Ir kūnui, ir sielai

Henrikas Stukas, [email protected]

Vien širdies nepakanka

(Tęsinys. Pradžia 11 Nr.) 

– Daug dėmesio skyrėte fiziniam kūnui lavinti. Gal todėl jūsų šeimos gyvenime atsirado žirgai? 

– Gyvenimas yra įstabus savo netikėtumais. Likimas mano vyrą suvedė su žirgyno savininku. Jiedu išsikalbėjo. Aišku, vyras papasakojo apie Raigardą. Naujasis pažįstamas užjausdamas linkčiojo galva. Tuo pokalbis ir baigėsi. Po to nereikšmingo pokalbio praėjus kelioms savaitėms sutuoktinis sulaukė netikėto skambučio. Skambino žirgyno savininkas. Jis pasiūlė atsivesti į žirgyną Raigardą ir jį supažindinti su ten auginamais žirgais. Raigardas iki ketverių-penkerių metų bijojo glostyti gyvus padarus, nors minkštus žaislus glostė nebijodamas. Gal todėl skeptiškai reagavome į šį siūlymą. Įveikę vidines baimes nukeliavome į žirgyną. Nustebome – sūnelis ne tik neverkė, bet susidomėjo aplinka ir žirgais. Prie gyvūnų mažylį pratinome iš lėto, neskubindami, duodami apsispręsti. Tik po kelių apsilankymų žirgyne Raigardą užsodinome ant ponio. 

Vyras susidomėjo hipoterapija. Literatūros ieškojo visur, pagelbėjo visažinis internetas. Pasirodo, Lietuvoje hipoterapijos specialistai nėra ruošiami. Sutuoktinis nusprendė važiuoti į Latviją, kur lankė kursus ir gavo Latvijos akademijos hipoterapijos specialisto diplomą. Grįžęs namo pasiryžo hipoterapijos paslaugas teikti vietiniams ligoniukams. Pirmas ir svarbiausias uždavinys buvo žirgų atsirinkimas. Ne kiekvienas ristūnas tinka, čia itin svarbūs žirgo būdo bruožai. Taip, galima sakyti, buvo pradėtos teikti hipoterapijos paslaugos mūsų šalyje. Žirgai sergantiems vaikams tikrai padėjo – ligoniukai emociškai sustiprėdavo, atsipalaiduodavo akyse. Deja, valstybė šios sveikatinimo priemonės neparėmė, bet hipoterapija – brangi paslauga. Žirgų išlaikymas daug kainuoja, o vaikų tėvai nėra tokie turtingi, kad mokėtų tikrąją paslaugos vertę padengiančią kainą. Pinigų pradėjo stigti. Vyras sukosi kaip išmanydamas – ieškojo rėmėjų, prašydavo labdaros. Deja, kuo tolyn vis labiau „nesueidavo“ buhalterija. Dar mėginome gelbėtis jojimo pamokomis, tačiau gaunamų pajamų nepakako net žirgų pašarui. Nieko kito neliko, kaip nutraukti teikiamas sveikatinimo žirgais paslaugas. 

– Koks sūnaus santykis su žirgais? 

– Prie žirgų Raigardas pradėjo pratintis lankydamas darželį. Jam žirgai patiko, šiais gyvūnais jis pasitikėjo, netgi nebijojo joti. Sūnus sėdėdavo ne balne, o specialioje skraistėje. Vaikas atsiguldavo ant žirgo nugaros ir žirgui monotoniškai einant, užmigdavo. Ilgainiui Raigardas išmoko puikiai valdyti žirgą, net pradėjo dalyvauti specialiuose konkūruose. 

Sūnui iki šiol patinka dideli žirgai, dideli šunys. Įdomu tai, kad koks didelis ir piktas bebūtų šuo, vis tiek Raigardą prisileidžia, nesipriešina glostomas. Viskas prasidėjo nuo neišvaizdžios, šiurkštaus kailio kalytės. Ji buvo labai negraži, bet protinga. Jos dėka sūnus atsikratė lietimo baimės. Žirgyne Raigardas susidraugavo su ten gyvenusiu aviganiu. Netgi išeidavo su juo pasivaikščioti. Raigardas didžiavosi už trumpo pavadžio laikydamas savo didelį ir protingą keturkojį draugą. 

– Dabar neatsiejama Raigardo gyvenimo dalis – muzika. Papasakokite, kada sūnus pradėjo rimčiau muzikuoti. 

– Pasikartosiu, jau nuo mažų dienų atkreipėme dėmesį į sūnaus klausą. Pastebėjome, kad per radiją ar televiziją išgirdęs muzikinę melodiją, sūnelis be vargo ją sugroja savo žaisliniais vargonėliais. Ypač mėgo klausytis laidos „Duokim garo!“. Kartą taip „sugrojo“ tą muzikėlę, kad nebeliko kai kurių klavišų, o tik kažkokie stumbūriai. Raigardas įsigudrindavo ir jais atkartoti jam patikusią melodiją. Rimtesnė draugystė su muzika prasidėjo mokykloje. LASUC veikia muzikos mokykla „Lyra“. Pirmoje klasėje sūnelis buvo „įrašytas“ į akordeono klasę. Muzikos mokytojams paaiškinau, kad Raigardas nuo pat mažumės bijo akordeono, išgirdęs jo garsus pravirkdavo. Paprašiau, kad perkeltų į fortepijono klasę. Mokytojai mano prašymą išgirdo ir Raigardas iki šiol nesiskiria su šiuo muzikos instrumentu. 

Raigardui bebaigiant „Lyros“ muzikos mokyklą, mokytojai pastebėjo, kad sūnus gali ir improvizuoti. Pasiūlė muzikinį išsilavinimą pratęsti Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Ten sūnus mokėsi ne tik klasikos, bet džiazo ir kompozicijos. Raigardo svajonė – studijos Muzikos ir teatro akademijoje. Supratau, kad prieš stojamuosius egzaminus turime padaryti tam tikrus namų darbus. Privačiai susitarėme su akademijoje dirbančiu profesoriumi dėl perklausos. Mums rūpėjo išsiaiškinti, ar sūnus yra tinkamas tokioms studijoms. Profesorius, išklausęs Raigardo muzikavimo, šio bei to paklausinėjęs, mus padrąsino ir paragino laikyti stojamuosius egzaminus. Dabar Raigardas Muzikos ir teatro akademijos studentas. 

– Gal muzika pagelbėjo sūnui tapti savarankiškesniam? 

– Tikrai nepadėjo. Dėl savarankiškumo stokos nieko negalime kaltinti, nes patys pridarėme daug nedovanotinų klaidų. Mums labai trūksta savarankiškumo. Žiūrint iš šios dienos perspektyvos, Raigardą reikėjo apgyvendinti mokyklos bendrabutyje. Ten tikrai būtų išmokęs pasirūpinti savimi. Gaila, kad mokykloje labai nedaug mobilumo ir savarankiškumo pamokų. Vaikams jų tikrai nepakanka. Mes gi norėjome kaip geriau. Namai nuo mokyklos nutolę vos per dešimt minučių važiavimo. Pagaliau, ir tas nuolatinis sūnaus užimtumas. Reikėjo nuolat vežioti į muzikos pamokas, vėliau – į Balio Dvariono muzikos mokyklą. Tikiuosi, situaciją galima dar pataisyti. Dabar intensyviai mėginame užpildyti Raigardo savarankiškumo spragas. 

– O kas paskatino Raigardą susidomėti laikrodžiais ir juos pradėti kolekcionuoti? 

– Raigardui laikrodžiai – tikra manija. Dar vaikystėje išgirdęs tiksintį laikrodį, viską palikęs pasileisdavo garso link. Iš pradžių jo rankose atsirado vienas laikrodis, vėliau kitas, ir taip pamažu namuose pradėjo kauptis laikrodžiai. Pažįstami, matydami sūnaus pomėgį, pradėjo juos dovanoti. Raigardo kambaryje lentynose greitai pritrūko vietos. Nieko kito neliko, kaip rūsyje laikrodžiams paskirti vieną patalpą. Dabar tiksinčių mechanizmų yra virš trijų šimtų ir jie visi veikiantys. Juos tvarko pats sūnus: užveda, prireikus pakeičia elementus. Kabančius ant sienų nukabiname ir paduodame Raigardui. Sūnui patinka mechaniniai laikrodžiai. Prie jų gali praleisti ištisas valandas. Jis netgi išmoko juos sureguliuoti. Ypač Raigardas vertina senesnius, kelių dešimtmečių, laikrodžius. Jų tiksėjimas ir skambėjimas yra malonesnis ausiai negu dabartinių. Senesnių laikrodžių skleidžiami garsai yra minkšti, sodrūs, nedirginantys klausos. Su sūnumi lankomės ir laikrodžių parduotuvėse. Tačiau modernių laikrodžių skleidžiami garsai jam nepatinka, retas kuris sudomina. Ypač Raigardas žavisi liaudies menininko Dmitrijaus surenkamais vienetiniais laikrodžiais. Savo kolekcijoje jis turi kelis tokius išskirtinius egzempliorius. 

– Dažnai su sūnumi dalyvaujate įvairiuose muzikiniuose projektuose, kokie jie? 

– Jau labai seniai bendradarbiaujame su viena iš neįgaliųjų organizacijų „Guboja“. Pradėjome nuo šios organizacijos surengto „Perliukų“ konkurso. „Perliukų akademijos“ veikloje Raigardas dalyvauja iki šiol. Palangoje vyksta jaunųjų menininkų koncertai. Raigardas taip pat ten džiazuoja. Dabar sūnus koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tik ką grįžome iš Druskininkuose vykusio tarptautinio muzikos konkurso „Muzika be sienų“, kuriame Raigardas dalyvavo svečio teisėmis. 

– Kaip jūs įsivaizduojate sūnaus ateitį? 

– Tai tikrai skaudus klausimas. Sąžiningai pasakius – sunkiai. Dabar mėginame žengti savarankiškumo keliu. Sūnui trūksta elementariausių savarankiškam gyvenimui reikalingų praktinių įgūdžių. Suprantu ir tai, kad jis vienas neišgyvens ir jam bus reikalinga kito žmogaus pagalba. Kol kas neturime tokio žmogaus, su kuriuo Raigardas galėtų gyventi be mūsų. Neslėpsiu, sūnus plaukioja idealizmo ūkuose. Jis mano, kad prireikus – visi puls ir jam padės. Viliuosi, sūnus realiai pradės vertinti gyvenimą. Gal tada atsiras akstinas stengtis mokytis mobilumo ir būti savarankiškam. Daug vilčių dedame į asmeninį asistentą. Norėtųsi, kad jis būtų Raigardo amžiaus. 

– Ką patartumėte kitoms šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus? 

– Pirmiausia, pati šeima turi „nenurašyti“ savo vaiko. Nereikia kreipti dėmesio į aplinkinių pasakymus „kiek sugeba, tegul tiek ir daro“. Tokių pavyzdžių prisižiūrėjau LASUC. Atveža, palieka, o jūs, mokytojai, ką norite, tą ir darykite. Toliau tai – ne mūsų reikalas. Svarbu, kad vaikas ne tik žinotų, bet ir jaustų nuolatinį užnugarį. Kitas dalykas – nevalia leisti vaikui visiškai atsipalaiduoti. Būtina surasti vaiką sudominantį užsiėmimą ar hobį. Iš beždžioniuko cirke padaro aktorių, o vaikas – tai ne beždžioniukas. 

Nuotrauka: Raigardas koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje/ asmeninio archyvo nuotr. 

Raigardo Daragano nuotrauka. Joje – akimirka iš koncerto. Jaunas vidutinio kūno sudėjimo vyras matomas nuo kelių iki viršugalvio, dešiniuoju profiliu, grojantis juodu fortepijonu. Jo galva pakelta aukštyn, akys užmerktos, burna kiek praverta. Vaikinas šypsosi ir atrodo įsijautęs į atliekamą kūrinį. Jo plaukai šviesūs, trumpi, jis vilki tamsius marškinius, languotą liemenę ir tamsias kelnes. Ant fortepijono pritaisytas nedidelis mikrofonas, nukreiptas Raigardui į veidą. Dešinėje nuotraukos pusėje matoma kairiuoju profiliu pasisukusi tamsia suknele vilkinti mergina. Ji kiek pasilenkusi žemyn, jos šviesūs smulkiai garbanoti plaukai visiškai dengia jos veidą. Rankose ji laiko žvilgantį trimitą.