Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Po angelo sparnais


 

Parašas po straipsniuPrieššventinis laikotarpis mus įtraukia į dovanų ieškojimo karštinę. Dairomės kuo originalesnių, vizualiai išskirtinių, meniškų dovanų. Tokių neabejotinai galime aptikti senųjų amatų mugėse, kur liaudies meistrų rankomis sušildyti gaminiai būna dar mielesni ir patrauklesni, o jei juos gauname tiesiai iš autoriaus rankų, tuomet galime sužinoti kūrinio atsiradimo istorijų, kitų įdomių amato užkulisinių dalykų. Tačiau tokia galimybė pasitaiko nedažnai, todėl šį kartą jus kviečiame „užsukti“ į dirbtuves vieno meistro, kurio rankose gimsta ne tik keramikos, drožybos, bet ir tapybos darbai, iš vytelių nupinti gražumynai. Tai Borisas Chudinskij – vizualiųjų menų kūrėjas, šalyje žinomas kaip keramikinių ir medinių angelų autorius. Liaudies meistras yra neregių ir silpnaregių bendruomenės narys, nuo vaikystės patyręs nemažai išbandymų dėl regėjimo, tačiau dėl to neatsisakęs savo prigimtinio polinkio kūrybai. B. Chudinskij LASS nariu tapo 2000 m., o kiek vėliau keramikos ėmė mokyti neregius ir silpnaregius, būreliui vadovauja iki šiol. 

 

– Kas lėmė, kad esate vizualiųjų menų kūrėjas? 

– Jau nuo vaikystės mėgau piešti, lipdyti. Mama duodavo pieštukų, popieriaus ir kol nesibaigdavo priemonės, mane ramiai galėdavo palikti vieną. Todėl visi namie galvojo, kad ateitį siesiu su tapyba. Bet silpstantis regėjimas ir diagnozuota progresuojanti trumparegystė privertė atsisakyti šių planų. Tačiau nenurimau ir po mokyklos ryžausi neakivaizdinėms studijoms tuomečiame Liaudies meno universitete Maskvoje ir gavau vaizduojamojo meno diplomą. Netrukus susidomėjau metalu, jo apdirbimo technika, pradėjau darbuotis gamykloje su metaliniais apipavidalinimais įvairioms konstrukcijoms. 

 

– O kaip atradote molį? 

– Visai netikėtai. Sakyčiau, pats gyvenimas privertė. Nors dirbau gamykloje, joje dėl silpstančio regėjimo darėsi vis sunkiau, teko galvoti apie kitus pajamų būdus. Nutariau užsiimti suvenyrais. Nuėjau pasidairyti į mugę, čia įvyko pirma gilesnė pažintis su liaudies meistrais, pajutau, ko reikia žmonėms, ir pats ėmiausi to. Pradžioje buvo smulkūs moliniai gyvūnėliai, angeliukai, paukšteliai-švilpukai. Tačiau jais prekiauti negalėjau, reikėjo turėti patentą, kurį išduodavo tik meno tarybos komisija „Dailės“ kombinate, įvertinusi darbų kokybę. Tad pristačiau jiems savo suvenyrų kolekciją ir sulaukiau palankaus sprendimo. Komisijoje darbai buvo sužymėti plombomis, juos saugau iki šiol savo namuose. 

Molis yra labai įdomi medžiaga, iš jos galima ir namus statyti, ir indus, žaisliukus, suvenyrus, papuošalus gaminti. Bet svarbiausia, kad ši medžiaga leido man realizuoti galimybes, susijusias su regėjimu, nes molis silpnaregiams ir neregiams leidžia pajusti reljefą, apimtį, viską galima liesti, čiupinėti. Tas pats ir su medžiu, tik molis yra lankstesnis, su juo greičiau vyksta darbai, tad jis dažniau atsiduria mano rankose. Kad galėčiau išdegti molį, pačioje pradžioje pats pasistačiau krosnį iš molinių šamotinių plytų, nes tais laikais buvo sudėtinga tokią įrangą įsigyti. Naudojausi ja ilgus metus. 

 

– Kaip gimsta keramikos dirbinys? 

– Pirmiausia, atsiranda kažkoks vaizdinys. Kartais tereikia užsimerkti ir matau, o kartais sėdu, piešiu, eskizuoju. Būna, kad ir nepavyksta, o po kurio laiko ta pati idėja grįžta ir gimsta kažkas įdomaus. Tuomet imu molį ir lipdau. Po to džiovinu, jei mažesnis dirbinys – ilgai netrunka, jei didesnis – prireikia net savaitės, nes jei neišdžius, įdėtas į krosnį sprogs. Neseniai deginau krosnyje tris angelus, vienas iš jų sprogo, taigi ir man kartais dar pasitaiko avarijų. O kai molinukas išdžiūsta, šaunu į krosnį, temperatūrą didinu nuo 50 ir po truputį keliu iki 880 laipsnių. Įkaitintas molis švyti, panašiai kaip metalas. Kai išdeginu, išjungiu krosnį, palieku savaime atvėsti, o dureles atveriu kitą dieną, tik tada galima išimti dirbinį ir dažyti arba glazūruoti. Sulig kiekviena figūrėle ieškau naujos vizualinės formos, koncepcijos. Visuomet vadovaujuosi savo mokytojo tapytojo Anatolijaus Stiško auksine taisykle, kad net menkiausių detalių savo darbuose nevalia kartoti. 

 

– Iš kur semiatės idėjų? 

– Iš gyvenimo įvykių. Nuolat seku, kas vyksta pasaulyje, mūsų šalyje, daug skaitau, naudojuosi Lietuvos aklųjų bibliotekos garsinėmis knygomis. Įkvėpimo pasisemiu ir iš muzikos. 

 

– Kokie darbai jums brangiausi, mieliausi? 

– Tie, kuriuos buvo techniškai sunkiau padaryti, prireikė daugiau laiko, ar kur pavyko sukurti gražią formą, siluetą. Itin branginu masyvesnius darbus, nes padaryti maksimalų dydį sudėtinga dėl riboto krosnies aukščio, maksimumas yra 30 cm. O ir pats lipdymo procesas yra techniškai sudėtingas, nes didesnis darbas nuo svorio smunka žemyn, reikia nuolat pataisyti, kažkuo paremti. Jei tankiai koreguoji, reikia žiūrėti, kad molis nebūtų per daug šlapias, tuomet ir prie rankų limpa, tavęs „nebeklauso“. Reikėjo išmokti valdyti šią medžiagą, o tai atėjo tik per ilgą patirtį ir kantrybę. 

 

– Jūs garsėjate kaip angelų kūrėjas, jų galima rasti Angelų muziejuje Anykščiuose. Ką jums reiškia kurti šias figūras? 

– Angelų kūrimas – itin šviesus, įdomus ir net, sakyčiau, jaudinantis procesas. Tačiau iki angelų kolekcijos dar buvo velnių figūrėlės, visiškai priešingas polis, kuris atspindėjo tam tikrą gyvenimo etapą. Jų sukurta tūkstančiai. 1999 m. buvo sudaryta sutartis su Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniu Velnių muziejumi, jame buvo galima įsigyti šių suvenyrų. Bet kai gyvenime įvyko šviesūs pokyčiai, velniukų kūryboje beveik nebeliko, juos pakeitė angelai. Jie yra gėrio, taikos ir globos simbolis. Labai norėjosi visa tai ne tik pačiam išjausti, bet ir skleisti kitiems, todėl nemažai jų išdovanoju, džiaugiuosi, kad jie atranda vis naujus namus. Keletas jų „nutūpė“ ir Angelų muziejuje, tai keturių dainuojančių angelų kompozicija. Daug angelų gimė, kai patekau tarp savo likimo bičiulių, pajutau didelį palaikymą, paskatinimą kurti ir eiti į priekį. 

 

– Ką Jums suteikė buvimas arčiau savo likimo žmonių, kiek tai padėjo prisijaukinti silpnaregystę? 

– Šiandien jau esu visiškai su tuo susitaikęs, o buvo laikas, kai net psichologiškai smaugė. Kažkiek matau, tai mane gelbėja, nes kitaip negalėčiau tokio darbo dirbti. Gal man angelai padeda, nežinau. Bet aš dar galiu judėti, matyti, skaityti, dirbti, tik daugiau laiko prireikia kuriant. Kartais nepamatai defekto ar viso ploto vienu metu, iš konteksto „iškrenta“ kokia detalė ir sukioji, dėlioji, kol baigi. 

Kai tapau LASS nariu, prasidėjo intensyvesnis gyvenimas, šalia atsirado daugiau bendraminčių, pradėjau lankyti būrelius, viename iš jų įgyvendinau savo svajonę išmokti pinti ir sekėsi gana neblogai, nupintus smulkesnius daiktus sunku būtų net suskaičiuoti, o iš didesnių esu padaręs tris supamuosius krėslus, vieną skalbinių dėžę. Juk molis, medis, vytelės – viskas yra iš gamtos, artima, nors materija ir skirtinga. Bet savo amatui vis tik likau ištikimas. 

 

– 2009 m. jūs sulaukėte pasiūlymo įkurti Kauno aklųjų ir silpnaregių centro keramikos būrelį. Kaip sekasi savo amato mokyti kitus? 

– Kai pasiūlė vadovauti būreliui, labai nudžiugau, nes čia jau turėjau draugų, daug ką pažinojau, tad baimės nebuvo jokios. Silpnaregiui mokyti nematančius nėra dažna praktika. Tačiau dauguma būrelio lankytojų mato truputį, nors šešėlius, ir tai jau lengviau. Yra tokių, kurie ne iš karto apako, jie savo rankomis greitai atgamina daiktus pasitelkę prisiminimus, vaizduotę. Kiekvienas bando išreikšti kūrybiškumą ir kartais gimsta kažkas įdomaus, o kartais vėl lipdome iš naujo. Esu dėkingas tiems, kas man suteikė ne tik mėgstamą darbą, bet ir galimybę kurti drauge su bendraminčiais. Apskirtai, būdamas LASS nariu jaučiu didesnę savo kūrybos sklaidą, daugiau esu matomas, o tai menininkui yra didelė paskata. 

 

– Pandemija įnešė nemažų pokyčių kiekvienam. Kaip jus paveikė šis laikas, ar tai paliko kažkokį pėdsaką jūsų kūryboje? 

– Nors būrelio užsiėmimus teko kuriam laikui pristabdyti, kūryba nenutrūko ir darbuose netgi atsirado pandemijos tematika. Nutapiau paveikslą „Karantinas“, kuriame pavaizduota tamsi laiptinė, langas su grotomis, o už jų raudonos viruso akys. Taip pat paveiksle matosi atidarytos durys, pro jas skverbiasi saulės spindulys, iš aukštai leidžiasi angelai, tarsi gydytojai su vaistais, švirkštais, klizmutėmis. Sukūriau tokią alegoriją, kad būtų ne taip liūdna. 

Per karantiną gimė ir keletas angelų kompozicijų. Viena jų – angelas, kuris rankose atsargiai laiko žemės rutulį ir tarsi jį saugo nuo išbandymų, pavojų. Antroji kompozicija buvo inspiruota vienybės, taikos. Joje perteikti du draugai angelai, vienas baltas, kitas juodas, abu meldžiasi sudėję rankas, virš jų yra raudona širdis, jie viską jaučia, mato, todėl pakaušyje kiekvienas turi po akį, o ant galvos – paauksuoti plaukai spindi kaip saulė. Darydamas šią kompoziciją kartą net pagalvojau – baltaodžiams angelai juk balti, o tamsiaodžiams galbūt juodi. Bet kita vertus, jokio skirtumo, juk kiekvienas turime širdį ir, kaip liaudyje sakoma, esame iš to paties molio drėbti. Šis darbas netrukus bus eksponuojamas menotyrininko Pauliaus Stanišausko dešimtą kartą rengiamoje įvairių autorių kalėdinių angelų parodoje Rumšiškių kultūros centre. Į šią parodą keliaus ir vienas darbas iš keramikos būrelio, tai Simono Kriaučiūno sukurtas angelas. 

 

– Ir pabaigai, gal atskleistumėte paslapties šydą dėl ateities planų? 

– Šiuo metu didžiausi planai yra pabaigti metų planus. Prieš kiekvienus Naujuosius turime intensyvų laiką, nes tai yra pasiruošimas mugėms, šv. Kalėdoms, kurioms darome pakabukus, skulptūrėles. Kiti metai bus Tigro, tad jau nemažai šio gyvūno figūrėlių yra iškeliavusių į muges. Labai norėtųsi, kad 2022-aisiais tigras su savo nasrais nubaidytų nesklandumus, visokius virusus. Gyvename sudėtingu laiku, o kad būtų nors truputį lengviau, linkiu kiekvienam turėti po angelą sargą, su juo rasti bendrą kalbą ir tuomet jis jus tikrai globos. Svarbiausia, tikėkite tuo. 

 

Nuotrauka: B. Chudinskij rankose atgyja angelai / asmeninio archyvo nuotr. 

Boriso Chudinskij nuotrauka. Vyresnio amžiaus vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio, pasisukęs kairiuoju profiliu. Jis vidutinio kūno sudėjimo, pusilgių žilų plaukų, užsidėjęs akinius storais stiklais, kūnu kiek palinkęs į kairę pusę. Vyras atrodo ramus ir susikaupęs, abi rankas iškėlęs aukštyn, jomis švelniai liečia savo dirbinį – baltą keramikinį angelą, grakščiai stovintį ant nedidelės pakylos ant darbinio stalo, apšviestą staline lempa. Menininkas vilki tamsių ir šviesių spalvų storą megztinį su užtrauktuku ties kaklu, ant jo pasirišęs tamsią prijuostę, kiek aptaškytą dažais. Vyras į angelą žvelgia meiliai, tarsi gėrėdamasis. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]