Mūzų pėdsakais

Vincas Baublys

Bus laiminga (dzūkiškai)


 

Cia tep į vakarų nuciko. Alia dar šviesu buvo. Nei miglų kokių, anei nieko blūdno. Sėdzi Zabalkutė palei langų ir varažina. Ratkarciais net guzikucius pavarto rankosna kap ty bus – grįš jis su protu ar be jo, ba žinai, po darbų dažnai siūbuodamas namo žirglioja. Per duris vos lenda. 

Kartais ir kitur nublūdzina. būna visokiausių tų bėdų. Su griekeliu matai biskucį kaptai. Nu cik jau ne pas moteriškas. Alia bala jau jo nematė už tų kitų. O tai žinai, jei jau tynai kas nucinka, pastaiso ir vėl gerai. 

Vis ciek kitokio neras geresnio. O ir kur jau ty? Neširsta už tų Zabalka. Ir jy, buvo tokis laikas, griešino visap. Tai jau tegu! Bilia namuose tvarka, o ty jau kap nor. Drūtas ir zdarovas jos Pilarijus. Tokių vyrų visan sodziun nerasi tai ir šėnavoja. Dar pamisli: rodos, lyg ir kap visas svietas čėrkų kelia, alia macyc nedaug raikia. 

Nusdzirba, nusdzirba jos Pilarijus daugiau nei kici. Kas veža, an to ir krauna. Ne kitap. Nu alia už tai drūtas. Kubanskų maišų kombikormo iš darbo kap pūkų partysia. Tai kap man jo nezgailėc? 

Kiaulės tvarti nor gloscyk! Jo procia, jo procia! Čiudnas jo vardas kap ir jis pats. Alia kų ty visa šeima tokia, numojo ranku Zabalka. 

Mislios visokios čiudnos lindo jos galvon ir cia, va cia kas tai, kas tai pasvaideno akyse. Graita poterukus in rankų ir žegnojas. Kiemi cik šlum šlum žingsniai. Visai širdzis sustojo. Cia kas tai ne tep. 

Va ir vėl kas tai pasvaideno už lango. Tep, kap ir kiemi nušvito. 

Pamislino, nugi kad ir tep dar šviesu. O tai ko jau cia šviecias? 

Galgi jis jau grįžta? Akys sustojo, insižiūryjo. Nieko kap ir nėra. O cia va kap niekur nieko ir in duris pazbaladojo. Jis, ne jis – šoko in jas atrakyc.– Kas ty? Pilarijau, tu? – Ir jau ruošias acidaryc duris. 

Anon pusėn cyku, cyku. Cik kap iš po žemių.– Nuk duktės atėjau. Kap kų pasakyc raikia, – balsas iš ty. 

Ogi cia visai svecimas. Jai kap ranku protų nuėmė. Čėravonė kokia apėmė. Pablūdzino kiba kokis tai? Nesusgaudė Zabalka, nuk kokios duktės ir atlapojo duris ligi galo tam sveciu. Akys net išsivertė. Stovi dzidelis kap kalnas baltas žmogus juodais blizganciais plaukais, palei jų ir žiūro ciesiai in akis. Cia kas tai ne tiap. Strokas apėmė, alia rado sylos kalbėc net pomiecį pametus ir klausia:– Kas jau būsi, kad nuk duktės atėjai? 

Alia ir vėl nesusgaudė, nuk kokios, ba duktė toj vienturtė jau seniai dangun išiajus. Ateivis dar scipriau jai gliasterėjo in akis su strošnu misliu, „kokia tu motina, jei nežinai savo duktės?“ Cia vėl koki tai kvarabai jų apėmė. Jis jai ir rokavoja ba mato, nieko nesusgaudzis:– Verukė siuntė paprašyc pasogos, ba dangun matai pirma tokia ženinas. Sako, mamukei iš aukštai padėkavosiu, o tu, šv. Petrai, dar ir palaimysi motulį ilgiem metam. Matai, ty nauja politika. Pasakyk motulai tep, kad jeigu tį dangun ko žemiško turės, bus bagociausia ir jos kap karalienės visi klausis. Tadu jy sakė laiminga bus, ba an žamės to dziaugsmo neapturėjo. 

Kap cik išgirdo Zabalkaitė, kad šv. Petras, tuoj šoko, ba labai jau buvo kap iš abrozo panašus in jį. O dar ir cia iš kur vardų dukteries žino? 

Dzie, viskas prauda. Daugiau nieko neklausinėjo, ba jautė kap ne rankom, ne akim, o kokiu tai gipnozi jų pirkion stumia tas Petras. 

Pamačyc dukteriai kap ne kap raikia. Stvėrė paklodį ir pirmiausia rūbų spynton parėdų veseiliai. Krovė kiek galėjo. Iš kamaros an viršaus dar kumpio, dešrų pridėjo.– Gana, jau gana, – dziaugės atėjūnas. 

Mato, sunku bus panešc. Kampus paklodės Zabalka vos surišo ir Petrui an pecies uždėjo. Tas net in šonų paslankė nuk sunkumo. Pažūrėjo nuzdzyvinus Zabalka ir paklausė pro kur ais, ba sunku bus nešc.– Nugi pro kur atėjau, per ty ir grįšiu. Šitu pamiški, o paskui in tų aukštų kalnų. Cik tadu dangun. 

Peržegnojo moteriškį ir kap tai atatupstas išėjo lyg jo cia nebūt buvį. O cia greitai ir Pilarijus pasrodo kap krislas šviežutėlis kap nigdi. Dzie, gal ir prauda su tuoj veseiliu, apsidziaugė Zabalka. 

– Tai ko cia jau tokia laiminga kap po pirmos nakcies? 

– Vaje, vaje, Pilarijau! Ar tu žinai, ar tu žinai? Mūs Verciukė dangun ženinas. 

– Zabalka, kiba tau su galvu negerai? Kadu tu girdėjai, kad dangun kas ženytūs?– Tai va, tai va. Šventas Petras pas mus šandie buvo su naujienu ir viskų paporino. 

Dabar jy viskų išklojo kap ton paklodėn dovanas dėjo. Vyras paraudo, išsižiojo. Pacylėjo truputukų ir kap veršis užbliovė:– Po Perkūnais, berazume. Visai susdurnavojai, boba!.. 

Akys cik sužaibavo. Zabalka vos nenugriuvo iš stroko ir cik vajejei vajejei, susėmus už galvos greiciau kavocis, ba jau dabar tai duos. Alia kų ty su tokiu berazumi, palingavo pikciausio slibino galvu Pilarijus. 

– Nu palauk, grįšiu tau tiap … 

Kap kulka išlėkė iš pirkios. An arklio oru atsisėdo, viesulu išskrido, kur Zabalka nupasakojo. O paci dar labiau ėmė drebėc. Užmuš šventų Petrų ne kitap, va tadu tai bus. Ot tai tau ir bus laiminga... 

Petras nescikėjo, kad jį gali vycis. Aina net sulinkis nuk tokios dovanos. 

Girdzi arklio kanopas paskui savi besvejancias jį. Raikia kavocis, ba blogai baigsis. Tankesnian aglynan inlindo ir dar gerai šakom apsikrovė. Nemacis, ba lakia kap ugnis. Prilėkė Pilarijus miškų ir sustojo. Tankus kolera, toliau pėsciam reiks aic. Pririšo arklį prie medzio ir pėscias in kalnų nusvijo. Šitam to cik ir reikėjo. Su manatkėm an arklio ir dui! Grįžta nuk kalno Pilarijus nieko nepešis ir dar arklio neranda. Iki vakaro blūdzino, nerado nei to, nei ano. 

Pareina pėscias namo ir už stalo iš rozo. O cia jam net nedavus acidusc Zabalka: 

– Tai ar pagavai, tai kur tavo arklys? Tai katras cia iš mūs berazumis? 

– O tu žinai, kad Verciukė būt laimingesnė, kad pėscia nevaikščiot, atidaviau ir arklį.– Tai kų darysim? 

Pilarijus sugniaužė kūlokus. Trenkė stalan. 

– Nešk man čėrkų sakau! Dangiškos veseilinės noriu paragauc. Jei veseilia, tai veseilia. 

Zabalka persižegnojo. Ot tai gerai, ot tai gerai duktė ty bus laiminga. 

O jis mislina: cia bus katras tai iš savų, ba duktės vardų tai žino. 

Nu, o šita su protu kvara. Nepaškadavok dzievuli, nor senyston jai razumėlio. 

Tep, kad žinokit, visokių šventų šitu žemeli vaikščioja. Prižada nebūtų dalykų, o paskui kap niekur nieko pabėga. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką