Kasdienybės iššūkiai

Henrikas Stukas, [email protected]

Drauge su Ukraina

Iš knygų, kino filmų ir pasakojimų iki šiol pažįstamas karas tapo realybe po to, kai brutali jėga įsiveržė į taikią Europos valstybę, Lietuvai brolišką šalį. Atrodytų – karas toli, beveik už tūkstančio kilometrų, bet iš tiesų per pastaruosius aštuoniasdešimt metų dar niekada jis nebuvo taip arti mūsų namų. Vykstant kariniams veiksmams, niekam nėra saugu, ar būtum kareivis, civilis, ar politika nesidomintis gyventojas. Norim to ar ne, šaudmenų skeveldros žeidžia ne tik širdis, bet ir mūsų susikurtą gerovę. Ukrainoje dabar nepakeliamai sunku senyvo amžiaus žmonėms, vaikams ir neįgaliesiems. Ypač nelengva neregiams. Aplinkui sprogstant sviediniams ir bomboms, neregys tikrąja to žodžio prasme yra bejėgis. Nepaisydami milžiniško pavojaus gyvybėms, daugelis ukrainiečių neregių lieka savo gimtuosiuose namuose ir kiek įmanydami padeda ginti savo šalį nuo rusų okupantų. Netgi kai kurios Ukrainoje veikiančios aklųjų įmonės pakeitė savo veiklos profilį. Vietoj įprastos produkcijos neregiai ruošia „Molotovo kokteilius“, kurie keliauja miestų gynėjams. 

Karas sutelkė ir Lietuvos neregių bei silpnaregių bendruomenę, privertė pamiršti savo rūpesčius ir galvoti apie tai, kaip padėti agresoriaus alinamai tautai. Prisideda ir padeda kas kiek gali ir kaip gali: aukoja pinigus, rūbus, priima ukrainiečių pabėgėlių šeimas. Apie tai šis pasakojimas. 

Ivanas, 68 metai 

Paskutiniaisiais mėnesiais daugelio žmonių lūpose tariamas žodis – Ukraina. Gaila, kad už šį „populiarumą“ ukrainiečiams tenka mokėti ne tik savo krauju, su žeme sulygintais miestais, kaimais, gyvenvietėmis, bet ir nuo Antrojo pasaulinio karo nematytais pabėgėlių srautais. Eiliniai Ukrainos žmonės vejami karo, ciniško rusų okupantų bombardavimo priversti palikti gimtuosius namus. Kas to neišgyveno, tikrai nesupras pabėgėlių savijautos ir dvasinės būsenos. Jie priversti pradėti viską nuo nulio. Neturi nei namų (nes jie sugriauti), nei turto, netgi profesijos ir lėšų pragyventi. Aš pats patyriau panašią dalią. Tiesa, beveik prieš penkiasdešimt metų savo noru išvykau iš šalies. Ukrainoje dirbau aklųjų kombinate. Mokėjo nedaug, vos sudurdavau galą su galu. Nenorėjau taip egzistuoti. Sukau galvą, kaip daugiau užsidirbti. Tuometėje Tarybų Sąjungoje laivyboje daug mokėdavo. Ieškodamas „ilgesnio pinigo“, pasirinkau Lietuvą ir atvažiavau į Klaipėdos uostą padirbėti kroviku. Svajonė liko svajone. Uoste išdirbau vos kelias savaites. Darbdaviams užkliuvo mano silpnas regėjimas. Jie primygtinai rekomendavo darbo ieškoti tuomečiame Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybiniame mokymo kombinate. Ten ir kreipiausi. Darbą gavau iš karto. Tada lietuviškai mokėjau vos vieną žodį. Naujųjų bendradarbių dėka, kurie tapo gerais draugais, per pusmetį pramokau lietuvių kalbos. Kas man nuostabiausia, Lietuvoje gyvenu tikrai netrumpai ir niekad dėl savo tautybės ar kalbos nesu sulaukęs įžeidimo. Gyvenime vadovaujuosi principu: pats būk žmogumi, ir su tavimi bus elgiamasi žmogiškai. Lietuva tapo man antrąja tėvyne. Čia sukūriau šeimą, gimė vaikai, auga anūkai. Atėjus laikui Lietuvos žemėje atgulsiu amžinajam poilsiui. 

Su gimtine palaikau itin tamprius ryšius. Į Ukrainą lankyti artimųjų važiuodavau kelis kartus per metus. Iš pradžių lankiau tėvus, vėliau – brolį (dabar jau miręs) ir sesę. 

Net košmariškame sapne nesusapnavau dabartinių įvykių. Putino desperacija išlaikyti savo įtakoje ukrainiečius yra pasmerkta. Mano tautiečiai, pamatę kitokį gyvenimą Europoje, nebenori gyventi senoviškai, vieno žmogaus vadovaujami. Pagaliau, dažnas prasigyveno. Grįžimas į „Rusijos glėbį“ reikštų susigrąžinti neturtą. Putinui šis karas lyg skęstančiajam šiaudas. Visa širdimi tikiu, kad šis šiaudas kraupūno pabaisos neišgelbės ir ukrainiečiai, aukodami dėl laisvės savo gyvybes, išliks laisvi. Kaip tauta, lygiavertė kitoms Europos tautoms. Karas – ne amžinas. Kažkada baigsis, o tada iškils nauja, sustiprėjusi Ukraina. 

Vasario 24 dieną išgirdęs apie Rusijos kareivių įžengimą į Ukrainos teritoriją, nepatikėjau. Man tai atrodė neįmanoma, nes dar vyresniojoje kartoje gyva atmintis apie bendrai nugalėtą priešą Antrajame pasauliniame kare. Krymas, Donbasas, Luhanskas – suprantama, gal ir netgi paaiškinama, bet visa Ukraina?! Nesąmonė! Galvoje sukosi vienintelė įkyri mintis – kaip ten mano artimieji, ar gyvi? Atsigavęs nuo patirto pirmojo šoko, šiek tiek aprimęs, pradėjau mąstyti, kaip padėti likusiems karo veiksmų epicentre artimiesiems. Laimei, telefoninis ryšys veikia. Dabar į Ukrainą skambučiai yra nemokami. Su artimaisiais susiskambinu kelis kartus per dieną. Klausiau ir klausiu – kaip jie? 

Pirmiausia paskambinau brolio šeimai, kuri gyvena netoli Dnipro. Brolio sūnus nematantis, gyvena nuosavame name. Pasiūliau atvažiuoti ir laikinai apsigyventi Lietuvoje, kol baigsis karas. Nematančiam žmogui išvykti iš namų yra tikra tragedija. Kiek aš jį beįkalbinėjau, vis tiek pastarasis kategoriškai atsisakė palikti namus. Vyrui pritarė ir silpnaregė žmona. Kare ypač sunku neregiams. Čia klausa bejėgė, būtinos akys. Prasidėjus taikių miestų ir kaimų apšaudymams ir bombardavimams, neregiui sunku susigaudyti erdvėje ir pasislėpti saugioje vietoje. Nepaisant to, baisus karas suvienijo tautą ir kilo patriotizmo banga. Dabartinę Ukrainos žmonių dvasinę būseną lyginčiau su 1991-ųjų Lietuva. Sūnėnas man pasakė iš tėvynės nesitrauksiąs ir atvažiavus rusų tankams pirmas guls po jų vikšrais. Įdomu tai, kad vietiniai neregiai kiek įmanydami padeda ginti savo kraštą. Sūnėnas dirbo aklųjų įmonėje. Dabar įmonės vadovybė neregių ir silpnaregių darbuotojų paprašė iš namų atnešti visus turimus tuščius butelius. Neregiai užpildo turimus indus padegamuoju skysčiu, vadinamuoju „Putino kokteiliu“. Jie iš karto patenka į gynėjų rankas. 

Sesuo gyvena kaime. Su ja nuolat palaikiau ryšį. Diena iš dienos maldavau atvažiuoti į Klaipėdą. Kaimo žmogus prisirišęs prie savo žemės. Sesuo – ne išimtis. Jeigu ne jos duktė ir anūkai... Po ilgų pokalbių ir įtikinėjimų, maldavimų pavyko sesers šeimą atsivilioti į Lietuvą. Manųjų laikinų emigrantų, karo pabėgėlių kelionė nebuvo lengva. Arčiau būtų važiuoti per Lenkiją, bet šios šalies pasienyje susidarė didžiulės pabėgėlių eilės. Mano artimieji – sesuo ir jos duktė su vaikais – pasirinko ilgesnį kelią per Slovakiją. Į šią šalį vyko autobusu. Ukrainos ir Slovakijos pasienyje jų laukė mano sūnus. Jis dirba Vokietijoje. Darbdaviai, sužinoję apie sūnaus ketinimą pasitikti gimines, ne tik išleido, bet ir suteikė transportą ir liepė, kol neapgyvendins ir nepasirūpins pabėgėlėmis, negrįžti į darbą. 

Taip mano sesuo su dukra ir jos vaikais atvažiavo į Klaipėdą. Iš pradžių trumpam apsistojo pas mus. Gaila, bet mūsų butelis mažas, vos dviejų kambarių. Padėjo mano vaikai. Sūnus savo tetai užleido sode pastatyto namo antrąjį aukštą, o duktė pas save apgyvendino pusseserę su vaikais. Dukra padeda viskuo, kuo gali. Vaikai jau eina į mokyklą, kur mokoma rusiškai, nes Lietuvoje ukrainiečių kalba mokytojų labai stinga. Seseriai ir jos dukrai sutvarkė būtinus dokumentus ir surado darbą. Dukrai padeda mano marti. Sesuo čia neketina pasilikti visam laikui. Pasibaigus karui nori sugrįžti į gimtuosius namus. Dabar juos prižiūri kaimynai. Suprantama, kad šiemet greičiausiai negrįš, nes kaimo žmogui svarbiausias metų laikas yra pavasaris, maitinantis visus metus. Šiemet pavasarinės sėjos nebus. Žemelė liks neįdirbta, o jeigu taip, tai nebus ir maisto. 

Stebiu įdomų paradoksą – prieš gerą pusmetį Lietuvos sieną mėgino kirsti pabėgėliai iš arabų šalių. Lietuvos visuomenė priešinosi ir tikrai nesvetingai sutiko šiuos bėglius. Tuo tarpu su karo pabėgėliais iš Ukrainos elgiamasi kaip su broliais ar sesėmis. Jie visur yra laukiami ir visos namų durys svetingai atlapotos. Lietuviai visomis išgalėmis padeda karo nelaimėliams. Štai mano kaimynai, o ir visai nepažįstami žmonės, sužinoję, kad pas mane atvyko karo pabėgėliai, skambino ir siūlėsi pagelbėti. Žmonės dalijasi viskuo, kuo patys turtingi. Juokaudamas sakau, rūbų sunešė tiek, kad juos išvežti prireiks sunkvežimio. Toks Lietuvos žmonių dėmesys ir neapsimestinis rūpestis mums, ukrainiečiams, yra itin malonus ir svarbus. 

Nuotrauka: Lietuvos žmonės ne tik palaikymo mitingais, bet ir realia pagalba teikia paramą Ukrainai / redakcijos archyvo nuotr. 

Akimirka iš Ukrainos palaikymo mitingo Vilniuje. Didžiulė minia žmonių, susirinkusi Gedimino prospekte, prie Seimo, reiškia palaikymą Rusijos užpultai Ukrainai. Žmonės nešini Lietuvos ir Ukrainos valstybių vėliavomis, šiltai apsirengę, atrodo rimti ir susikrimtę. Nuotraukoje – didelė žmonių minia ir vienybės dvasia.