Mūzų pėdsakais

Valentinas Zaikauskas

„Būgnininkų rūmai“. Ištrauka iš knygos

Šių metų rudenį rašytojas, žurnalistas, aklųjų bendruomenės narys Valentinas Zaikauskas minės gražų aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Prieš dvidešimt metų brailio raštu, prieš penkiolika – reginčiųjų išėjo jo knyga „Būgnininkų rūmai“. Galime tik apgailestauti, kad tuo metu šis V. Zaikausko romanas apie neregių gyvenimą Kauno aklųjų institute nesulaukė pelnyto dėmesio ir nebuvo tinkamai įvertintas. Keliamais aklųjų auklėjimo, santykio su juos supančiu pasauliu klausimais, veikėjų lūpomis reiškiamomis mintimis knyga aktuali ir šiandien. Skaitytojams siūlome jos ištrauką, o autoriui linkime sveikatos, gyvenimo džiaugsmo ir kaitrios kūrybinės ugnies! 

Redakcija 

Nusileidęs į priešvalgyklio vestibiulį (Vacys – red. past.), vos ne kaktomis susidūrė su jauna geografijos mokytoja Violeta. Sustojo nustebęs, tarsi pirmą kartą ją mokykloje pamatęs. Ši protingų akių, vos prieš metus baigusi universitetą, mergina įsigudrino niekada ilgiau kaip vieną minutę neužtrukti mokytojų kambary. Vacys tą atsiskyrėlę ir protestantę stvėrė už parankės ir, žiūrėdamas į jos ironiškas akis, pasivedėjo į koridoriaus galą. 

– Vieną kartą jaunasis daktaras teikėsi mane minioje įžiūrėti, – Violeta nuo jo peties nuėmė baltą siūlą ir pagrasė ilgu rausvu pirštu: – Tu matai – kažkokia balta pana ruošiasi tau užšokti ant sprando. 

– Pala, nepaikiok. Noriu su tavimi rimtai pasišnekėti, – jis pagavo jos pirštus ir suspaudė saujoje. – Ar spėjai susipažinti su naująja muzikos mokytoja? 

– Su auksaplauke gražuole? Na pasisakėm viena kitai savo pavardes. O kuo ji tau neįtiko? 

– Žinai, užėjau pas direktorių, o toji gražuolė jam drožia pamokslą. Ji aiškina, kaip reikia dievinti visus akluosius, kaip ji pasiaukosianti jiems. 

Violeta gūžtelėjo pečiais: 

– Jeigu dievina, tai tegu ir aukojasi. Nesuprantu, ko judu su direktoriumi taip susijaudinote? 

– Jaudinamės mes todėl, kad dar viena mokyta kvaiša mokykloje padaugėjo. O tavęs nejaudina, kad mokykloje vis labiau stinga blaivaus požiūrio į aklumą? 

Violeta staiga piktai ištraukė pirštus iš jo rankos ir niūriai papurtė juodus plaukus: 

– Ji gal nevogs iš mokinių maisto. Verčiau nueitum į virtuvę, kai sandėlininkas iškrauna dar šiltą, ką tik iš kepyklos atvežtą duoną. Prie sandėlio durų išsirikiuoja auklėtojų eilė, aklųjų mokinių duoną perka. Net patys mokiniai ateina savo pačių duonos nusipirkti. Kodėl tas direktorius absurdo teatro virtuvėje neateina pasižiūrėti? Ko nutilai? 

– Juk auklėtojos sandėlininkui pinigus už tą duoną sumoka, – sutriko Vacys, stebėdamasis, kodėl jam toks akivaizdus visų mulkinimas nesukėlė įtarimo. 

– Vadinasi, tu tiki tomis pasakomis, kad sandėlininkas paskui su tais pinigais eina į parduotuvę, duoną atperka ir grąžina į sandėlį? 

– Garbės žodis, duonos niekada iš ten nepirkau. Jeigu tai tiesa, dalykėliai negražūs, – galutinai apstulbintas tokios atakos, sumurmėjo Vacys. 

– Sakai, „dalykėliai“, – ji greit apsidairė, ar koridoriuje nieko daugiau nėra. – Čia ne vienas, o labai daug dalykų. Mokykloje tik trys pedagogai turi aukštąjį išsilavinimą. Bet man nepatinka vis labiau tarp mokinių įsišaknijantis puikavimasis savo aklumu. „Mes, aklieji, be reginčiųjų galime viską“. Jie taip įsijautė į savo herojiškas fantazijas, jog alkį, šaltį, reginčiųjų panieką priima kaip garbingą išmėginimą, ruošiantis „tikrajam gyvenimui“. 

– Gal čia tokia kompensacija? 

– Taip, čia kompensacija. Bet ji pavirs fanatišku užsisklendimu, – staiga ji nusijuokė: – Žinai, Jonynas pasakojo. Važiuoja jis traukiniu iš Vilniaus su kažkokiu draugu ir visą kelią giriasi, kaip vieni aklieji be reginčiųjų pasistatys savo įmones, sanatorijas. O paskui to draugo ir prašo: „Palydėk mane į tualetą“. O bičiulis jam: „Bet vis dėlto be reginčiojo negali nueiti net nusimyžti“. 

– Tačiau jie ieško. 

– Ieško. Tik iš kur čia tokios mistiškos asmenybės pradėjo mokykloje daugintis: tokie kaip tas pusiau kunigas, ta naujokė, kuriai aklieji – tai angelai. Juk užsikrės mokiniai siurrealistinėmis nuotaikomis ir gyvens užsisklendę, apduję iš pasitenkinimo savo nepaprastais likimais. Ir tu galvok: šnekink, bandyk paprotinti. Aš su merginomis bandau kalbėti, tačiau jų nedaug, ir jos jaučiasi pažeidžiamesnės. Na, turiu bėgti – reikalai. 

Vacys susimąstęs išėjo ant paradinių laiptelių. Pirmą kartą lyg iš šalies pamatė sodą, alėjas, vaikštinėjančias poreles. Iš tikrųjų kažkas pasimėgaudamas pučia romantinį burbulą. 

Plačiąja alėja vaikštinėjo susikabinusios merginos, vinguriuodamos gerai susidainavusiais balsais sentimentalų šlagerį. Meilės alėja vaikštinėjo įsimylėjėlių porelės. Prie rūmų sienos sėdėjo dvi merginos ir, džiaugdamos paskutine rudens saulės šiluma, skambino kanklėmis. Iš vienos klasės lango buvo girdėti grojant akordeonu. Kažkas skambino fortepijonu. Tikrai čia neišgirsi vaikino prie merginos nusikeikiant. Čia niekada joks pedagogas nepakelia balso, o mokiniai idealiai paklusnūs, ir už tai pedagogai visiškai toleruoja masišką rūkymą, tik prašydami daryti ne viešai, o po balkonėliais, tualetuose. 

Susimąstęs Vacys ruošėsi nulipti laipteliais ir nueiti paplepėti su vaikinais, besibūriuojančiais sodo takų sankryžoje. Tačiau netikėtai ant jo peties nusileido lengva ranka. Jis grįžtelėjo: šalia, pašaipiai šypsodamasi, vėl stovėjo Violeta: 

– Na daktare, gal ir mudu susiporuokime? – nelaukdama sutikimo, ji tvirtai įsikibo į parankę. 

Po kelių minučių, kai jiedu jau buvo Plačiosios alėjos vidury, jis pripažino: 

– Vaizdas iš tikrųjų romantiškas. 

– Deja, šis romantizmas turi vieną vienintelį tikslą: šiuos vaikinus ir merginas ruošti gyventi siaurame aklųjų pasaulyje. 

– O juk tu neteisi. Aklieji jau studijuoja aukštosiose mokyklose. 

– Taip. Tačiau aklųjų organizacija augs. Jai reikės savų biurokratų, ir visi su aukštojo mokslo diplomais tos aklųjų draugijos bus praryti, ir nebus nė vieno, kuris išsiverš iš šitos romantizuotos erdvės. Palauk! Žiūrėk – į sodo takus pro vartelius įvažiavo du regintys paaugliai su dviračiais, – ji susirūpinusi pažvelgė Vaciui į akis. – Tuojau mudu pamatysim to romantizmo tipišką vaizdelį. 

Ji truktelėjo Vacį už rankos. Jiedu, prasibrovę pro akacijas, atsidūrė sodo viduryje. Scena, kurią išvydo, greitai prasidėjo ir po kelių minučių pasibaigė. Abu dviratininkai, keliolikos kumščių nuversti ant žemės, nespėjo pratarti nė žodžio. Vaikinai, vadovaujami Jūreivio, vieną po kito abu dviračius mikliai pakėlė aukštyn, sutartinai įsiūbavę permetė per tvorą. Dviračiai tarškėdami dar kelis kartus persivertė ant grindinio akmenų. Paaugliai, nelaimingų dviračių savininkai, kiek įkerta kojos, pasileido link vartelių. 

– Violeta, kas tą priešiškumą tarp reginčiųjų ir aklųjų kursto? 

– Niekas, nes jis instinktyvus. Aš tavęs kitko paklausiu. Kodėl nieko nedaroma, kad to priešiškumo nebūtų? Juk prieš karą čia, šitame sode, šituose rūmuose labai dažnai lankydavosi gimnazistai, gimnazistės. Tada akli ir regintieji bičiuliavosi, ir neatsitiktinai kelios gimnazistės ištekėjo už aklųjų, ir tos šeimos yra laimingos. Na, o šiais laikais neatsimenu nė vieno draugystės vakaro su kokia nors gimnazija. Tokio vakaro tiesiog nebuvo. Prieš karą gimnazistai čion nuolat ateidavo, skaitydavo akliems knygas, su jais vaikštinėdavo alėjomis, salėje kartu dainuodavo, šokdavo. Dabar to nėra, o rezultatas – tie du vaizdingai perskraidinti per tvorą dviračiai. Taip vis greičiau sukasi šis romantiškas „užsisklendimo“ ratas, mažėdamas ir mažėdamas. 

– Kodėl niekas nieko nedaro? Negi to negalima pakreipti teisinga kryptimi? 

– Taip. Visi laukia, kad ateis baigęs studijas Didysis Būgnininkas. Visi įsitikinę, kad jis iš karto bus pasodintas į direktoriaus kėdę. Deja, jo niekas tuojau pat į direktoriaus kėdę nepasodins. O kai jis į tą kėdę pagaliau atsisės, šaukštai jau bus po pietų. Jau niekas net nebekalbės apie šito romantizmo melagingumą. 

– Bet kodėl tu esi prieš romantizmą? 

– Skaičiau apie romantizmo kilmę ir tikrąją dvasią. Jį sukėlė nuo scenos nuvarytos aristokratijos liūdesys, todėl propaguojama baimė, vienatvė, keistenybės, antgamtiškumas, iracionalizmas, net garbinama beprotybė. Man atrodo, kad akliesiems romantizmas pavojingas, nes auklėjami pagal jo kanonus, jie išaugs tik egzaltuotos būtybės, o sendami pradės tiesiog girtuokliauti. 

Jiedu tylėdami sustojo vidury sodo prie obels. Violeta vėl piktai nusijuokė: 

– Aną žiemą į mokyklos čiuožyklą atėjo koks penketas paauglių iš gatvės. Tuojau pat Jūrininkas su savo gvardija juos visus apsupo, sugriebė ir kaip šiandieną dviračius, taip tada tuos vaikinukus išmėtė per tvorą. Mokyklos tarnautojai susirinko valgykloje prie langų ir šypsodamiesi tą scenelę su pasitenkinimu stebėjo. Štai tau romantizmo sukelta klaustrofobija. 

– O jei padėtume Būgnininkui? 

– Deja, jam teks ilgokai mušti mokykloje mažąjį būgnelį, o tai ir lems aklųjų dramą, ir jo paties tragediją. 

– Negi šis reiškinys neturi gilesnės prasmės? 

– Atsargiau, gražuoli daktarėli, nes tu jau politikuoji, – ji uždėjo ant jo peties rankas ir pasistiebusi sukuždėjo: – Raudonasis caras ugdo kolektyvizmą, tačiau kažkodėl auga siaubingiausias individualizmas. Mano kaimynė, su kuria dveji metai gyvenu kaimynystėje, nežino nei mano vardo, nei pavardės. Nesame nė vienu žodžiu persimetusios, net nesisveikiname. Blogiausia, kad toks susvetimėjimas – be jokios protingos priežasties, – ji nutilo. 

Staiga stvėrė Vaciui už rankos ir tyliai, bet skubiai ėmė kalbėti: 

– Antai eina Robertas ir Rožė... Ji žingsniuoja taku, o jis eina per sodą, nei priartėdamas, nei atitoldamas. Kažkokia mistika. 

– Velniai jo nematę. Jis yra banaliausias kvailys. 

– Vacy, šis iracionalistas nepastebimai visus užkrės puikybe. Rūmuose skamba muzika nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Žymių, visoje Lietuvoje garsių muzikantų žinai kodėl iš šių rūmų vargu ar išeis? Išpuikimas kliudo sistemingai galvoti apie ateitį. Beje, ar žinai, kokio filosofo pažiūras tasai Robertas propaguoja? Jis yra uoliausias Adlerio filosofijos šalininkas. 

– O kuo gi tau Adleris nepatinka? – ne juokais nustebo Vacys. 

– O Dieve, gal ir tu tiki tomis Adlerio kompensacijos ir hiperkompensacijos teorijomis? Robertas, ir ne jis vienas, pučia miglas apie antgamtiškąsias aklųjų savybes: „Neregių ir atmintis daug geresnė negu reginčiųjų. O apie aklųjų stebuklingąją klausą ir lytėjimą nėra ko ir kalbėti.“ Aklam ir taip ne pyragai, bet jam į ausis pūsdamas tokius „arabus“, jį visiškai dezorientuosi. O gal jis sako tiesą? Gal aklųjų lytėjimas tikrai fantastiškas? 

– Ne. Tu teisi. Lytėjimo jautrumas priklauso nuo specifinių nervinių ląstelių tankumo. Reikia žmogui tik apakti, ir tuojau ant jo pirštų gausiai pridygs lytėjimo receptoriukai: Goldžio, Mesnerio, Rufinio kūnelių. 

Violeta įnirtingai sumojavo kumšteliais: 

– Negalima akliems meluoti. Jie turi rimtai ruoštis dideliems sunkumams.