Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Stiprinti bendrystę


 

Parašas po straipsniuŠiek tiek mažiau nei po dviejų mėnesių rinksimės į XXXIV LASS suvažiavimą. Visa mūsų organizacijos istorija akivaizdžiai rodo, kad LASS rinkiminiai suvažiavimai sulaukdavo gyvo dėmesio, formalių ir neformalių svarstymų, pokalbių, nuomonių, kad kažkas keisis, bus kitaip. Vienais atvejais tos nuomonės būdavo pagrįstos, kitais – ir likdavo tik nuomonėmis, tačiau visada į organizacijos gyvenimą įnešdavo atsinaujinimo, pokyčių dvasios ir šiokios tokios intrigos. Pokyčių aplink mus daugiau, nei galėjome įsivaizduoti. Nepaisant to, klausimas, kaip gyvename ir kaip gyvensime artimiausius kelerius metus, niekur nedingo. 

Artėjant LASS XXXIV suvažiavimui, gegužės mėnesio „Mūsų žodžio“ numeryje, pasibaigus dokumentų pateikimui kandidatuoti į LASS pirmininko postą, žodį suteiksime visiems pretendentams. Dabar apie LASS laukiančius pokyčius, galimus jų sprendimo kelius „Mūsų žodis“ (toliau – MŽ) kalbasi su dabartiniais LASS vadovais – pirmininku Sigitu Armonu (toliau – S. A.) ir jo pavaduotoja Irma Jokštyte (toliau – I. J.). 

 

MŽ. Su kokiais lūkesčiais ir nuostatomis pasitinkate LASS XXXIV suvažiavimą? 

I. J. Pirmasis lūkestis, kad suvažiavimas vyktų taikioje šalyje, kad turėtume galimybę pasidžiaugti, pasipykti, ir niekas dėl to aplinkui nešaudytų. Turime laisvę matyti ne tik tai, kas yra gerai, bet ir tai, kas yra blogai. Dažnai tos laisvės nevertiname, bet ji reiškia labai daug. 

Manau, kad jau pajutau organizacijos ritmą, spragas. Tačiau noriu pasakyti ir kitką: mano darbas ir mano apsisprendimas nėra priklausomas nuo užimamų pareigų. Tai, ką dariau, darysiu ir ateityje, nesvarbu, kokias pareigas užimsiu. 

 

MŽ. Tuomet pakalbėkime apie tai, ką darote ir ką darysite. 

I. J. Į LASS respublikinį centrą (LASS RC) atėjau dirbti kaip komunikacijos specialistė, LASS tarybai pateikiau savo darbo planą. 90 proc. darbų įgyvendinta: atnaujinta LASS svetainė, logotipas, rengiami „Zoom“ susitikimai. LASS XXXIII suvažiavimas mus įpareigojo rasti būdą, kaip finansiškai remti LASS filialų vadovus. Svarstėme ir su darbo grupe ieškojome geriausio modelio, atrodo, radome ir galėsime pasiūlyti vasarą vyksiančiam suvažiavimui. Daug dirbame, bendraujame su savivaldybėmis, kad pasiruoštume įtraukiajam ugdymui 2024-aisiais. Dirbame, kad pasiūlytume akliesiems palankų reabilitacijos modelį. Pernai priimtos Socialinės integracijos įstatymo pataisos, šiemet laukiame Užimtumo įstatymo pataisų. Abu įstatymai svarbūs tiek mūsų žmonėms, tiek mums, kaip organizacijai. Dar yra tarptautiniai įsipareigojimai, projektai. Apie kiekvieną sritį galima kalbėti daug ir ilgai. 

Kas nepavyko ir ką dažnai tenka girdėti? LASS nelabai bendrauja su bendruomene, ji nėra išgirstama. Iš dalies su tuo galima sutikti, bet tik iš dalies. Praėjusiais metais „Zoom“ susitikimus specialiai rengėme vakariniu laiku, kad kuo daugiau žmonių galėtų prisijungti, dalyvauti. Dažniausiai prisijungdavo filialų pirmininkai ir koks dešimt aktyvių narių. Dabar labiau mezgame ryšį su filialų pirmininkais, turėdami galvoje, kad jie turi daugiau galimybių pasiekti savo narius, su jais bendrauti. Esame aklųjų ir silpnaregių organizacija, o kartu – šiuos žmones vienijanti bendruomenė. Organizacija ir bendruomenė – panašūs, bet netapatūs dalykai. Kaip organizacija, turėtume būti bendruomenės įrankis, tačiau bendruomenė irgi turėtų siekti dialogo. Dabar vis dar galima justi, kad organizacija tarsi gyvena sau, bendruomenė – sau. Vieni kitų neišgirstame. Mano siekis – išeiti iš šito užburto rato. 

 

MŽ. 2018 m. LASS XXIX suvažiavime apsispręsta dėl LASS struktūrinės reformos. Atrodo, ketverių metų visoms reformoms nepakako? 

S. A. Turime parengę planą, kaip optimizuoti LASS struktūrą, gauti jos veiklai reikalingų lėšų, tačiau jam pirmiausia turės pritarti LASS taryba. Jeigu Taryba pritars, su šia vizija eisime į suvažiavimą. Jeigu suvažiavimas pritars, tuomet vizija taps realybe. 

 

MŽ. Kaip dar optimizuotumėte LASS struktūrą ir jos veiklą? 

S. A. Yra organizacijos istorija, nerašytos tradicijos, vertybės, kurių laikėmės, kurias saugojome ir tebesaugome. Nei tradicijos, nei vertybės niekur nedingo, bet laikas kelia naujus uždavinius ir iššūkius, kuriems turime rasti sprendimus. Jeigu į juos nereaguosime, darysime didelę klaidą. Regionų reforma, dėl kurios buvome kritikuojami ir kurią įvykdėme 2020 m., pasiteisino. Ateiname į naują etapą, kuriame vėl reikia daryti pokyčius, ir vėl jie nėra lengvi, ne visiems suprantami. Darbo grupėje esame sutarę dėl filialų veiklos ir jų pirmininkų darbo užmokesčio. Mūsų siūlymas toks: LASS filialų skaičius nemažės, bet nebūtinai kiekvienas filialas privalo turėti atskirą pirmininką. Keliems filialams, turintiems nedaug narių (pavyzdžiui, iki 40 ar 50) galėtų vadovauti vienas pirmininkas. Dėl vietos stokos nevardysiu, bet tokių filialų yra ir dabar. Ateityje jų turėtų daugėti. Toliau: filialams vadovautų tik aklieji ar silpnaregiai, jie būtų įdarbinami per Užimtumo tarnybą, o LASS savo lėšomis prisidėtų prie jų skatinimo. 

I. J. Įvykdžius šią reformą, būtų atskirtos LASS filialų vadovų ir socialinių projektų bendruomenėse vykdytojų funkcijos. LASS nariai vadovautų LASS filialams, telktų bendruomenę, už savo darbą gautų atlyginimą, o socialinius projektus vykdytų žmonės, neturintys regėjimo negalios. Užbėgdama į priekį pasakysiu, kad ši mūsų darbo grupėje išgryninta nuostata visiškai nesusijusi su tuo, kas suvažiavime bus išrinkti LASS vadovais. 2023 m. prasidės socialinių paslaugų akreditacija. Kol kas negalime pasakyti, kaip ji vyks, per kiek laiko paslaugų teikėjai turės akredituotis, tačiau valstybės socialinė politika yra tokia, kad akreditacija tikrai vyks. Norime to ar nenorime, tačiau negalės būti taip, kad neregiams palydėjimo paslaugą galės teikti silpnaregis. Jau dabar einama prie to, kad iš paslaugų teikėjų vis dažniau reikalaujama turėti vairuotojo pažymėjimą. Kitaip sakant, yra labai mažai šansų, kad socialines paslaugas ateityje galės teikti mūsų žmonės. Tai, ką jie galės – burti vietos bendruomenę, vykdyti įvairias kitas veiklas. Už tai jie gaus atlyginimą iš Užimtumo tarnybos ir skatinimą iš LASS. 

 

MŽ. LASS finansavimo šaltiniai – atrodo, permainų bus ir šioje srityje? 

S. A. Svarbiausi LASS finansavimo šaltiniai iki šiol buvo du: valstybės parama ir tai, kiek patys sugebame užsidirbti iš ūkinės veiklos. Parama iš valstybės mažėja, gal ne visada skiriamomis konkrečiomis sumomis, bet tuo, ką už tas lėšas galime nuveikti. Nuomos pinigai irgi nedidėja. Tuo nesunku įsitikinti, pasižiūrėjus, kiek Vilniuje statoma biurų pastatų. Reikia ieškoti alternatyvų, iš ko galime užsidirbti. LASS turi įkūrusi septynias įstaigas, trys iš jų yra gamybinės įmonės. LASS turi suformuoti aiškią politiką, kam ir dėl ko tarnauja mūsų įmonės. Kai deklaruojama, kad įmonės įdarbina 40 proc. regėjimo negalią turinčių žmonių, to nepakanka. LASS, kaip įmonės steigėja, turi teisę reikalauti daugiau: įmonės turi dalyvauti įgyvendinant LASS socialines programas. Kokias programas ir kokiu būdu – tai jau susitarimo reikalas. Deja, iki šiol buvo taip, kad įmonės į LASS tarybą vis kreipdavosi paramos, o ši jas paremdavo. Ne LASS turi remti savo steigtas įmones, o įmonės LASS. 

 

MŽ. Įmonės turi generuoti daugiau pelno, o kaip dėl 40 proc. neregių? 

I. J. Turėtume patys sau ne trukdyti, o padėti. Jeigu įmonėms nubrėšime ribas, kurios trukdys jų plėtrą, patys sau šaudysime į kojas. Vertybinis prioritetas turėtų būti visada priimti regos negalią turinčius žmones. Aklųjų įmonėse darbo vietos akliesiems turi būti pritaikytos, bet ką reiškia įdarbinti 40 proc. aklųjų? Jeigu nesurinksime 40 proc., mažinsime įmonės plėtrą? Visi, kurie vienaip ar kitaip sukamės negalios realybėje, suprantame, kad nebėra tiek aklųjų. Silpnaregių daugėja, bet aklųjų ir labai blogai matančių žmonių mažėja, ir dėl to turime tik džiaugtis. Jaunimas darbą mieliau renkasi ne aklųjų įmonėse, o mes laikomės įsikibę savo 40 proc. 

 

MŽ. Dar viena šių dienų aktualija – įtraukusis švietimas. Ką galite pasakyti šiuo klausimu? 

I. J. Lietuvos neįgaliųjų forumas yra suformavęs Švietimo komitetą, kuriam priklausau ir aš. Bendraujame su savivaldybėmis, jų atstovais, konsultuojame, kaip geriau pasiruošti. Jau minėjau, viena iš tendencijų – mažėja labai blogai ir visai nematančių vaikų: Kauno rajono savivaldybėje iš daugiau nei 5000 vaikų – vienas, Vilkaviškio savivaldybėje – iš beveik 5000 irgi vos vienas. Tuo reikia tik džiaugtis, bet kartu turėti galvoje, kad mažiau žmonių ateis į mūsų įmones, galbūt ir į organizaciją, nors didžioji jos dalis – vyresnio amžiaus žmonės. Bendraujant su savivaldybių atstovais aiškėja, kad pritaikymą neįgaliųjų poreikiams jie supranta gana siaurai, tik kaip aplinkos pritaikymą judėjimo negalią turintiems žmonėms. Aiškiname, konsultuojame, kad yra kontrastai silpnaregiams, elektroniniai vadovėliai, interneto svetainių prieinamumas. 

 

MŽ. Pastaruosius dvidešimt metų nuolat kalbame apie aklųjų reabilitaciją. Pagaliau, atrodo, šiek tiek pasistūmėta į priekį. 

I. J. Lietuva yra turbūt vienintelė šalis Europoje, kur aklųjų reabilitacija vykdoma viešųjų pirkimų būdu – kas pasiūlo mažesnę kainą, tas perka reabilitacijos teikimo paslaugą. Suprantama, kad tokiu keliu einant jokios kalbos apie paslaugos kokybę būti negali. Geriausia situacija ten, kur aklųjų reabilitaciją vykdo pačios aklųjų organizacijos. Mes irgi siūlome pereiti prie to. Turime palaikymą iš Seimo narių, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kovo pabaigoje dėl reabilitacijos susitikome su Seimo nariu, Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariu, Neįgaliųjų teisių komisijos nariu Justu Džiugeliu. Sulaukėme palaikymo ir pritarimo. Rengiamės reabilitacijos modelį pristatyti ministerijoms, o kartu ir Vyriausybei, kalbėtis dėl jo finansavimo. 

 

MŽ. Kaip vienas iš galimų partnerių vykdant aklųjų reabilitaciją buvo nuolat minimas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC)? 

I. J. Visada laikėmės nuomonės, kad LASUC reikia plėsti savo veiklą, bet jie patys kol kas nėra taip ryžtingai apsisprendę. Yra ir objektyvių aplinkybių: LASUC atstovauja švietimo sričiai, LASS – labiau socialinei. Bet jeigu trumpai, norime eiti su tais žmonėmis, kurie nori ir daro. Toks yra LASS pietvakarių centras Kaune, todėl visą energiją ir dėmesį skirsime tam, kad šis centras taptų įstaiga, kuri galėtų vykdyti aklųjų reabilitaciją. Jau beveik aišku, kad šiemet aklųjų ir silpnaregių reabilitacija irgi vyks Kaune. 

 

MŽ. Aklųjų ir silpnaregių užimtumas – pokyčių sulauksime ir šioje srityje? 

I. J. Valstybės nuostata labai aiški: socialinių įmonių neliks. Liepos mėnesį turėtų būti svarstomos Užimtumo įstatymo pataisos, suvienodinančios socialinėse įmonėse ir atviroje darbo rinkoje dirbančių neįgaliųjų rėmimo sąlygas. Labiau biurokratinius reikalus patyrę žmonės sako, kad tas sąlygų suvienodinimas nevyks taip greitai, kaip viešai deklaruojama. Kaip bus iš tikrųjų, netrukus pamatysime. Nuomonių girdime įvairių, bet turime būti atviri patys sau: kad ir kaip kažkam nepatiktų, ėjimo į atvirą darbo rinką, į įtraukųjį švietimą procesai vyksta ir vyks. Visi tarsi sutinkame, kad integracija, atvira visuomenė yra gerai, bet kartu norime, kad būtų paliktas „plotas“, kuriame ta integracija nevyktų. 

 

MŽ. Aptarkime LASS tarptautinį bendradarbiavimą, dalyvavimą Europos, Pasaulio aklųjų sąjungos veikloje. 

I. J. Taip, esame šių organizacijų dalis, turime kuo pasidžiaugti. LASS yra stiprus partneris „Ability“ projekte, kuriame bus kuriama taktilinė planšetė su brailio ekranu, perteikiančiu ne tik raštą, bet ir grafiką. Mūsų žmonės bus tie, kurie pirmiausia galės testuoti gaminį. 

Dalyvaujame EAS projekte PARVIS – kuriame trumpus vaizdo siužetus, supažindinančius visuomenę su dešimčia JT neįgaliųjų teisių konvencijos straipsnių. Mums patiems irgi reikia gilesnio konvencijos supratimo, kad tai būtų mūsų veiklos pagrindas ir tikslas. Kiekvienas žmogus, vadovaujantis organizacijai, irgi turi turėti tikslą, kuris nesiribotų tik rytdiena ar ateinančiais metais. Mano tikslas, kad po 10 ar 20 metų aklieji būtų piliečiai, turintys tokias pačias teises kaip ir kiti šalies piliečiai. Šiais metais Europos dienos proga rengsime viešą diskusiją, kalbėsime apie aklųjų ir silpnaregių galimybes dalyvauti politiniame gyvenime. 

Šiais metais įvyko reikšmingų permainų akliesiems įsigyjant technines pagalbos priemones. Bendraujame su kitomis aklųjų organizacijomis, priemonių gamintojais, kad savo žmones galėtume konsultuoti, padėti išsirinkti tai, kas jiems geriausia. Dėl šio klausimo kovo 30 d. keletas LASS RC darbuotojų lankėsi Latvijoje, Rygoje, domėjosi, kaip ten šie reikalai sprendžiami. Visiškai įmanoma, kad greitai tapsime kai kurių gamintojų oficialiais atstovais Lietuvoje. 

 

MŽ. Ko pati sau ir kitiems palinkėtumėte pokalbio pabaigai? 

I. J. Stiprinti bendruomenę, bendrystės jausmą. Bendruomenė be stiprios organizacijos gali nedaug, organizacija be bendruomenės – irgi. Tiek mūsų, tiek mūsų kolegų veikloje yra daug kasdienio rutininio darbo, susitikimų, įkalbinėjimo, įtikinėjimo, kad to ar ano tikrai reikia. Tokio darbo nei parodysi, nei aprašysi, bet jis vyksta. 

 

Nuotrauka: LASS pirmininko pavaduotoja I. Jokštytė ir pirmininkas S. Armonas / T. Kazakevičiaus nuotr. 

Irmos Jokštytės ir Sigito Armono nuotrauka. LASS vadovai pozuoja stovėdami vienas šalia kito šviesaus pastato viduje, šalia laiptų. Abu pasisukę tiesiai į skaitytoją, matomi nuo kelių iki viršugalvio. Kairėje nuotraukos pusėje stovinti Irma – liekno sudėjimo mergina, jos plaukai vidutinio ilgio, šviesūs, garbanoti, akys kiek primerktos, veidą puošia kukli šypsena. Irma atrodo pasitempusi ir pasitikinti savimi. Ji vilki šviesų kostiumėlį – laisvai krentančią palaidinę trijų ketvirčių rankovėmis, kurių kraštai apsiūti balta medžiaga, išlendančia ir palaidinės liemens dalyje, bei šviesias kelnes. Šalia jos, dešinėje nuotraukos pusėje, stovintis Sigitas – puse galvos aukštesnis už Irmą, stambesnio sudėjimo vyras. Jo plaukai trumpi, žili, vyras užsidėjęs akinius, santūriai šypsosi, atrodo ramus ir pasitempęs. Sigitas vilki tamsų kostiumą, baltus marškinius, riši tamsų juostuotą kaklaraištį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką