams.

Būna, kad pasirinktas laikas vairuotojams netinka.

Tada reikia viską pradėti iš pradžių ir vėl skambinti, kad žmogus pasirinktų kitą laiką.

Dar Tautvydas konsultuoja žmones.

Konsultuoti reiškia paaiškinti dalykus, kurių žmogus nesupranta arba patarti.

Vyresnio amžiaus žmonėms, neįgaliesiems daug ką reikia paaiškinti.

 

Tik pradėjęs dirbti Tautvydas susidūrė su darbo vietos pritaikymo neregiui problema.

Pagrindinis darbo įrankis yra kompiuteris.

Ne visos programos buvo pritaikytos nematančiam.

Kai ką Tautvydas patobulino pats, o ko nemokėjo, tą sutvarkyti padėjo kiti. Tautvydą įdarbinusios agentūros „Sopa“ darbuotoja ateidavo paklausti, kaip jam sekasi.

Darbuotoja davė Tautvydui patarimų, padėjo išmokti naudotis darbui reikalingomis programomis kompiuteryje.

Neregiai dirba lėčiau negu regintys žmonės.

Dėl savo lėtumo Tautvydas gavo pastabų.

Kai Tautvydas pasakydavo, kad nemato, vieni žmonės kantriai laukė, kol jis padarys savo darbą, o kiti barė ir sakė, kad Tautvydas šitam darbui netinka.

 

Tautvydas yra jaunas žmogus.

Ar Tautvydas pavargsta nuo žmonių skundų, pataikavimų ar ilgų kalbų?

 

Tautvydas visada sakė, kad nenori dirbti su žmonėmis.

Taip jis galvoja ir dabar.

Tada kodėl Tautvydas dirba šitą darbą?

Neregiams sunku rasti darbą, nes jie nemato ir ne viską gali dirbti.

Reikia užsidirbti pinigų gyvenimui, todėl kartais reikia dirbti net jeigu darbas nepatinka.

Svarbu savo darbą daryti sąžiningai.

Iš pradžių Tautvydas kantriai klausėsi visų skambinančių žmonių, bet vėliau pavargo, nuo ilgų niūrių pokalbių.

Dabar, jeigu žmogus kalba ne apie taksi paslaugas, Tautvydas stengiasi jį sugrąžinti prie pokalbio apie taksi paslaugas.

Ypač Tautvydas pyksta ant tų žmonių, kurie skambina ir skundžiasi, kad Tautvydas jų pagailėtų.

Žmonės pasakoja, kokie yra vieniši, neįgalūs.

Tautvydas mano, kad skundai nieko nepakeis.

Daug žmonių nori pavėžėjimo paslaugos.

Pavėžėjimo paslauga, tai taksi paslauga, kai žmogų vairuotojas nuveža, kur jam reikia.

Prie visų žmonių norų neišeina prisitaikyti.

Atsitinka taip, kad žmogus nežino adreso, kur važiuos.

Kai Tautvydas paprašo paskambinti ir sužinoti adresą, žmogus apsimeta, kad jam sunku paskambinti.

Dažniausiai taip elgiasi seni žmonės.

Tokiems žmonėms Tautvydas sako, kad jeigu gali paskambinti į „Socialinį taksi“, tai gali paskambinti ir į polikliniką ar kitur.

Gal Tautvydas atrodo nejautrus, bet dažnai žmonės, kurie sako, kad jie yra seni, neįgalūs ar vieniši, tuo piktnaudžiauja.

Tokie žmonės verčia Tautvydą jaustis nesmagiai.

Per dieną Tautvydas išklauso nuo 20 iki 100 skambučių.

Smagu, kad ne visi žmonės skundžiasi.

 

Gal Tautvydas atsimena kokį ypatingą skambutį?

 

Per 3 metus Tautvydas kalbėjo su labai daug žmonių.

Skambino ir pikti, ir linksmi žmonės.

Tautvydas iki šiol labai stebisi, kai paskambinę žmonės keikiasi.

Tautvydas juokauja, kad iš išgirstų keiksmažodžių galėtų surašyti storą keiksmažodžių žodyną.

Pats įdomiausias ir linksmiausias pokalbis buvo su vyresnio amžiaus moterimi.

Su ja Tautvydas pildė anketą.

Tautvydas paprašė moters pasakyti pavardę paraidžiui.

Paraidžiui reiškia pasakyti iš eilės žodžio raides.

Tautvydas vis tiek ne visas raides gerai išgirdo.

Tada Tautvydas pasiūlė sakyti žodžius, kurių pirma raidė tokia pati kaip pavardės raidė.

Viskas būtų kaip įprasta, bet močiutė, sakydama žodžius, pasakė riebų keiksmažodį.

 

Jaunam žmogui sunku surasti darbą.

Ką Tautvydas patartų ieškantiems darbo neregiams?

 

Neregiui ar silpnaregiui vis dar sunku įsidarbinti.

Tautvydas dirba socialinėje įmonėje, kur stengiamasi įdarbinti kuo daugiau žmonių su negalia, todėl čia įsidarbinti neįgaliajam lengviau.

Tautvydas mano, kad norėdamas įsidarbinti, neįgalus žmogus turi pasitikėti savimi ir parodyti darbdaviui gerą savo gyvenimo aprašymą.

Darbo pokalbio metu neįgalusis turi jaustis laisvai ir užtikrintai.

Pats neįgalusis visų šitų dalykų neišmoks, todėl neįgaliems žmonėms turi padėti žmonės, kurie išmano minėtus dalykus.

Padėti neįgaliems žmonėms įsidarbinti galėtų verslininkai arba neįgaliųjų organizacijos.

Darbdaviai turi norėti priimti į darbą neįgalų žmogų.

Todėl darbdavius reikia mokyti apie neįgaliuosius, kad jie nebijotų įdarbinti žmogų su negalia.

Tautvydas mano, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga turi padėti pritaikyti darbo vietą neregiui, padėti jam apsiprasti ir pritapti naujame darbe.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojai padėtų neregiui prisitaikyti prie darbo aplinkos, pritaikytų, pavyzdžiui, kompiuterį neregiui.

Tokie darbuotojai galėtų aprodyti neregiui pastatą, išmokytų nueiti iki valgyklos ar virtuvėlės, parodytų maršrutą nuo namų iki darbo.

Labai svarbus ir bendradarbių supažindinimas su neregiu.

Dauguma žmonių gal ir nori padėti neregiui, bet nežino kaip, todėl bijo net užkalbinti.

 


 

JONIŠKIO REPORTAŽAI: NUO RELJEFINIŲ STENDŲ IKI KREPŠINIO   Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

 

Alvydas jau metus norėjo aplankyti Joniškį ir jam pavyko.

Joniškis yra nedidelis Šiaurės Lietuvos miestas.

Joniškyje šiais metais buvo pastatyti neregiams skirti reljefiniai stendai.

Reljefiniai stendai, tai tokios plokštumos, ant kurių yra iškilę vaizdai.

Aklieji tokius iškilusius vaizdus liečia ir gali suprasti, kas pavaizduota ar parašyta brailio raštu.

Pažintį su miestu Alvydas pradėjo nuo LASS rajono filialo.

Filialas įsikūręs viename iš daugiabučio namo butų.

Bute yra du kambariai ir virtuvė, bet susirinkti, pabendrauti vietos užtenka.

Filiale yra 54 žmonės, daugiausia vyresni.

Filiale žmonės renkasi 4 kartus per savaitę, išskyrus savaitgalius ir penktadienius.

Aklieji čia lipdo, pina ar tiesiog bendrauja.

Bute yra mikrobangų krosnelė, viryklė, kas nori, gali pasimokyti gaminti.

Žmonėms labai svarbu susitikti ir bendrauti, nebūti vieniems namuose.

Filialo nariai Lietuvos rekordų knygoje įregistravo naują rekordą.

Rekordas tai geriausias rezultatas, kurio kiti dar nepasiekė.

Rajono savivaldybės salėje neregiai pastatė aukščiausią kada nors iš lankstinių padarytą vazą.

Vazos aukštis daugiau nei 2 metrai.

Vazą sudarė beveik 43 tūkstančiai išlankstytų detalių.

Moterys detales vazai lankstė du mėnesius.

Vazą moterys statė visą savaitę.

Vaza yra Lietuvos trispalvės spalvų, geltonos, žalios ir raudonos.

Lankstiniai yra padaryti pagal tradicinį japonų origamio lankstymo būdą.

Origamio lankstymo moterys mokėsi pačios.

Iš popieriaus galima labai daug visko išlankstyti.

Joniškio filialo žmonės daug kur dalyvauja.

Žmonės dalyvauja miesto šventėse, kartu vyksta prie jūros pailsėti, keliauja, fotografuoja.

 

Reljefiniai stendai

 

Šių metų pavasarį Joniškyje pastatyti keturi reljefiniai stendai neregiams.

Dar vienas stendas pastatytas Žagarėje.

Stendai pagaminti iš malonaus liesti plastiko.

Ant stendo yra aiškiai apčiuopiami svarbiausi miesto statiniai, pažymėtos gatvės, yra užrašai brailio raštu.

Pirmame stende parodytas Joniškio turizmo ir verslo informacijos centras ir jo aplinka.

Antrame stende yra parodytas miesto parkas.

Trečiame ir ketvirtame stenduose yra parodytos dvi Joniškio sinagogos, Joniškio Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia.

Sinagoga yra žydų maldos namai.

Stendai buvo pagaminti Lietuvoje.

Joniškio stendai yra ne pirmi, nes įvairiuose Lietuvos miestuose jų yra apie 50.

Stendai jau stovi Čepkelių rezervate, Kretingoje, Palangoje, Radviliškyje ir kituose miestuose.

Greitai stendai atsiras Plungėje, Ukmergės rajone, Širvintose.

Alvydas nesupranta, kodėl apie tokius stendus žino tik labai mažai žmonių.

Alvydas galvoja, kad trūksta informacijos apie tokius stendus.

Alvydui atrodo, kad aklieji galėtų patarti, kaip tokius stendus geriau daryti, kad jie būtų aiškesni neregiams.

Alvydui atrodo, kad kai kuriuose stenduose yra trūkumų, bet stendai vis tiek yra labai svarbūs ir gerai pagaminti.

Stendai kitiems žmonės primena, kad yra nematančių žmonių.

 

Aklieji Krepšinio muziejuje

 

Joniškyje daugiau nei 10 metų veikia išskirtinis Krepšinio muziejus.

Muziejų įkūrė Leonas Karaliūnas.

Muziejuje galima pamatyti Lietuvos krepšinio istoriją, žinomų krepšininkų nuotraukų.

Muziejuje yra Arvydo Sabonio 54 dydžio sportbatis ir net krepšininkų stalas.

Kai kurie daiktai muziejuje tokie, kokių nerasi jokiame kitame pasaulio muziejuje.

Dvi seserys Laima ir Janina išlankstė iš popieriaus ir muziejui padovanojo du didelius krepšinio kamuolius.

Krepšinio muziejuje yra ir tikras golbolo kamuolys, jį galima pakilnoti, paridinėti.

Golbolas tai aklųjų sporto žaidimas su kamuoliu, kaip aklųjų riedulys.

Krepšinio muziejumi visi Joniškio krašto gyventojai labai didžiuojasi.

 

Dokumentinis filmas

 

Krepšinio muziejaus įkūrėjas Leonas yra fotografas ir dokumentinių filmų kūrėjas.

Dokumentinis filmas tai filmas, kuriame pasakojama apie tikrus įvykius, tikrus žmones, tikrą gyvenimą.

Prieš kelerius metus Leonas sukūrė dokumentinį filmą apie neregį Redą Olšauską.

Filmas vadinasi „Iš tamsos į šviesą“.

Redas gimė 2001 metais, gyvena Joniškyje.

Nors visiškai nemato, bet mokėsi „Saulės“ bendrojo ugdymo mokykloje.

Redas baigė 10 klasių, dabar lanko tos pačios mokyklos dienos centrą.

Redas kuria eilėraščius, prieš kelerius metus buvo išleista jo knygelė.

Knygelė vadinasi „Jeigu aš matyčiau“.

Leono sukurtame filme yra Redo mamos, jo mokytojų, draugų pasakojimai, Redo skaitomi eilėraščiai.

Filmas yra labai jautrus, nes Redas atvirai pasakoja apie artimus žmones, savo jausmus.

Filmas apie Redą ir jo eilėraščių knygelė yra labai svarbūs, nes žmonės gali labiau suprasti aklų žmonių gyvenimą.

Joniškyje aklų vaikų nėra daug, bet atsiranda nuolat.

Šiais metais lankyti mokyklą pradės visiškai nematantis pirmokas.

Svarbu priimti aklus vaikus į mokyklas, padėti jiems susidraugauti su kitais, bendrauti, išmokti daug dalykų.

 


 

SKIRTINGŲ SPALVŲ JĖGA   Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

 

Radijo laidos „Aklas pasimatymas“ vedėja Saulė Norkutė kalbina projekto „Skirtingos spalvos“ autorių Dalių Stankevičių.

Projektas tai yra renginiai, informacija ir jos platinimas kokia nors tema arba meno projektas ir panašiai.

 

Saulė klausia: „Skirtingos spalvos“ kas tai yra?

 

Dalius atsako: Projekto „Skirtingos spalvos“ tikslą gerai parodo žodis spalvos.

Čia spalva palyginama su negalia ar liga.

Projektas yra apie skirtingas ligas, skirtingus patyrimus su kuriais žmonės susiduria netikėtai.

Projekto darbuotojai nori parodyti gerą sunkių patirčių pusę.

iš pradžių, išgirdus netikėtą žinią, pavyzdžiui, kad susirgai cukriniu dieabetu, būna baisu ir sunku.

Bet tai nereiškia, kad toliau gyvenimas bus liūdnas.

Dalius tikisi, kad projektas „Skirtingos spalvos“ yra pavyzdys, kuris parodo, kad jeigu žmogus serga, tai nereiškia, kad jis gyvens nelaimingai.

Prie visko žmonės pripranta, tik jiems patiems reikia keisti požiūrį ne tik į save, bet ir į gyvenimą.

Kiekvienas gali kurti savo gyvenimą taip, kaip nori.

Todėl projektas ir atkreipia dėmesį į skirtingas žmonių patirtis nuo pačių geriausių iki pačių blogiausių.

Projekto „Skirtingos spalvos“ darbuotojai kalbina įvairius žmones, kurie yra neįgalūs ar serga sunkia liga.

Dar projektas pasakoja visuomenei apie ligą ar negalią, kad jie žinotų, kas tai yra ir kaip jaučiasi žmogus, kuris yra neįgalus ar serga.

Visuomenė tai visi žmonės.

Taip sergantis ar neįgalus žmogus geriau jausis tarp sveikų žmonių.

Kuo daugiau žinom apie skritingus dalykus, tuo mažiau jų bijom ir tampam stipresni.

Tada supratam, kad kiekvienas žmogus yra labai skirtingas.

 

Saulė klausia: Kodėl žmogui svarbu kalbėti apie tai, kas vyksta jo gyvenime, kaip jis jaučiasi?

 

Dalius galvoja, kad kiekvienam žmogui labai sunku kalbėti apie savo trūkumus ar nesėkmes.

O ypač kai klausosi daug žmonių.

Daugumai žmonių atrodo, kad pasakoti apie blogus dalykus savo gyvenime yra blogai, todėl dažnai jie nepasakoja apie savo ligas ar negalią.

Dalius galvoja, kad kalbėtis su kitais žmonėmis yra labai svarbu.

Jeigu nekalbėtume su žmonėmis, nesužinotume daug naujų dalykų, netobulėtume, o gal net kitlų noras nusižudyti.

Kalbėtis labai svarbu, nes mūsų klausantis žmogus tada irgi gali panorėti papasakoti savo istoriją.

Žmogaus papasakota istorija gali pakeisti kitų žmonių gyvenimą, tai, ką jie galvoja apie žmones su negalia, senus ar sergančius žmones.

Dalius prašo žmonių nebijoti pasakoti savo gyvenimo istorijos kitiems.

 

Saulė klausia: Kaip pasirenkami žmonės, kurie pasakoja savo istorijas „Skirtingų spalvų“ projekte?

Kokios turi būti istorijos?

 

Dalius atsako: Svarbiausia, kad žmogus nebijotų kalbėti, papasakoti savo istoriją.

Pasakojime turi matytis kaip žmogus prisitaikė gyventi su liga ar negalia.

Pasakodamas žmogus padeda visuomenei suprasti įvairius žmones.

Dar padeda tiems, kas pats serga ar yra neįgalus, ir sergančio artimiesims suprasti kaip jaučiasi žmogus su panašia liga ar negalia.

Kartais pašnekovai atstovauja nevyriausybinei organizacijai, apie kurią jie gali papasakoti kalbėdami.

Pašnekovas yra kalbinamas žmogus.

Nevyriausybinė organizacija yra tokia, kuri dirba ne tam, kad uždirbtų pinigų, o kad padėtų, pavyzdžiui, neįgaliesiems.

Dažniausiai „Skirtingų spalvų“ pašnekovai yra žmonės, drąsiai kalbantys apie savo gyvenimą.

Pavyzdžiui, dainininkė Ieva Zasimauskaitė pasakojo apie depresiją.

Depresija yra sunki psichikos liga.

"Skirtingų spalvų“ pašnekovu gali taipti kiekvienas.

Svarbu, kad žmogus, kuris susirgo ar tapo neįgalus, nebūtų abejingas, ieškotų kaip prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo.

Dalius prašo visų, pažįstančių žmones, kurie gali padrąsinti savo istorija kitus, paskambinti ar parašyti „Skirtingų spalvų“ projekto darbuotojams.

 

Saulė klausia: Kaip vyksta pokalbio temos pristatymas?

Kaip vyksta pokalbis ir kaip jį išgirsta visuomenė?

 

Dalius atsako: Dažniau projekto darbuotojai ieško pašnekovų, nei jie susiranda projektą patys.

Projekte kalbama apie sudėtingas temas, todėl dažnai reikia žmones padrąsinti, kad jie papasakotų savo istoriją.

Projektas „Skirtingos spalvos“ vyksta jau 3 metus.

Per tą laiką „Skirtingos spalvos“ gavo tik 3 ar 4 laiškus su pasiūlymu papasakoti istoriją.

Žmonės bijo, kad reikia ilgai pasakoti savo istoriją, o dar vyksta didelis reinginys pagal pasakojamą temą, todėl būna daug žiūrovų.

 

Dalius yra pokalbių vedėjas.

Daliui ne visada lengva prakalbinti pašnekovus.

Dalius daug kalbasi su pašnekovais, ieško, kaip paklausti taip, kad žmogui būtų įdomu pasakoti, ir kad jis galėtų pasakyti tai, kas jam svarbiausia.

 

Saulė klausia: Ko Dalius išmoko darydamas projektą ir kalbėdamasis su žmonėmis?

 

Dalius sako, kad kiekviena istoija išmoko kažko naujo.

Kalbant apie visas girdėtas žmonių istorijas, svarbiausias dalykas, kurį suprato Dalius yra tai, kad labai dažnai žmonės nesupranta, kad gali labai daug.

Todėl žmonės mažai save vertina.

Girdėtos istorijos įrodo, kad jokia negalia netrukdo gyventi įdomiai jeigu teisingai galvojame apie tai, ką galime padaryti.

Kiekvienas turime priimti save, ir tuos, kurie turi negalią, sunkiai serga ar yra seni.

Visi turim pasistengti būti geri vienas kitam, stengtis suprasti žmones, jiems padėti, užjausti.

Reikia būti atviram kitam žmogui, pasistengti jį pažinti ir suprasti.

 

Saulė klausia: Kaip Dalius priėmė ir susitaikė su savo liga?

 

Daliui užtruko daug laiko susitaikyti su savo liga.

Susitaikyti su liga reiškia suprasti, kad nieko negali pakeisti, kad sergi ir taip visada bus.

Dalius serga cukriniu diabetu.

Kiekvienam iš mūsų reikia skirtingai laiko pažinti save, priimti savo ligą ir suprasti, kad mes jos nepakeisime, kad atostogų nuo jos negausime. Reikia suprasti, kad tu turi valdyti ligą, pažinti kokia ji yra ir ką galima padaryti, kad jaustumeisi gerai.

 

Dalius sužinojo, kad serga cukriniu diabetu labai jaunas, todėl jam buvo labai sunku.

Dalius turėjo daug svajonių, įsivaizdavo, koks turi būti jo gyvenimas ir mėgo dalykus, kurie dabar jam atrodo nesvarbūs.

Dalius nežinojo, ką daryti toliau.

Susitaikyti su liga padėjo tai, kad Dalius vieną vasarą dalyvavo cukrinio diabeto klubo „Smalsučiai“ stovykloje.

Daliui pasiūlė būti stovyklos vadovu.

Ten Dalius pamatė, kaip vaikai kenčia dėl to, kad serga diabetu, nes iš jų tyčiojasi vaikai mokykloje ir kitur.

Kai sergi diabetu reikia dažnai leisti vaistus švirkštu su adata, todėl sergančius diabetu vadina narkomanais.

Narkomanas yra žmogus vartojantis narkotikus.

Narkotikai yra pavojingi sveikatai.

Vaikams ypač sunku, kai juos pravardžiuoja ar su jais nedraugauja kiti vaikai.

Išgirdęs vaikų istorijas Dalius nusprendė, kad nori padaryti taip, kad tokių skaudžių dalykų būtų kuo mažiau.

 

Saulė klausia: Po kiekvienos pokalbio temos būna įvairūs renginiai ar pinigų rinkimas, pavyzdžiui, psichologinei pagalbai.

Ar vyks kas nors po gegužės 15 dieną vykusio renginio apie aklumą?

 

Dalius atsako: Apie aklumą Dalius kalbino neregę Irmą jokštytę.

Neregys yra žmogus, kuris nemato.

Irma pasiūlė kalbėtis su darbdaviais apie tai, kad negalią turintis žmogus gali ir nori dirbti.

Darbdavys yra žmogus, kuris įdarbina kitus žmones savo įmonėje ar organizacijoje.

Pavyzdžiui, mokyklos direktorius priima į darbą mokytoją.

Jeigu žmogus gali dirbti kažkokį darbą, tai negalia negali būti priežastis nepriimti žmogaus į darbą.

Dažnai darbdaviai tiesiog nežino, kad negalią turintis žmogus gali dirbti.

Kartais žmogus su negalia net gali dirbti geriau už sveikus kolegas.

Kolega yra žmogus, dirbantis kartu toje pačioje įmonėje arba tokį patį darbą.

 

Saulė klausia: Kaip Dalius ir jo kolegos pereina nuo kalbėjimo iki darymo?

 

Dalius atsako: Jei norime kažką pasaulyje pakeisti, patys turime keistis.

Mes gyvename čia ir dabar, todėl daryti ką sugalvojome irgi reikia dabar.

Jūs galite tapti pokyčiu.

 


 

SAUGUMAS IŠMANIUOSIUOSE NAMUOSE  Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

 

Išmanieji namai tai namai, kuriuose daug išmaniųjų prietaisų.

Išmanieji prietaisai kasdien padeda žmogui, palengvina darbus.

Visiems labai svarbu saugumas išmaniuosiuose namuose.

Žmonės perka daug brangių išmaniųjų prietaisų, nes tiki, kad jie padės gyventi saugiai.

Išmanieji prietaisai dažnai tikrai padeda.

 

Vaizdo skambutis

 

Eglė pasakoja, kad neregiams svarbu žinoti, ką įsileidžia į namus.

Regintis žmogus gali pažiūrėti per durų akutę.

Neregys gali paklausti, kas atėjo.

Per šiuolaikines duris gali būti sunku girdėti, kas yra kitoje durų pusėje.

Gerai, kad yra išmanieji vaizdo durų skambučiai.

Yra tokių vaizdo skambučių, kurie rodo atvykusio žmogaus veidą.

Yra išmaniųjų skambučių, kurie gali atpažinti žmogaus veidą ir pranešti, kas atėjo į svečius.

Eglė pasakoja apie „Google“ vaizdo skambutį, kurį pati naudoja.

Šis vaizdo skambutis gali atpažinti veidą.

Tačiau būna, kad vaizdo skambutis apsirinka ir praneša, kad atėjo ne tas žmogus.

Eglei patinka vaizdo skambutis, nes jis perspėja apie nepažįstamus žmones.

Skambutis pasako ateinančio žmogaus vardą ir Eglė žino, ką įsileidžia į namus.

Vaizdo kamera gali atpažinti ir pakuotes.

Atvykus kurjeriui skambutis praneš, kad pastebėtas žmogus su siunta.

Kurjeris yra žmogus, kuris atneša į namus prekes, kurias užsisakai.

Eglė gauna pranešimą į telefoną, kad yra palikta siunta ir Eglė ją pasiima.

Skambutis gali atpažinti gyvūnus ir automobilius.

Veidų, siuntų, gyvūnų atpažinimas yra mokamas ir kainuoja apie 5 eurus per mėnesį.

Eglė gali stebėti, kas vyksta prie namo durų.

Jei kas nors skambina į duris, Eglė gali paklausti, kas atėjo ir ko nori.

Programėlė gali kalbėti ir pranešti lietuviškai.

Skambutis gali būti kišamas į rozetę arba būti su akumuliatoriumi, kurį reikia pakrauti.

Akumuliatorius tai prietaisas, kuriame kaupiama elektra.

Prie sienos prigręžiamas specialus metalinis laikiklis ir į jį vaizdo skambutis įsistato.

Yra ir pigesnių, ir brangesnių vaizdo skambučių.

Svarbu išbandyti, išsiaiškinti viską apie vaizdo skambutį ir tik tada pirkti.

 

Išmanioji spyna

 

Norint saugiai gyventi išmaniuosiuose namuose svarbu turėti išmaniąją spyną.

Tokių spynų yra labai daug.

Spynos skiriasi pagal tai, kaip jas reikia atrakinti ir tai, kiek kainuoja.

Svarbu išbandyti ir išsirinkti, kuri tinka.

Kuo gera išmanioji spyna?

Ar ji tikrai reikalinga?

Eglė sako, kad jei turi išmaniąją spyną vis tiek reikia nešiotis raktus.

Rakinti su raktu dažniausiai nereikia, nebent išsikrauna spyna.

Jei viskas gerai, išmaniosioms spynoms atrakinti rakto nereikia.

Išmaniąją spyną galima atrakinti įvedus kodą, prilietus su pirštu, naudojant išmanųjį telefoną, laikrodį arba kortelę.

Daugelį spynų galima atrakinti nuotoliu, iš bet kurios pasaulio vietos.

 

Išmaniųjų prietaisų „apgavystės“

 

Kartais išmanieji prietaisai veikia blogai.

Pigesni dūmų detektoriai gali pranešti apie dūmus, nors nieko neįvyko. Prietaisai, kurie praneša apie judesius namuose gali suveikti ir įskridus musei ar lakstant naminiams gyvūnams.

Eglė pataria nusipirkti ir išmaniųjų vaizdo kamerų, kad galėtume patikrinti, kas įvyko.

Išmaniosios spynos gali perspėti, kad durys buvo atidarytos arba uždarytos.

Bet kartais gali vėluoti pasakyti ir tada žmogus nebežino, kaip yra iš tikrųjų.

Dėl išmaniosios spynos gali kilti problemų, jei pamirštame pasiimti telefoną arba raktą.

Labai svarbu pasirinkti gerus išmaniuosius prietaisus, jei norime gyventi saugiuose namuose.

Tokie išmanieji prietaisai yra brangūs.

Svarbu kuo daugiau sužinoti apie išmaniuosius prietaisus ir tik tada juos pirkti.


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]