Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaNijolė Oželytė

Laisvė nuo kūno vertinimo


 

 

Kančioms ir liūdesiui save pasmerks žmogus, 

Nusprendęs „pagyventi sau“, jis nebebus laimingas – 

Tik kitas leidžia tau pajausti, kad esi gražus, 

Tik kitas pasakys tau, koks esi reikšmingas. 

 

Gyvenimas man yra labai dosnus – kai jau atrodo, kad viską patyriau ir niekas negalės nustebinti, man dovanojama proga iš arti pažvelgti į tai, ką iki tol vertindavau labai paviršutiniškai. Taip nutiko man prieš metus pradėjus bendradarbiauti su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) radijo laidoje „Aklas pasimatymas“, transliuojama per „GOLD FM“. Laidoje kalbinu žmones, kurie keliaudami gyvenimo keliu naudojasi kūnu, turinčiu tam tikras ypatybes. Iki šiol žodis „neįgalus“ man skambėjo visai įprastai ir normaliai, bet pabendravus su žmonėmis, kuriuos taip vadiname, jis tapo nepriimtinas. Supratau, kad priešdėlis „ne“ žodyje „neįgalus“, kuris, neva, nusako žmogaus kokybę, yra melagingas ir niekam tikęs. Aukštumos, kurių įvairiose gyvenimo srityse pasiekia fizinių kūno ypatumų turintys žmonės įrodo, kad daugelis mūsų išvis nesuvokiame savo realių galimybių ribų. O kai nutinka kažkas, kas kartais negrįžtamai pakeičia mūsų instrumentą – kūną, kai kas pasimetame ir palūžtame, o kai kas tai priimame kaip iššūkį, kaip stimulą savo vidinei jėgai ugdyti – „kas mūsų nepalaužia, tas mus sustiprina“. 

Ilgą laiką, matydama žmogų, kurio fizinis kūnas išsiskiria kokiais nors ypatumais, man, kaip ir, ko gero, daugeliui, kildavo užuojauta ir mintimis sugėdindavau save, kad drįstu būti nepatenkinta gyvenimu, nors mano gyvenimas juk nereikalauja tokių pastangų, kokios reikalingos žmogui, judančiam vežimėlyje ar ieškančiam sau kelio su baltąja lazdele. 

Gilėjant gyvenimo patirčiai, požiūris labai keitėsi. Išrinkta į Seimą antrai kadencijai, dirbau Žmogaus teisių komitete – stebėjau, ar nepažeidžiamos kalinčių nuteistųjų teisės. Bendraudama su tais daugeliu atveju fiziškai sveikais žmonėmis, klausydama jų gyvenimo istorijų, suvokdama kartais itin žiaurių jų nusikaltimų motyvus, pagavau save galvojant, kad šie fiziškai stiprūs žmonės yra žmogiškumo prasme labai labai traumuoti, labai neįgalūs. Veikla šioje srityje leido man suvokti, kad žmogus – tai ne pats fizinis kūnas, o tas, kuris tame kūne gyvena ir juo naudojasi. Juk nesakome – „aš kūnas“ arba „aš protas“. Sakome „mano“. O „mano“ – tai kieno? Suprantu tai ne kokia nors mistine ar religine prasme, o visiškai materialiai, visiškai tiesiogiai. Nes per pakankamai ilgai besitęsiantį mano gyvenimą teko stebėti daugybę žmonių, išgyvenančių įvairias dramas, veikiančių labai skirtinguose socialiniuose sluoksniuose – nuo kalinių iki turtingiausių šalies žmonių, nuo meno ir politikos garsenybių iki mano draugų benamių. Supratau, kad kūnas yra instrumentas, kaip, tarkime, peilis, o kaip jis naudojamas – ar juo atriekiama riekė duonos alkanam, ar juo smeigiama į nugarą tam, kurio kišenės paskui būna iškraustytos, tai priklauso tik nuo kūno šeimininko – nuo žmogaus. 

Galbūt kai kam šie teiginiai skamba kaip gražūs žodžiai, kaip „filosofavimas“, bet man jie – absoliučiai realūs. Nes ne tik stebėjau žmones iš šalies, bet ir pati eksperimentavau, norėdama įsitikinti, ar mano pastebėjimai nėra tuščios fantazijos. Labiausiai sukrėtusi patirtis ištiko dalyvaujant, mano manymu, genialiame projekte „Dialogas tamsoje“. Tai neįtikėtina patirtis – dvi valandas praleidi visiškoje tamsoje su nepažįstamais žmonėmis, bandai veikti komandoje – vaikščioti nedidelėje erdvėje nesusiduriant, vaišintis kava neapsipilant, klausyti muzikos. Mane visada gąsdino net mintis apie tai, kad galima gyventi be regos, be tų daugeliui mūsų savaime suprantamų vaizdų – formų ir spalvų, kurios ne tik supa mus, bet ir užima mūsų protus, kad nesijaustume vieniši ir tušti, kad nebūtų baisu, kad turėtume apie ką galvoti, kad nuolat gautume naujų įspūdžių. „Dialogą tamsoje“ patyriau prieš porą metų. Sukrėtimas buvo toks gilus ir toks netikėtas, kad iki šiol negaliu jo aprašyti, o juk mane sunku kuo nors sukrėsti – gyvenimas jau buvo ir spalvotas, ir sukrečiantis. Pajutau save be savęs – kai nematai ničnieko ir esi absoliučiai nematomas, prarandi savo kūno ribų pojūtį, tarsi nustoji egzistuoti sau įprastu būdu, o tas naujas buvimas nematant nei savęs, nei ko nors aplink, nors akys atviros, prasiveržia nepakeliamu palengvėjimu, tarsi sunkiausią akmenų maišą nuo savęs nusimestum. Man tas palengvėjimas, tas išsivadavimas nuo visko, kas gyvenime slėgė, išsiliejo absoliučiai nevaldoma nebylia rauda – ašaros plūdo upeliais, o suvokimas, kad nėra nuo ko jų slėpti, nes juk niekas nieko nemato aklinoje tamsoje, suteikė absoliučią laisvę nuo to, kaip atrodau ir kas ką apie mano ašarojimą pagalvos. 

Laisvė nuo išorinio vertinimo. Savo kūno ir aplinkos nematymas tapo sukrečiančiu savęs pažinimu. Jauti, kad esi, bet nematai savo ribų, todėl ilgainiui pradedi jaustis beribis. Ir neįtikėtinai greitai tampi paties savęs šeimininku – ničnieko nematydamas, judėdamas būryje nepažįstamų žmonių palyginti nedidelėje patalpoje, jau po pusvalandžio įgundi nesusidurti su kitais žmonėmis. Kuo juos jauti, negali nei suprasti, nei apibūdinti. O baigiantis dviem valandoms tamsoje, pats stebiesi tuo, kad visi pojūčiai tapo neįtikėtinai jautrūs. Tamsa akyse yra kompensuojama tuo neaiškiu būdu jausti ir žmones, ir aplinką. Tąsyk „Dialoge tamsoje“ mūsų buvo devyniolika. Prieš grįždami į šviesą, mes turėjome garsiai išsiskaičiuoti, tardami iš eilės skaičius nuo vieno iki devyniolikos. Bet buvo iškelta sąlyga, kad mūsų balsai neturi „susidurti“ – niekas, sakydamas iš eilės sekantį skaičių negalėjo savo balsu „užlipti“ ant kito žmogaus balso. Mes vienas kito nematome, mes esame nepažįstami, mes esame skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir skirtingų temperamentų, mes kartu totalioje tamsoje praleidome tik dvi valandas ir per tą laiką sugebėjome taip pajusti vieni kitus, kad išsiskaičiavome iki devyniolikos suklydę tik vieną kartą. Antras bandymas praėjo sklandžiai nuo vieno iki devyniolikos. Visiems toks susiklausymas padarė pritrenkiantį įspūdį, parodė tai, ko niekada savyje nepastebėjome ir neįtarėme esant – galimybę veikti komandoje, tarsi būtume seniai susigrojęs orkestras. 

Štai tada ir supratau, kad viskas, kas išoriškai atrodo kaip trūkumas, realybėje yra galingas treniruoklis, kuris suteikia šansą tobulinti tai, apie ką tik svajoti tegalėjai, ką matei tik fantastiniuose filmuose. Tai, ką mes linkę vertinti kaip trūkumą, tinkamai panaudojus, virsta galimybių horizontus praplečiančia proga. Juk sustiprinti savo fizinius raumenis gali bet kas, bet atrasti tai, kas stiprina tavyje žmogiškumo raumenis – tai yra tikroji gyvenimo sėkmė. Juk kūną, koks jis bebūtų, teks čia palikti, o tikrasis žmogus – šviesus sąmonės srautas, yra neišnykstantis kaip elektra. Mes nevertiname to, ką turime, nes naudojamės viskuo beveik nesąmoningai, autopilotu, tarsi tai būtų savaime suprantama ir net privaloma. O nutikus tam, kas pakeičia gyvenimo aplinkybes, mūsų kūną ir jo galias, suvokiame, kad apie pačius save, apie savyje glūdinčias neišnaudotas galimybes mes nežinome beveik nieko. Kai išoriškai mums „viskas tvarkoje“, mes „sėdime savyje“ be jokių ypatingų pastangų, ir reikia sulaukti kokio nors drastiško iššūkio, kūno ar dvasios žaizdos, kad atsibustume ir ieškotume būdų, kurie padėtų pabėgti nuo vidinio skausmo ar negalios sukeliamų moralinių kančių, o kartu ir tobulintų, stiprintų mūsų tikrąjį vidinį „aš“ tam, kad jokios vidinės kančios negalėtų mūsų palaužti ir mumis vizginti. 

Dramatiškas situacijas patyrę žmonės, kuriuos teko kalbinti radijo laidoje „Aklas pasimatymas“, tapo man gyvu įrodymu, kad nėra tokios galios, kuri galėtų pakirpti sparnus sąmoningai skrydžiui save ruošiantį žmogų. Nėra tokios jėgos, kuri žmogiškoje būtybėje galėtų sunaikinti pasiryžimą gyventi proto ir širdies šviesoje, kad ir patyrus dideles fizines ar dvasines kančias. Nėra tos jėgos, kuri galėtų pasipriešinti žmogaus dvasios polėkiui. 

Todėl žodis „neįgalus“ man tapo visiškai nepriimtinas. Jis žeidžia ne tik ausį, bet ir teisingumo jausmą. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl. Kartais pagalvodavau, kad gal nepriimu to žodžio iš baimės, kad pačiai kada nors gali tekti patirti kokias nors fizines bėdas. Bet dabar puikiai suprantu, iš kur kyla tos VISAM žmogui primetamos kūniškos charakteristikos atmetimas. Sakyti žmogui „neįgalus“ – tai grubus ir primityvus melas. Nes priskirti instrumento (kūno) ypatumus kūno šeimininkui – žmogui – yra absoliučiai neteisinga. Žmogus tikrai nėra mėsos, kaulų ir sausgyslių rinkinys odos maiše, žmogus – tai sąmonė ir susivokimas, kurie, man rodos, ir be kūno gyvena sau laisvai, kaip kad puikiai be lemputės, nepriklausomai nuo to, dega ji ar yra perdegusi, gyvuoja elektra. Mūsų kūnai išoriškai skiriasi, bet ar tai charakterizuoja kūnu besinaudojantį žmogų? Teigti, kad kūno forma ir fizinės kūno galimybės apibrėžia žmogų yra taip pat kvaila, kaip kad sakyti, kad nuo šaukšto formos priklauso tuo šaukštu semiamos sriubos skonis. 

Ar svaigdami nuo fantastiško mokslininko ir filosofo Stepheno Hawkingo mąstymo platybių, kurias jis aprašė savo knygoje „Visko teorija“, mes prisimename apie jo nejudrų, kone visą gyvenimą vežimėlyje praleidusį kūną ir tai, kad jis negalėjo ištarti nė žodžio, kad tik kompiuteris iššifruodavo jo mintis į visiems suprantamą žodžių seką? O ar klausantis dieviško Andrea Bočelio (Bocelli) balso yra svarbu, kokiu būdu jis regi taip jautriai jo apdainuojamą pasaulį? 

 

Kas supranta, kad Laikas, 

Kuriame mes visi plūduriuojam – 

Ne kančia ir ne kryžius, 

O šviesių galimybių erdvė, 

Tas neieško kaltų 

Ir su niekuo nekovoja, 

Tas tik mokosi skristi, 

Nes tingiuosius priglaudžia gelmė. 

 

Autorės nuotrauka: Nijolė Oželytė. Vyresnio amžiaus moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, žvelgianti tiesiai į skaitytoją. Nijolės plaukai trumpi, antakiai pakelti, moteris užsidėjusi akinius, plačiai šypsosi ir atrodo pasitikinti savimi. Ji vilki šviesią palaidinę ar megztinį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką