Nuomonės

Andžėjus Ravanas, LASS narys

Vien žodžiai ar prisiimta atsakomybė?

Aš esu Andžėjus Ravanas, 28 metų neregys, LASS narys nuo 18 metų, save laikau tiesiog aktyviu žmogumi. Jau pusantrų metų dirbu organizacijoje IT specialistu, tačiau šiandien mintimis norėčiau pasidalyti labiau ne kaip darbuotojas, o kaip LASS bendruomenės dalis. Neslėpsiu, kad parašyti šį straipsnį mane paskatino kovo mėnesio „Mūsų žodžio“ numeryje publikuota Juozo Valentukevičiaus nuomonė apie mūsų organizaciją. Savo straipsnyje autorius skatino vystyti diskusiją, tad irgi noriu pareikšti požiūrį į LASS bei pateikti nuomonę apie tam tikrus mūsų organizacijoje vyraujančius stereotipus. 

Bendrąja prasme mane ir nuliūdino, ir supykdė tai, kad yra žmonių, LASS narių, kurie turi gana toksišką ir kažkokio nepasitikėjimo iškreiptą požiūrį apie organizaciją. Žinote, man visada kyla noras tokių paklausti: „Jeigu viskas taip blogai, ką tu iš viso tada veiki LASS?“ arba „Tai ar yra bent kas gero LASS šiandien, o ne prieš 50 metų?“ Gal nebūtų liūdna ir pikta, jeigu tie žmonės bent jau kalbėtų patikrintą, iš įvairių perspektyvų išdiskutuotą nuomonę, o ne skleistų savo suvokimą kaip vienintelę tiesą. Prislopinęs emocijas noriu pakalbėti apie vyraujančius stipriausius stereotipus, kuriais metai iš metų esame maitinami. 

Pirmas. LASS respublikinio centro (LASS RC) darbuotojai nieko neveikia. Esu girdėjęs tai ne kartą ir ne dešimt socialiniuose tinkluose ir bendraujant su LASS nariais asmeniškai. Taip gali pasakyti tik žmogus, kuris yra labai nutolęs ar nesuvokia tokios organizacijos paskirties. Galbūt lengviau suprasti, ką dirba savo veiklai atsidavę LASS filialų pirmininkai, nes jų kasdienybė – teikti pagalbą, paslaugas mūsų žmonėms, organizuoti užimtumą, renginius, vienyti bendruomenę – lengviau pamatuojama matomais darbais. Kalbėkime faktais, ką veikia LASS RC darbuotojai? 

Pradėkime nuo to, kad yra nemažai tarptautinės veiklos, nes asociacija yra Europos ir Pasaulio aklųjų sąjungų narė. Tačiau daug svarbiau „už užjūrius“ tai, kad LASS RC darbuotojai nuolat dalyvauja įvairių nacionalinių ministerijų ir kitų valstybinių institucijų darbo grupėse, sprendžiančiose klausimus, susijusius su negalia. Maža to, daug klausimų, atstovaudami mūsų bendruomenei, šie darbuotojai ir inicijuoja, iškelia, gina ir siekia rezultato. Ir tai nėra tušti žodžiai, mūsų žmonių nuomonė yra girdima tiek vystant informacinę ir fizinę infrastruktūrą, tiek pritaikant kultūrinius objektus, tiek kuriant įstatymus valstybėje. Į tą nuomonę vienaip ar kitaip atsižvelgiama. Visose darbo grupėse, atviroje visuomenėje, skirtingai nei mūsų pačių narių, esame vertinami kaip kvalifikuoti ir kompetentingi specialistai. Ir jeigu gatvėje aptinkate reljefinį šaligatvį, garsinį šviesoforą, internete – patogią svetainę, kurioje aprašyti paveiksliukai, arba nuėję į muziejų randate taktilinį maketą, arba galite nuvykti į spektaklį su garsiniu vaizdavimu – 90 procentų atvejų tame buvo ir nuoseklaus, dažnai išorėje nematomo LASS darbo. 

Taip pat siekiama palaikyti ryšį su filialais, koordinuoti veiklas, rengiami nuotoliniai ir gyvi filialų pirmininkų susitikimai, kurių metu aptariamos problemos ar ieškoma metodinė specialistų pagalba. Svarbu ir informuoti – tiek savo bendruomenę, tiek šviesti platesnę visuomenę. Kuriama radijo laida „Aklas pasimatymas“, jau septintą dešimtmetį leidžiamas šis žurnalas, be to, LASS RC darbuotojai organizuoja ir dalyvauja vietiniuose ir tarptautiniuose edukaciniuose, kultūriniuose ir technologiniuose projektuose. Nemažai daliai šių veiklų reikia rašyti projektus finansavimui gauti, teikti detalius veiklų ir finansinius planus bei už juos atsiskaityti. Norint sužinoti, kur ir ką veikia LASS RC darbuotojai, tereikia nepatingėti ir pasiskaityti viešai prieinamą organizacijos metinę ataskaitą. Gal darbuotojų veikla galėtų būtų viešinama plačiau ir tuoj pat, bet tam paprasčiausiai nepakanka laiko ir žmogiškųjų resursų. 

Antrasis stereotipas – LASS nieko nedaro, kad pirmininkai gautų atlygį. Iš kur atsirado šis stereotipas? LASS įstatuose parašyta, kad filialo pirmininkų veikla vykdoma neatlygintinai ir taip, tikra tiesa, tiesiogiai LASS jiems atlyginimo nemoka (nebent kelios išimtys). Tačiau didžiajai daugumai pirmininkų moka vietos savivaldybė kaip socialiniams darbuotojams. Projektas finansuoti šiai veiklai yra teikiamas LASS vardu. Kitaip tariant, organizacija tarpininkauja, suteikia platformą, kad darbas su regos negalia turinčiais žmonėmis būtų apmokamas valstybės. Be tos platformos tiesiog nebūtų ir minėtų projektų apmokėjimo. Taip, be jokios abejonės, suvokiu, kad socialinio darbuotojo ir pirmininko funkcijos skiriasi, visgi sutikite, kad neretu atveju projekto rėmuose pavyksta bendrauti su nemaža dalimi tų pačių filialo narių. 

Žinoma, būtų geriausia, jeigu orų darbo užmokestį filialo pirmininkui mokėtų pati organizacija, bet atlikus nesudėtingus skaičiavimus suprasime, kad šiam tikslui mažiausiai reikėtų maždaug pusės milijono eurų per metus. Tai finansiškai nepakeliama nevyriausybinei organizacijai, nebent norėtumėme, kad sąjunga žlugtų po metų. Filialų pirmininkų lūkesčiams atliepti po 2021 m. suvažiavimo suburta darbo grupė, ieškanti geriausios išeities, tam tikro modelio. Nėra taip, kad šis klausimas „neskaudėtų“ pačiai LASS. 

Trečias stereotipas – LASS vadovai vagys, dar ir griežtai formuojantys visų organizacijos darbuotojų nuomonę. Jeigu visi kiti liūdina ar piktina, tai šis man asmeniškai yra tiesiog atgrasus. Pradėkime nuo pirmosios dalies – LASS vadovai vagys, kurie kraunasi turtus iš organizacijos turimų resursų. Man jau teko pažinti LASS iš įvairių struktūrinių kampų: dirbu respublikiniame centre, esu dalyvavęs organizacijos darbo grupėse, aplankęs ne vieną filialą, tačiau niekur nei iš tolo nepastebėjau korupcinių schemų. Žinoma, pateikus šį argumentą dažniausiai sulauki atsakymo: „Esi dar jaunas ir naivus.“ Gal ir taip, bet juk šias teorijas skleidžia žmonės, kurie apskritai niekada nedirbo organizacijoje ir net neįsivaizduoja jos finansinės struktūros, pajamų ir išlaidų balanso, turbūt ir nesuprantantys, koks yra juridinio asmens atskaitingumas ir kad negalima tiesiog paimti ir persivesti sau į sąskaitą keliolikos tūkstančių kavai. Išgirdus tokias kalbas man tiesiog norisi nuoširdžiai paprašyti – arba pateikite įrodymus, arba pagaliau nustokite šmeižti darbuotojus pagal savo nuomonę. 

Antroji pamąstymo dalis – LASS darbuotojai priklausomi nuo vadovų nuomonės. Kokiomis bestuburėmis amebomis turėtų būti laikomi visi darbuotojai, kad jie sutiktų su tokiomis sąlygomis? Pasvarstykite, jeigu tai būtų tiesa, ar galėtume skaityti kritiškus tekstus arba taip garsiai kalbėti apie daugelį dalykų, pavyzdžiui, apie pirmininkų darbo apmokėjimą? Juk organizacijoje ribojama žodžio laisvė. Žinoma, dabar ironizuoju. Kalbant iš darbuotojo perspektyvos, vienas labiausiai darbo rutinoje man patinkančių dalykų ir yra tai, kad tavo nuomonė girdima ir į ją atsižvelgiama. Dirbant bet kokiame kolektyve negali vadovautis tik savo supratimu, bet jį gali pasitikrinti ir apginti arba tenkintis bendrų nuomonių kompromisu. Argi ne taip veikia komanda? Čia klausimas ne vadovams, o taip prastai save pačius ir kitų gebėjimus išlaikyti nuomonę vertinantiems bendruomenės žmonėms. 

Pabaigai norėčiau replikuoti į kelias J. Valentukevičiaus mintis, kurias jis pateikė savo straipsnyje. Kodėl LASS neįtraukia į savo veiklą jaunų perspektyvių narių? Pradėkime nuo to, kad vien per pastaruosius 3 metus dirbti į organizaciją atėjo 4 jauni žmonės su regos negalia, keli jų perėjo iš komercinio sektoriaus. Čia kalbu tik apie RC, o juk įvyko pokytis ir pirmininkų gretose, ir LASS pietvakarių centre – būtent jaunimas pradėjo naują veiklą „Pojūčių turizmas“. Taip pat nereikėtų pamiršti ir to, kad nemažai jaunimo dirba LASS steigtose įmonėse Vilniuje ir Klaipėdoje. O kalbant apie specialistus, dirbančius privačiame sektoriuje ar kuriančius savo verslus, nereikėtų taip savanaudiškai bandyti įtraukti visų į asociaciją. Pasidžiaukime, kad tie žmonės laisvu savo pasirinkimu ir gebėjimais integruojasi į atvirą visuomenę, kas yra siekiamybė visame pasaulyje ir Neįgaliųjų konvencijos pagrindas. 

Keistai atrodo pastaba apie LASS narių sumažėjimą. Taip, tai problema tokiais atvejais, kai reikalingas, pavyzdžiui, projektams kuo didesnis narių skaičius. Bet neignoruokime pasikeitusios bendros mūsų negalios gausėjimo situacijos. Pasižvalgykime į švietimo įstaigas. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre dar prieš 10 metų mokinių skaičius viršijo 100, o dabar beliko tik 26. Suprantama, įtakos padarė ir pasikeitusi teisinė bazė, nebeleidžianti nevyriausybinėms organizacijoms gauti duomenų apie negalią turinčius asmenis. Tačiau žymiai svarbesnė priežastis, lemianti organizacijos mažėjimą, yra tobulėjanti medicina ir mažesnis sergamumas akių ligomis. Vargu ar reikėtų liūdėti dėl to, kad pasaulyje mažėja neregių. 

Aš labai myliu savo organizaciją ir didžiuojuosi tuo, kad esu LASS narys. Tikrai neidealizuoju, žinoma, kad ir joje yra savų trūkumų: tiek kalbant apie struktūrą, tiek apie bendravimo modelį, būtinybę prisitaikyti prie besikeičiančios socialinės politikos; gal turimus resursus galima būtų išnaudoti efektyviau, daugiau apie tai kalbėti. Tačiau neregius ir silpnaregius vienijanti bendruomenė taip pat yra ir mano komforto zonos vieta, kurioje niekam nieko neturi aiškinti, atsakinėti į nuolatinius klausimus apie regėjimą. Tai aplinka, kurioje tu jautiesi lygiai toks pat kaip ir visi kiti, kur žinai, kad sulauksi pagalbos, jei jos prireiks. Tai mano darbo aplinka, kurioje aš matau didelę prasmę ir todėl esu čia, nes galiu prisidėti prie prieinamos informacinės aplinkos kūrimo mums visiems. 

Tai bendruomenė, kurios ateitis man labai svarbi, nes tai ir mano ateitis. Gal nustokime nepasitikėti savo pačių išrinktais suvažiavimo delegatais, Taryba, LASS vadovais – vėl ne tuos išrinko... Juk renkame mes, Jūs, Tu! Nustokime net geruose įvykiuose ieškoti „paslėpto kabliuko“. Aš patyriau, kad LASS atvira diskusijoms, pasiūlymams, inovacijoms, tačiau reikia ne pilti purvą savo namuose, o tiesiog imti ir daryti. Kai tik kritikuoji, perkeli atsakomybę kažkam kitam. Kai imi ir darai – prisiimi tą atsakomybę. Patikėkite, tokių kantriai dirbančių žmonių visa sąjunga turi daug, ir jiems anaiptol nėra malonu girdėti, kad viskas, ką jie daro, yra blogai. Bet jie nenustoja stengtis, nes savo darbe mato prasmę. Gal tiesiog dažniau pasidžiaukime mūsų pačių kuriama organizacija, siūlykime naujoves patys, ir tada norimi pokyčiai ateis palaipsniui. 

Aš visada esu pasiruošęs diskutuoti su tais, kurie nepritaria mano nuomonei. Kviečiu „Mūsų žodžio“ skaitytojus mintimis pasidalyti komentaruose. 

Nuotrauka: Akimirka iš LASS jaunimo stovyklos Nemunaityje (Alytaus raj.) / L. Puodžiūnės nuotr. 

Nuotraukoje – matomi septyni jaunuoliai, žygiuojantys vieni paskui kitus vorele, uždėję rankas ant pečių iš nugaros pusės. Vaikinai ir merginos matomi visu ūgiu, ar nuo kelių iki viršugalvio, kairiuoju profiliu. Kai kurie užmerkę akis, kiti su baltosiomis lazdelėmis rankose, dar kiti – užrištomis akimis. Stovyklautojai vilki vasarinius drabužius – šortus, kelnes, sijonus, marškinėlius trumpomis rankovėmis, sprendžiant iš emocijų – smagiai leidžia laiką. Jiems dešinėje, antrame nuotraukos plane, matoma aukšta plytinė bažnyčia, kurią juosia kelių metrų aukščio akmeninė tvora. Už tvoros – gyvenamųjų namų stogai ir šviesus, debesuotas vasaros dangus.