Skaitmeninis asistentas

Alvydas Valenta, [email protected]

Technologijų pasaulis: baubas ar draugas?

Žurnalo puslapiuose nuolat rašome apie informacines technologijas (IT), įvairias programėles, galimybes jomis naudotis nematantiems ar silpnai matantiems žmonėms. Rašo, pasakoja tie, kas realiai jomis naudojasi, todėl nesiūlome neišbandytų, nepatikrintų ar abejotinų sprendimų. Tačiau viena yra technologijos, programos, kita – gyvi žmonės ir gyvos patirtys! Šių metų vasarą LASS respublikinis centras norinčiuosius patobulinti savo IT įgūdžius pakvietė į dviejų dalių IT kursus. Pirmoji dalis buvo nuotolinė, antroji – gyva, betarpiška. Jos metu įvairaus amžiaus neregių ir silpnaregių teiravomės, kaip jiems sekasi bendrauti su kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais, naudotis jų teikiamomis galimybėmis. Tikimės, kad pašnekovų mintys sudomins žurnalo skaitytojus, o kai kam gal ir padės apsispręsti. 

Ernestas, 25 metai. Gyvena kaime, Vilniaus rajone. 2016 m. baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, vėliau mokėsi Vilniaus technologijų ir mokymo centre. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, su kompiuteriu išmoko dirbti mokykloje, bet išmaniojo telefono tada į rankas neėmė. Noras jį paimti, išmokti naudotis atėjo vėliau. „Realiai mokytis pradėjau 2019 m. pavasarį, – pasakoja Ernestas. – Nustebau, kad galima visai nesunkiai išmokti. Pradėjau naudoti ir jau negalėjau atitraukti rankų. Žinoma, taip nėra, kad nuo ryto iki vakaro vien telefonas. Gyvenu kaime, tai nori nenori, aplinka veikia kitaip nei tada, jeigu gyventum mieste, bet telefonas atstoja ir radiją, ir kompiuterį. Telefonu klausau „Youtube“ kanale esančių įrašų, parsisiunčiau programėlę „Internetinis Lietuvos radijas“ – visos lietuviškos radijo stotys vienoje vietoje! Naršau internete, bendrauju socialiniuose tinkluose irgi dažniausiai telefonu, o ne kompiuteriu. Neregiams skirtų navigacijos programėlių turiu, bet jomis dar nesinaudoju. Ne visas programėles telefonas vienodai gerai skaito, tada tenka ieškoti panašių.“ 

Ernesto įsitikinimu, svarbiausia išmanųjį telefoną išdrįsti paimti į rankas, o tada atsiras ir noras mokytis, gilintis į konkrečias jo naudojimo sritis. 

Dovydas, 25 metai. Gyvena Skuodo rajone. Regėjimo neteko prieš ketverius metus dėl ligos. Matydamas įsigijo lauko ir vidaus apdailininko specialybę, dirbo įvairius darbus, vienas jų – Danijoje, pas ūkininką. Dovydas neslepia, netekus regėjimo, dvejus su puse metų nesinorėjo į rankas imti nei baltosios lazdelės, nei kompiuterio ar išmaniojo telefono. „Kiekvienam žmogui turi ateiti savas laikas, – pasakoja Dovydas. – Norėjo į reabilitaciją išsiųsti per prievartą, aš per prievartą nepasidaviau. Atėjo laikas ir dabar manęs niekas nesulaikys, dalyvausiu visur, kur įmanoma. Gyvenimas nesibaigė, viskas įmanoma!“ 

Patvirtindamas savo žodžius, per du mėnesius – rugpjūtį ir rugsėjį – Dovydas suspėjo dalyvauti dviejuose LASS surengtuose seminaruose Vilniuje ir „Zelvoje“ bei dvi savaites trukusioje socialinės reabilitacijos programoje Kaune. Matydamas, kaip ir visas dabartinis jaunimas, Dovydas naudojo tiek kompiuterį, tiek išmanųjį telefoną, bet apakus telefonas tarnavo tik atsiliepimams į kitų žmonių skambučius: „Žinojau, kurioje vietoje ekrane yra mygtukas „atsiliepti“, jį ir paspausdavau. Vis galvojau, kad turi būti kokia nors išeitis. Ekrano skaitymo programą telefone aptikau klaidų ir bandymų metodu. Kad yra kompiuteriams skirta analogiška programa, žinojau jau anksčiau.“ Tiktai viena yra žinoti, kita – pradėti naudotis pačiam. Telefone išbandęs ekrano skaitymo programą, Dovydas atrado bendraminčių – feisbuke veikiantį „Neregių ir silpnaregių klubą“. IT kursus rekomendavo LASS respublikinio centro darbuotojas Vilmantas Balčikonis. Dovydas į juos atvyko nemažai mokėdamas, bet sužinojo ir naujų dalykų, pavyzdžiui, kad ir programėlė „Lookout“, suteikianti galimybę telefonu skaityti reginčiųjų raštu parašytą tekstą. Mažesnių ar didesnių atradimų buvo ir daugiau. Paklaustas apie panašaus pobūdžio kursų reikalingumą, pašnekovas negalvodamas atšauna: „Nors ir kas mėnesį!“ 

„Telefonas ir kompiuteris tapo neatskiriama mano gyvenimo dalis, – gražiai žemaičiuodamas pasakoja Dovydas. – Pokalbiai, internetas, apsipirkimas elektroninėse parduotuvėse, dokumentų pildymas – visa tai įmanoma atlikti pačiam, neprašant kitų žmonių pagalbos.“ 

Jolanta, 48 metai. Gyvena Kaune. Anot pačios, namuose daugiausia buitis, o apie ją daug nepapasakosi, kaip ir visiems – tvarkyti namus, gaminti valgyti. Kompiuterį naudoja jau beveik dešimt metų. Mokytis juo naudotis pradėjo, kai dalyvavo tuomet dar LASS vykdytoje socialinės reabilitacijos programoje. Kompiuteriu skaito spaudą, susirašinėja elektroniniu paštu, mėgsta gaminti, todėl dažnai ieško naujų receptų. Iki šiol naudojo mygtukinį telefoną, išmanųjį turi jau dveji metai, bet į rankas realiai ima tik dabar. „Iš pradžių buvo sunku, vos palieti ir jau kalba, – pasakojo Jolanta. – Pamažu įpratau. Naudojant išmanųjį telefoną labai svarbu pirštų dėstymo, braukimo technika, o jos vienai išmokti sunku. Reikia, kad padėtų, parodytų labiau įgudę žmonės, todėl yra gerai, kai neregiai moko kitus neregius. Dabar išmaniuoju jau galiu paskambinti, atsiliepti. Nors vis dar ieškau ant ekrano kokio nors taškelio, bet pamažu įgundu.“ 

Praėjus mėnesiui nuo minėtų kursų, su Jolanta vėl grįžtame prie skaitmeninio raštingumo reikalų. Anot pašnekovės, kompiuteris jai paklūsta vis dar labiau nei išmanusis telefonas. „Kompiuteriu pramokau naudotis dalyvaudama dvi savaites trukusioje socialinės reabilitacijos programoje, – pasakoja Jolanta. – Aišku, be kompiuterinio raštingumo buvo ir daugiau dalykų – mobilumas, buities įgūdžiai, bet kompiuteriams vis tiek teko daugiau valandų. Jeigu atsirastų galimybė dar kartą dalyvauti panašioje programoje, jeigu išmaniesiems telefonams būtų skiriama tiek laiko, kiek kompiuteriams, rezultatas tikrai būtų geresnis.“ 

Socialinė reabilitacija – visiškai atskira tema ir čia kaip gerame miške, kuo tolyn eini, tuo daugiau medžių... Tik vis labiau tampa akivaizdu, kad jos reikia ne tik jauniems ar neseniai apakusiems žmonėms. Aiškėja, kad reabilitacija reikalinga ir vyresnio amžiaus neregiams, ir tiems, kas neteko regėjimo prieš 15 ar 20 metų. Keičiasi aplinka, gyvenimo būdas, buitis – pats vienas, sėdėdamas tarp keturių savo buto ar namo sienų, neregys nesužinos, neišmėgins ir nepatikrins daugelio galimybių. 

Elena, 66 metai. Į aklųjų bendruomenę atėjo prieš ketvirtį amžiaus. Šiuo metu gyvena Radviliškyje, anksčiau ilgą laiką gyveno Kelmėje. Dirbti kompiuteriu norėjo išmokti nuo 2000-ųjų. Ne kartą kreipėsi į įvairius LASS darbuotojus, bet likdavo neišgirsta arba prašymai nepasiekdavo galutinio adresato. Dabar būtų tuščias reikalas aiškintis, kas ir ko neišgirdo, nesuprato, net ir kai kurie tuomet dirbę LASS žmonės, jau išėję į amžinybę ar užtarnautą poilsį, bet panašu, kad tarp savo popierių, programų, renginių vis dar pasiklystame. Jau prieš 15–20 metų Lietuvos aklųjų bibliotekoje buvo galima gauti garsinių leidinių, mokančių neregį žingsnis po žingsnio dirbti su kompiuteriu. Šiek tiek pramokusiems yra medžiagos elektroniniu pavidalu – ar kas nors kada nors suskaičiavo, kiek tokių leidinių turime, ar žino apie juos LASS filialai? 

Prieš kelerius metus Elena dalyvavo socialinės reabilitacijos programoje Kaune. Tada pirmą kartą atsisėdo prie kompiuterio. „Buvo skirta labai nedaug valandų, išmokau kompiuterį įjungti, susipažinau su klaviatūra, išmokau įeiti į internetą ir pirmą kartą po regėjimo netekimo pati savarankiškai paskaičiau laikraštį. Mano žinios apie kompiuterius buvo menkos, įgūdžiai irgi menki, bet jau supratau galimybes, kurias jis teikia. Grįžusi namo nusipirkau kompiuterį, įsivedžiau internetą ir labai naiviai tikėjausi, kad padės vaikai. Bet vaikai akyse nematę tos ekrano skaitymo programos, patys nežino, kaip su ja dirbti ir juo labiau negali parodyti neregiui. Nepasakysiu nieko nauja, tačiau reginčiam žmogui neužtenka mokėti dirbti kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu, reikia suprasti, kaip su šiais įrenginiais dirba neregiai. Tiktai tada jis galės mokyti. Mano atveju, įvyko mažas stebuklas: gyvendama Kelmėje brailio rašto mokiau vieną apakusį žmogų, vėliau paaiškėjo, kad jis daug išmano apie kompiuterius ir pasisiūlė mokyti mane kompiuterinio raštingumo. Taip nuotoliniu būdu jis moko mane iki šiol.“ 

Paklausta apie kompiuterio panaudojimo galimybes, Elena pirmiausia kalba apie spaudą. Kol matė, labai mėgdavo ją skaityti. Netekus regėjimo, šito malonumo teko atsisakyti. Dabar vėl skaito pati! Išmoko naudotis el. paštu, virtualia biblioteka ELVIS. „Šiauliuose Lietuvos aklųjų bibliotekos filialas dirba labai gerai, atsižvelgia į skaitytojų pageidavimus, parenka knygas, bet vis tiek nėra didesnio malonumo nei tada, kai knygas gali pasirinkti ir parsisiųsti pats. Studijavau rusų kalbą ir šiaip ta kalba man artima, todėl labai džiaugiuosi, kad ELVIS sistemoje atsirado ir rusiškų knygų.“ 

Elena pasakoja, kad kelmiškis jos mokytojas nelabai draugauja su socialiniais tinklais, o jai įdomu. Vilniuje vykusių kursų metu įgijo supratimą apie feisbuką, o toliau, kaip sako pati, yra juodas darbas. Norint gerai išmokti, reikia dirbti po kelias valandas per dieną. „Gal todėl, kad esu humanitarė, kompiuteriai nėra ta sritis, kurią perprantu iškart, bet vis tiek išmokti įmanoma.“ 

Išmaniojo telefono Elena neturi ir kol kas nesiryžta pradėti juo naudotis, nors mokytojas nuolat ragina. Iki šiol užteko ir mygtukinės „Nokios“, o naršymui internete, bendravimui, susirašinėjimui naudoja kompiuterį, kaip bus ateityje, parodys laikas. Elena, kaip ir Dovydas, pageidautų, kad informacinių technologijų kursų būtų daugiau, tie, kam pajamos leidžia, galėtų daugiau prisimokėti patys. „Gražu, kai aklieji padeda vieni kitiems. Tik reikėtų daugiau metodinių žinių, nes kiekvienas moko skirtingai ir nori išmokyti labai greitai ir labai daug, tačiau pati idėja sveikintina!“ 

Nuotrauka: Pradėjus naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, neregiams atsiveria daug platesnės galimybės / V. Balčikonio nuotr. 

Alvydo Valentos nuotrauka. Vidutinio amžiaus vyras matomas iš nugaros pusės, dešiniuoju profiliu, sėdintis prie kompiuterio. Jis atrodo susikaupęs, pasilenkęs link monitoriaus ir klaviatūros, stovinčių ant balto stalo, abiejų rankų pirštų galais spaudžia klaviatūros mygtukus. Vyras monitoriaus ekrane įsijungęs LASS internetinį puslapį. Alvydo plaukai tamsūs, ant ausų vyras užsidėjęs dideles ausines, vilki šviesius taškuotus marškinius ilgomis rankovėmis.