Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Žiupsnis minčių apie asmeninį asistentą

Apie Lietuvoje naują – asmeninio asistento – pagalbą rašėme dar 2019 m. rudenį. Tiktai tuomet tai buvo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) vykdytas bandomasis projektas, o visi projektai turi pradžią, turi ir pabaigą. Mūsų aptariamu atveju ta pabaiga buvo praeitų metų liepos 1 d. Projektui dar nesibaigus, praėjusių metų kovo 25 d., Seimas priėmė Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo kelių straipsnių pataisas. Tarp jų buvo ir pataisos, įteisinančios asmeninės pagalbos sampratą ir asmeninio asistento pagalbą. Šias įstatymo pataisas išsamiai aptarė teisininkas Giedrius Stoškus (MŽ, 2021, Nr.4), todėl ilgiau prie jų neapsistosime. Trumpai kalbant, asmeninio asistento pagalba nuo praėjusių metų liepos 1 d. įteisinta įstatymo. 

Paslauga ir jos reikalingumas 

Praėjo beveik metai, kai asmeninio asistento pagalba iš bandomojo projekto perkelta į įstatymą. Kiek realiai neįgalių žmonių šia pagalba naudojasi, su kokiais sunkumais jie susiduria, o gal priešingai – viskas vyksta labai sklandžiai, nors paprastai gyvenime taip nebūna. 

Šių metų pavasarį įvyko keli nuotoliniai susitikimai, kuriuose aptarti asmeninio asistento pagalbos teikimo ypatumai, probleminiai klausimai, kylantys tiek pagalbos gavėjams, tiek jos teikėjams. Vieną susitikimą surengė asociacija „Savarankiškas gyvenimas“, antrą – LASS respublikinis centras. Vasario–balandžio mėn. su asmeninio asistento pagalbą teikiančiomis savivaldybėmis susitiko šią sritį kuruojantys SADM, Neįgaliųjų reikalų departamento (NRD) darbuotojai. Užbėgdami į priekį pasakysime, kad didelių priekaištų nei pagalbą teikiančioms savivaldybėms, nei ministerijai neįgalieji neturėjo. Žinoma, problemų iškyla ir turbūt iškils – dėl apmokėjimo už paslaugą, asistentų darbo valandų apskaičiavimo, pagalbos savaitgaliais ir panašiai. Tačiau visi panašaus pobūdžio klausimai gali būti sprendžiami, o asmeninio asistento teikiamos pagalbos reikalingumas abejonių nekelia. 

Abiejuose susitikimuose dalyvavusi NRD darbuotoja Simona Artimavičiūtė-Šimkūnienė pateikė skaičius: pernai sutartis dėl asmeninio asistento pagalbos teikimo su ministerija sudarė 60 savivaldybių. Paslaugą teikė 49. Kitos arba turėjo projektinių lėšų ir pagalbą teikė iš jų, arba dar neteikė. Šiemet asmeninio asistento pagalbą jau teikia visos 60 savivaldybių. SADM darbuotojai atkreipia dėmesį, kad asmeninio asistento pagalbą gali gauti ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Praėjusiais metais paslaugą iš viso gavo 568 asmenys, iš jų: turintys fizinę negalią – 282, kompleksinę – 112. Turintys klausos ir regėjimo negalią pagalba naudojosi ne taip aktyviai. Neregių ir silpnaregių buvo tik 39. Abiejuose susitikimuose dalyvavusi S. Artimavičiūtė-Šimkūnienė daro prielaidą, kad jų bendruomenėse gali būti geriau išvystytos socialinės paslaugos. Netrukus įsitikinsime, kad jos žodžiuose nemažai tiesos. 

Praėjusiais metais suteikta daugiau nei 62 tūkst. asmeninio asistento pagalbos valandų, iš viso dirbo 297 asistentai. Šiemet planuojama pasiekti 1524 asmenis. Anot S. Artimavičiūtės-Šimkūnienės, šis skaičius visiškai realus. 

Dar rengiant įstatymo pataisas, daugelis negalią turinčių žmonių kėlė klausimą, kas galės būti asmeniniu asistentu? Kad negalės būti brolis, sesuo ar mama – aišku, o neįgaliojo draugas, kaimynas? Ar visada asmeniniu asistentu gali dirbti tik socialinis darbuotojas? Įstatymas numato, kad asmeninis asistentas privalo turėti tam tikrą kvalifikaciją, būti baigęs bent 40 valandų trukmės Individualios priežiūros personalo kursus. Taigi, jeigu neįgaliojo draugas ar kaimynas, nors ir neturėdamas socialinio darbuotojo kvalifikacijos, tokius kursus baigs, jis galės dirbti asmeniniu asistentu. Kursai yra mokami ir mokėti reikia iš paties dalyvio kišenės, bet gerai yra tai, kad vyksta nuotoliniu būdu. Galima rinktis nebūtinai savo mieste, o ten, kur pigiau ar palankiau dėl kokių nors kitų aplinkybių. Kursų kainos gegužės mėnesį svyravo nuo 60 iki 100 eurų, taigi rinktis yra iš ko. 

Nuogąstauta, kad žmogus, gaunantis asmeninio asistento pagalbą, negalės gauti kitų paslaugų, pavyzdžiui, pagalbos namuose. S. Artimavičiūtė-Šimkūnienė patikino, kad neįgaliajam nedraudžiama gauti kelių rūšių pagalbą, pvz., jau minėtą pagalbą namuose ir asmeninio asistento pagalbą. Į šį teiginį reikėtų įsiklausyti rimčiau, nes LASS filialų pirmininkai dažnai teigia priešingai: savivaldybės paslaugų dubliuoti neleidžia. Žmogus negali gauti pagalbos ir iš LASS filialo, ir turėti asmeninio asistento. Vienu rašiniu šios problemos neišspręsime, bet išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, reikia. 

Asmeninio asistento pagalba nėra nemokama, bet mokėti reikia ne visiems. Neįgaliesiems, kurių mėnesio pajamos mažesnės kaip 2 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžiai, nuo 2022 m. birželio 1 d. – 294 eurai, ši pagalba teikiama nemokamai. Kitiems galioja 20 proc. taisyklė: išlaidos asistento pagalbai negali viršyti 20 proc. žmogaus gaunamų pajamų ir kartu mokėjimo už asmeninio asistento pagalbą dydis negali viršyti 20 proc. paslaugos kainos. Matematika paprasta: jeigu jūsų pajamos, tarkime, 500 eurų, tai 20 proc. sudarys 100 eurų. O tai ir yra didžiausia suma, kurią turėtumėte mokėti už paslaugą, nesvarbu, kiek ji kainuotų. 

Diskusijų metu iškilo klausimų, ką laikyti žmogaus pajamomis: atlyginimą, neįgalumo pensiją, įvairias kitas valstybės išmokas? Kai kurios išmokos, atrodo, nelaikytinos pajamomis ir, apskaičiuojant mokestį už asmeninio asistento pagalbą, įtakos neturi. Kokios tai išmokos, kiekvienu atveju reikėtų tikslintis individualiai. S. Artimavičiūtė-Šimkūnienė pateikė keletą skaičių: praėjusiais metais iš 568 pagalbą gavusių žmonių 108 nemokėjo nieko, 112 – iki 5 proc. paslaugos kainos, likusieji – iki 10, 15 ar 20 proc. kainos. Kad žmogus mokėtų visus 20 proc. paslaugos kainos, jo pajamos turi būti 6 ir daugiau VRP dydžiai – šiuo metu 774 eurai. Įkainį už asmeninio asistento pagalbą savivaldybės nustato savarankiškai, atsižvelgdamos į savo ekonominę situaciją, kitas aplinkybes, tačiau kartu egzistuoja visoms bendri reikalavimai ir bendra skaičiavimo metodika. Valandos įkainis šiuo metu svyruoja nuo 8 iki 11 eurų. 

„Šiuo metu tikslinami asmeninės pagalbos tvarkos aprašai, siekiant ne tik mažinti biurokratinę naštą, bet ir greitinti procesus, kad asmeninė pagalba būtų pradedama teikti greičiau, lanksčiau, – sakė S. Artimavičiūtė-Šimkūnienė. – Susitikimų metu supratome, kad žmonės yra susidarę ne visai teisingą nuomonę, kas yra asmeninis asistentas, kaip jis gali padėti. Pati asistento samprata vis dar apipinta įvairiomis baimėmis. Šias nuostatas keisti padės šiuo metu planuojama viešinimo kampanija. Pageidautinas aktyvesnis neįgaliųjų organizacijų įsitraukimas, nes 2021 metais pagrindiniais pagalbos teikėjais buvo savivaldybių įsteigtos įstaigos, kol kas jis gana lėtas.“ 

Asistentas ir aklieji 

Pabendravus su dalimi LASS filialų pirmininkų aiškėja, kad aklieji asmeninio asistento pagalba neskuba naudotis. Ne todėl, kad pati paslauga prastesnė, bet kad gauna pagalbą kitais būdais. 

„Labiau naudojasi filialo ir projektinės veiklos paslaugomis. Savivaldybė perspėjo, kad nedubliuotume paslaugų. Kam tikrai reikia pagalbos, teikiame iš projekto lėšų. Paslaugas teikia ir socialinių paslaugų centras. Kaip bus kitais metais, nežinau.“ (Daiva Markinienė, Alytus) 

„Mūsų neregiai asmeninio asistento paslauga naudojasi negausiai. Bent iki šiol žmogus negalėjo gauti ir asistento, ir mūsų filialo paslaugų – turėjo rinktis. Buvo žmonių, kurie turėjo asmeninį asistentą, bet vėliau liko prie filialo paslaugų. Asistentai turi savo grafiką, jų laikas ribotas. Filialas lanksčiau prisitaiko prie žmogaus. Turintieji kitų negalių, asistento pagalba naudojasi aktyviau.“ (Aušra Gresienė, Kaišiadorys) 

„Turintieji regos negalią nesinaudoja. Pakanka filialo socialinio darbuotojo paslaugų. Siūlėme, bet žmonės renkasi mūsų darbuotoją. Ar naudosis ateityje? Parodys laikas.“ (Kristina Butkevičienė, Pakruojis) 

„Nėra didelio poreikio. Jeigu poreikis mažesnis, paslaugas teikia filialo socialinis darbuotojas. Už asmeninio asistento pagalbą žmonėms reikia prisimokėti, jie atranda kitų galimybių.“ (Dženeta Pocienė, Telšiai) 

Pati Dženeta yra ne tik filialo pirmininkė, bet ir asmeninė asistentė, lanko kelis savo filialo žmones, lanksčiai derina laiką. „Padedu dviem visiškai nematantiems jauniems žmonėms, – pasakoja Dženeta. – Neturint specialių žinių, su neregiu ne taip paprasta dirbti. Reikia mokėti palydėti, parodyti, paaiškinti, žinoti, kaip padėti parduotuvėje, transporte. Turiu ir fizinės negalios žmogų – irgi reikia praktikos, vien teorijos neužtenka. Negali sugalvoti ir tapti asmeniniu asistentu visoms negalioms vienu metu. Reikia suprasti negalią turintį žmogų, jam kylančius sunkumus, jo galimybes.“ 

Aiškėja, kad didesnė neregių dalis renkasi LASS filialų, dienos centrų socialinius darbuotojus, tačiau tai nereiškia, kad neregiai asmeninio asistento pagalba iš viso nesinaudoja. Naudojasi, ir daugelis šią galimybę vertina labai palankiai. Vilnietė Erika Šnaraitė buvo viena pirmųjų, pradėjusių naudotis asistento pagalba dar tada, kai jos tik atsirado. „Naudojuosi nuo 2020 metų. Svarbiausia, kas pasikeitė po 2021 m. liepos 1 d., kad už pagalbą reikia primokėti, bet ta priemoka nedidelė. Atvirai kalbant, tikėjausi, kad bus daugiau. Turiu daugiau nei 80 valandų asistento paslaugų per mėnesį. Kasdien po 4 valandas, primoku šiek tiek daugiau nei 80 eurų, o pagalbą gaunu didelę. Su asistentu einame į parduotuvę, paštą, banką – visur, kur reikia. Esu girdėjusi, kad buvo diskusija dėl asistento pagalbos savaitgaliais. Nežinau, kaip kitose savivaldybėse, bet Vilniuje ją galima gauti ir tomis dienomis. Nežinau, ar kiekvieną savaitgalį, nes man to nereikia, bet iškilus reikalui, asistentas gali padėti ir nedarbo dienomis.“ 

Vykstant bandomajam projektui, asistentus turėjo būrelis kauniečių. „Labai daug priklauso nuo žmogaus, – pasakoja kaunietis Artūras Lenkšas. – Mums su žmona ir dar keliems pažįstamiems neregiams pakliuvo tikrai gera asistentė – išmanė nuo remontų ir drabužių iki dokumentų! Iki balandžio mėn. už asistentės pagalbą savivaldybė mokėjo iš projekto lėšų, dabar tvarkomės dokumentus, kad turėtume nuolatinį asistentą. Tiek aš, tiek kiti aklieji pareiškėme norą turėti tą pačią asistentę. Susigyvenome, vieni kitus supratome, jeigu būtų priešingai, tai arba mes jos atsisakytume, arba ji mūsų.“ A. Lenkšas pasakoja, kad pirmaisiais metais abu su žmona turėjo po 20 asistento valandų – buvo mažoka. Praėjusiais metais turėjo jau po 48 val., metų limitas buvo 560 val. Kaip bus šiais metais, kai savivaldybė galutinai pereis prie naujos tvarkos, kol kas neaišku. 

Janis Matulis gyvena Palangoje, apie asmeninį asistentą išgirdo iš reabilitacijos specialistės Dainos Vitkauskienės. „Asistento pagalba esu labai patenkintas, – pasakoja Janis. – Asistentas yra mano akys: einame visur, kur reikia. Reikia važiuoti į Klaipėdą pas gydytojus – važiuojame. Pasibaigus projektui už asistento pagalbą reikia prisimokėti. Kai gyveni vien iš neįgalumo pensijos, tai nėra visai paprasta, ypač, jeigu turi daugiau valandų. Tačiau pati paslauga tikrai reikalinga, apie savo asistentę galiu sakyti tik gerus žodžius.“ 

Janis sako gerus žodžius ne tik apie savo asistentę, bet ir apie LASS, Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojus. Vieni jį mokė vaikščioti su baltąja lazdele, kiti į namus pristato garsines knygas. Prašė būtinai padėkoti, o mes, nors straipsnis ir ne visai apie reabilitaciją ar knygas, pažadėjome tai padaryti. Janio įsitikinimu, daugiau turime kalbėti apie gyvenimo grožį, pozityvius dalykus, net jeigu aplinkui vyksta karas. 

Nuotrauka: Asmeninio asistento pagalba populiarėja ir tarp neregių / LASS archyvo nuotr. 

Vidutinio amžiaus moters ir jauno paauglio nuotrauka. Jiedu stovi autobusų stotelėje, visai prie pat gatvės, šaltesniu metų laikotarpiu. Abu matomi visu ūgiu, nesimato tik berniuko pėdų. Berniukas liekno kūno sudėjimo, šviesių trumpų plaukų, galvą nulenkęs žemyn ir pasisukęs kairiuoju profiliu, abiejose rankose laikydamas prie kairės ausies priglaustą mobilųjį telefoną. Jis vilki tamsią kelių spalvų striukę, šviesius džinsus, per kaklą apsijuosęs tamsią rankinę ilgu diržu. Po dešine pažastimi jis laiko baltąją lazdelę. Berniukui iš dešinės stovi vidutinio sudėjimo moteris, panašaus ūgio kaip vaikinas. Jos plaukai tamsūs, trumpi, ant akių moteris užsirišusi tamsų raištį, rankose laiko mobilųjį telefoną. Ji vilki šviesią striukę iki kelių, tamsias kelnes, avi šviesius sportinius batelius. Ant pečių jai kabo tamsi kuprinė, o prie kairiojo šono moteris prispaudusi baltąją lazdelę. Už moters ir vaikino nugarų matomi du stikliniai autobusų stotelės paviljonai, viename iš jų – „Maximos“ reklama. Antrame nuotraukos plane – netoli stotelės viešojo transporto laukiantys žmonės, neaukšti pastatai ir tuščia gatvė.