Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Paryžiaus metro legenda Žakas Vajanas

Jeigu prieš gerus trisdešimt metų jums teko lankytis Paryžiuje, važiuoti metro ir stabtelėti Trokadero (Trocadéro), Respublikos (République) ar Monparnaso (Montparnasse) stotyse, galbūt girdėjote švelnų jausmingą balsą, aidintį romantiškojo miesto požemiuose. Su gitara rankose ten stovėdavo Ž. Vajanas (Jacques Vaillant), dainuodamas apie gyvenimą ir meilę. Praeiviai vis stabtelėdavo, mesdami į gitaros dėklą monetas, kai kurie – įsigydami jo albumus. Savo pirmosios vinilinės plokštelės „Correspondances“ jis ten pardavė daugiau nei 40 tūkstančių kopijų – vien metro! Tačiau tai nebuvo jo vienintelė scena. 

Kad taps dainininku, jis suprato dar vaikystėje. Žakas mokėsi neregių mokykloje (mat būdamas šešerių patyrė didelę traumą, po kurios pabudo iš ilgos komos beveik visiškai nebematydamas) ir buvo priimtas į chorą. Paaiškėjo, kad jis turi gražų balsą (tuo metu – berniukišką diskantą) ir kad muzika gali atverti dar nepatirtus potyrius. Netrukus Žakas ėmė nedrąsiai svajoti apie sceną ir, paragintas bičiulio, ryžosi sudalyvauti radijo konkurse „Rytojaus numeris pirmas“, kurio viena atrankų vyko ir Strasbūre. Tuomet jis netapo tuo pirmuoju numeriu, kadangi buvo per jaunas pakliūti į finalą (jam nebuvo šešiolikos), tačiau pasirodymo scenoje skonis įkvėpė siekti savo svajonės, ir jis garsiai pasižadėjo nuvykti į Paryžių. 

Ir jis nuvyko! Vos suėjo 18, jis susidėjo mantą ir iškeliavo autostopu per Prancūziją, pakeliui uždarbiaudamas prekiaujant, kuriam laikui apsistojo Montpeljė, vėliau – Marselyje. Ten sutiko neregį pianistą Charlesą Humelį ir pats susikūrė tam tikrą muzikinę reputaciją, koncertuodamas mažyčiuose klubuose, kazino ir kitose vietose, kur publika ėmė jį pažinti, mėgti ir laukti jo pasirodymų. Tačiau Žako kelionės tikslas buvo Paryžius. 1975-aisiais, pilnas jaudulio ir nešinas gitara, jis nusileido į šio miesto metro, perbraukė stygas ir uždainavo... Netrukus į gitaros dėklą įkrito pirmoji moneta, publika buvo čia pat – akimirkai pamirštanti skubėti, savo padėką išreikšdama monetomis. Kasdien klausytojų ateidavo vis daugiau – nebe kasdienių keleivių, o tų, kurie išgirdę gandus, atvykdavo specialiai jo pasiklausyti. Taip liejosi dainų dovanojimo Paryžiui akimirkos, kol netikėtai dainininkas išgirdo balsą: „Sveiki, mes iš Prancūzijos radijo ir televizijos.“ Tuomet jis pamanė: „Jau!“ 

1976 m. įrašytas pirmasis vienadainis „Saison d'amour“ praskynė Vajanui kelią į konkurso „Grand Prix de Paris de la Chanson“ finalą. Pirmasis albumas „Pourquoi piétiner les fleurs“ (1980) sulaukė pasisekimo: vien per pusmetį buvo išpirkta dešimt tūkstančių kopijų. Antrąjį – „Slow pour Alvina“ – platino visos didžiosios įrašų parduotuvės, dainininkas buvo kviečiamas į radiją ir televiziją, titulinė daina transliuota visų didžiausių Prancūzijos radijo stočių ir pasiekė apklausų viršūnes Belgijoje, Šveicarijoje, Beniliukse ir Prancūzijos užjūrio valdose. 

Tačiau jis grįžo į metro. Komercinė industrija reikalauja iš muzikantų daug jėgų, nebūtinai garantuodama dosnią grąžą. Tad Ž. Vajanas vėl nusileido į metro (tuomet jau su gera aparatūra), kur visuomet rinkosi klausytojai, išpirkdavę jo plokšteles, atnešdavę jam rožių (nes „Slow pour Alvina“ eilėse kalbama apie rožes) ir plačiai paskleidę legendą apie puikų balsą ir muzikantą, iškeitusį medijų blizgesį į miesto puošimą savo dainomis. 

Paspaudę nuorodą paklausykite dainos „Slow pour Alvina“. 

Nuotrauka: Ž. Vajanas 

Vidutinio amžiaus vyro nuotrauka. Jis matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, pasisukęs kairiuoju profiliu. Vyras vidutinio kūno sudėjimo, pusilgių šviesių kiek banguotų plaukų, akys primerktos, žvilgsnis nukreiptas žemyn, veide – šypsena. Vyras vilki tamsų švarką, po kuriuo apsirengęs šviesius marškinėlius. Jam už nugaros – aukšti metaliniai parko ar privačios gyvenamosios vietos vartai ir žaliuojantys medžiai.