Mūzų pėdsakais

Ksenija Zastavskaja

Likimų labirintas. Ištrauka iš romano

Ukrainiečių rašytojos Ksenijos Zastavskajos romaną „Likimų labirintas“ (2016) vienaip skaitėme prieš šešerius metus, kai buvo išleistas lietuviškai, ar net šių metų pradžioje, ir visiškai kitaip po vasario 24-osios, Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Knygos anotacijoje rašoma: „Romanas atkuria sudaužytus šeimų likimus Vakarų Ukrainoje po 1939 metų okupacijos, kai kraštą ėmė siaubti politinis smurtas, tremtys.“ Deja, istorija kartojasi tokiomis pat formomis ir grimasomis. 

Redakcija 

Iš Agnieškos dienoraščio 

1957 metų liepos 7 d. 

Aš irgi žinojau, kad Stalinas – velnias. Todėl 1953 metų kovo 5 d., kai mokykloje vyko gedulo mitingas, daugelis verkė, bet ne visi, aš buvau tarp tų, kurie neverkė, – neišspaudžiau nė ašaros. 

Supratau, kad turi ateiti nauji laikai. Jie atėjo, bet ne tokie, kokių laukėme. 

– Mirė ūsočius! – man kieme džiaugsmingai pranešė Musia. 

– Pagaliau! – sububeno Miša iš gretimo buto. 

– Na ką, bičiukai, švenčiame? – trynė delnus Kolia. Jo bijojo mano pamotė, vadino banditu, o jis šypsojosi jai savo auksiniais dantimis. 

– Jūs visi niekšai! – netikėtai išgirdome Mašos balsą. – Kaip jūs taip galite?! Aš apie jus visus parašysiu, kur reikia! – isteriškai šaukė Maša. 

– Kažkas kažką pasakė ar man pasigirdo? – grėsmingai paklausė Kolia, ir jo didelė masė pajudėjo link Mašos. 

Ta bemat uždarė duris ir dingo bute. 

Aš maniau, kad dabar viskas pasikeis iš esmės. Bet mano viltys nepasitvirtino. Tiesa, įvyko permainų mano šeimoje. 1954 metais Maša pagimdė sūnų, mano brolį. Jis gimė ligotas, su Dauno sindromu. Dabar ji dienų dienas verkia, nustojo ant visų šaukti, rūpinasi vaikeliu. Tėvas mažai domisi sūnumi ir nepastebi jo taip pat, kaip ir manęs. Tikriausiai jis visiškai nemoka mylėti. Aš stengiausi padėti pamotei, man buvo gaila ligoto broliuko. Tačiau Maša nieko neprileisdavo prie savo sūnaus, net manęs. Kartais atrodydavo, kad ji tarsi išprotėjusi. 

Tėvas netikėtai pradėjo plaukioti, kaip sakoma Odesoje. Tapo jūrininku. Dirbo keleivinio laivo vyriausiuoju administratoriumi. Kai kieme tetai Natai pasakiau jo pareigybę, tai Kolia, žaidęs domino su vyrais, sušuko: 

– Mūsų kilmingoj šeimoj įsiveisė stukačius! 

Nusprendžiau, kad Kolia tik juokauja, jo žodžiams nesuteikdama reikšmės. Tik Fira išaiškino Kolios žodžius, adresuotus mano tėvui. Būtent ji kartą vasarą, kai užsibuvau jos namuose, pasiūlė paklausyti „Amerikos balso“. Tai, ką išgirdau, kėlė baimę. Visi jau žinojo apie Stalino asmenybės kultą, apie tai kalbėjo TSKP XX suvažiavime. Visi žinojo ir atvirai kalbėjo apie represijas ir sušaudymus. Tik niekas nekalbėjo apie patriotinius judėjimus Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje. Tuos žmones tebelaikė banditais. Net per istorijos pamokas mokytoja pasakojo apie banderininkų ir miško brolių žiaurumus. „Amerikos balsas“ papasakojo apie praėjusių metų „draugišką pagalbą Vengrijai“. Aš net pagalvojau, kad atėjo kiti laikai ir sovietų armija gina vengrus. O pasirodo – sovietų tankai įsiveržė į Vengriją ir sušaudė demonstrantus, protestavusius prieš komunistinį režimą ir rusų kariuomenę jų šalyje. 

– Kol komunistai bus valdžioje, čia niekada niekas nepasikeis! – tarė Fira. – Reikia išvažiuoti. 

Sunkiai atsidusau, o Fira atskleidė savo planą – ji nori išvažiuoti į Izraelį. 

Nutilau skaičiusi. 

– Senele, aš kažko nesuprantu, ką paaiškino Fira? Kuo galėjo plaukioti buvęs kagėbistas? 

– Tuo pačiu kagėbistu, – atsakė Sofija ir paaiškino: – Visuose laivuose, ypač keleiviniuose, kurie plaukdavo į užsienį, būtinai dirbo kagėbistų. Gal ir ne vienas. O keleiviniuose laineriuose jie buvo vyriausieji administratoriai. Vienas mano pažįstamas mechanikas su jaunatvišku polėkiu bandė demaskuoti stukačių, tai agentūrą šiek tiek atšaldė. Beje, kagėbistų tarnybinių pranešimų nematė net kapitonai. Vadinasi, ne kapitonas buvo visateisis laivo šeimininkas, o kažkoks KGB vyr. leitenantas. 

– Liūdna! – tariau ir pradėjau skaityti toliau. <...> 

<...>Parėjau namo ir supratau, nors ir vėlyva valanda, bet neužmigsiu. Norėjau perskaityti daugiau informacijos apie Agnieškos aprašytą laiką. Įjungiau kompiuterį ir ėmiau ieškoti straipsnio mane dominančia tema. 

Oficiali Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) sukūrimo data – 1942 10 14. Su ukrainiečiais UPA kovojo visų tautybių atstovai iš komunizmo pavergtų tautų. UPA kontroliavo didžiulę Ukrainos teritoriją ir vykdė aktyvią ginkluotą kovą su visais okupantais iki 1954 m. 

1943 m. UPA skyriai sunaikino Hitlerio štabo šefą Viktorą Liucę, 1944 m. – rusų generolą Vatutiną... 

Žymusis Prancūzijos prezidentas generolas de Golis pasakė: „Jei būčiau turėjęs tokią armiją kaip UPA, vokiečių batas niekada nebūtų įžengęs į prancūzų žemę.“ 

UPA atsisakė bendradarbiauti su vokiečiais, kai tie traukėsi sovietų armijos spaudžiami, uždraudė visiems daliniams bet kokias derybas su vokiečiais. Bolševikai, matydami, kad vietos gyventojai aktyviai palaiko UPA, ėmėsi baisios niekšybės. Paruošė 156 specialiąsias netikrų UPA kovotojų grupes iš 1763 žmonių. Šie persirengę banditai apsimetė UPA kovotojais, grobė, kankino ir žudė nekaltus žmones. 

Vadinasi, teisi Agnieška. Šiek tiek apmąsčiusi, ką perskaičiau, tęsiau pažintį su dokumentais. 

Tūkstančiai UPA kovotojų ėjo į kovą vedami vienos minties – atgauti Ukrainą arba žūti kovoje už laisvę! Atsargos kapitono V. Grišino prisiminimai: „... užklupome UPA būrį. Apsupome jį iš visų pusių ir siūlėme pasiduoti. „Pagalvosim“, – išgirdome atsakymą. Po kelių minučių iš bunkerio pasigirdo daina, kad Ukraina nemirs. Aš tada pirmąkart išgirdau Ukrainos himną. Nežinau, kas mane labiausiai nustebino: ar žodžiai, ar dainininkų įžūlumas? Ir kai vienas po kito nugriaudėjo sprogimai, pamatėme, kad septyni jauni kovotojai, kuriems tik gyventi ir gyventi, susisprogdino granatomis. Dabar ne kartą klausiu tų, kurie banderininkus vadina banditais: „Ar banditai mirtų tokia mirtimi?“ 

(romano 107–111 psl.)