Pro plyšinę lempą

Aistė Varoniukaitė, [email protected], LSMUL Kauno klinikų Akių ligų klinikos gydytoja oftalmologė

Lėtinis akių vokų uždegimas – blefaritas

Klasikinė klinikinė situacija: keturiasdešimt dvejų moteris skundžiasi jau kelerius metus trunkančiais, tačiau pastaruoju metu suintensyvėjusiais simptomais: abi akis niežti, jos tarsi pripiltos smėlio, kankina deginimo pojūtis, o rytais vokai sulipę, traiškanoti, tiesiog sunku praplėšti akis. Jokių akims skirtų ar nuo kitų sisteminių ligų skirtų vaistų teigia nevartojanti, kitas rimtas ligas neigia. Regėjimas nesuprastėjęs. Tokia situacija tikrai gerai pažįstama bet kuriam akių ligų gydytojui, ir spręsti panašias problemas tenka kasdien. Tad kas vargina apibūdintą pacientę? 

Kas tai yra blefaritas? 

Kaip išduoda straipsnio pavadinimas, šiuo atveju pacientės problema – blefaritas (graikų k. „blephar“ – akių vokas). Akių vokai egzistuoja ne tik dėl grožio, tačiau ir dengia bei apsaugo akis nuo išorės veiksnių, traumų, nepalankių oro sąlygų, akies išdžiūvimo. Blakstienos saugo nuo svetimkūnių ar smulkių dalelių patekimo į akis, dalyvauja apsauginiame užsimerkimo reflekse, o šalia blakstienų folikulų atsiveria riebalinės liaukutės, kurių išskiriamas sekretas įeina į ašarų plėvelės sudėtį. 

Blefaritas yra lėtinis neužkrečiamas akių vokų uždegimas ir gali būti skirstomas į priekinį ir užpakalinį. Visgi skirstymas į šiuos du tipus labiau turi reikšmės akių gydytojo apžiūrai, o ne paciento patiriamiems simptomams. Priekinis blefaritas paveikia priekinį vokų paviršių, kur auga blakstienos, ir gali būti stafilokokinis ar seborėjinis, o dažniausia jo priežastis – bakterijų (dažniausiai stafilokokų) sukeltas uždegimas. Užpakalinis blefaritas pažeidžia užpakalinį voko kraštą. Čia vokų anatomija ir tampa labai svarbi, nes užpakalinis voko kraštas liečiasi prie akies obuolio ir šioje vietoje yra riebalinių (Meibomo) liaukų ištekamosios angutės, tad dažniausia užpakalinio blefarito priežastis ir yra riebalinių liaukų funkcijos sutrikimas. Riebalinės liaukutės svarbios tuo, kad gamina riebalus, padedančius išlaikyti ašarų plėvelės stabilumą – kad ašaros per greitai nenugaruotų nuo akies paviršiaus. Kai sutrinka šių smulkių, bet labai svarbių liaukučių veikla, jos užsikemša, tampa palankia vieta tarpti bakterijoms, todėl įsibėgėja lėtinis uždegimas, sutrikdoma normali šių liaukučių veikla ir ašarų plėvelė tampa nestabili. Pažeistas ašarų plėvelės riebalinis sluoksnis sąlygoja greitesnį ašarų nugaravimą, todėl akis gali džiūti, kamuoti svetimkūnio jausmas, o kai kuriais atvejais dėl sumažėjusio riebalinio sluoksnio įsivyrauja vandeninis sluoksnis ir akys gali intensyviai ašaroti, nors ir bus stebimi akių sausumo požymiai. 

Dar viena dažna blefarito priežastis – Demodex erkutė. Nors skamba gąsdinančiai, tačiau iš tiesų tai labai dažnai pasitaikanti būklė ir nereikėtų Demodex erkutės painioti su miške sutinkamomis erkėmis ir jų platinamomis ligomis. Demodex folliculorum erkutės – blakstienų folikuluose galintys apsigyventi mikroorganizmai, kurie gali ir nesukelti jokių simptomų. Tačiau kai kuriems žmonėms šios erkutės sukelia blefarito simptomus. Įtarus blakstienų erkutės buvimą, išraunamos kelios blakstienos ir po mikroskopu ieškoma erkutės kūnelio. Diagnozavus šios erkutės sukeltą blefaritą, akių gydytojas paskiria specifinį prieš erkutes skirtą gydymą. 

Svarbu paminėti ir moterims aktualią kitą blefarito priežastį – makiažą ar kitas kosmetines priemones. Dažnai voko uždegimines ligas gali sukelti apatinės arba viršutinės blakstienų linijos dažymas, nes, vėlgi reikia prisiminti anatomiją, riebalinės liaukutės atsiveria iš karto už blakstienų linijos ir jeigu jos mechaniškai užkemšamos makiažu ar kitomis kosmetinėmis priemonėmis, tampa puikia terpe alerginei reakcijai ar uždegimui vystytis. Blefarito priežasčių gali būti ir daugiau, negu aprašyta aukščiau: netaisyklingai augančios blakstienos, atopinis dermatitas, voko navikai, sausų akių sindromas, rožinė, reakcija į medikamentus. Todėl svarbu varginant simptomams pasikonsultuoti su akių gydytoju ir išsiaiškinti individualią galimą ligos priežastį. 

Kokie vokų ligos simptomai? 

Pagrindiniai blefarito sukelti simptomai yra susiję su normalios akių paviršiaus funkcijos sutrikdymu ir normalios ašarų plėvelės sutrikimu. Pacientai neretai skundžiasi akių vokų niežėjimu, deginimu, vokų krašto paraudimu, kartais paburkimu, traiškanojimu, akys gali būti tarsi smėlio pripiltos arba kaip tik – sausos, blakstienos su apnašu, ryte sunku atsimerkti, kai kuriais atvejai gali pasirodyti riebalinio ar putoto sekreto ir varginti padidėjęs ašarojimas ar akių paraudimas. 

Blefaritui diagnozuoti pakanka akių ligų gydytojo apžiūros plyšine lempa (mikroskopu), kiti papildomi tyrimai (kaip ašarų plėvelės trūkimo laikas, Širmerio testas, vokų pasėlis ar kiti testai) tik prideda papildomos informacijos, tačiau diagnozė dažniausiai būna aiški vien iš klinikinės apžiūros ir paciento nusiskundimų. Akių ligų gydytojo apžiūra dar svarbi tuo, kad gali atmesti kitas rimtas ligas, galinčias sukelti visus minėtus simptomus, nes reikia atskirti blefaritą nuo alerginio ar atopinio konjunktyvito, gigantinių ląstelių papilito ar kitų būklių. Didesnę blefarito riziką turi alergiški žmonės, kontaktinių lęšių nešiotojai ar glaukoma sergantys ir nuolat glaukomos gydymui skirtus lašus lašinantys pacientai. Labai retais atvejais po lėtinio vokų uždegimo simptomais gali slėptis įvairūs akių navikai. 

Kaip gydomas blefaritas? 

Svarbu suprasti, kad blefaritas – lėtinė, galinti pasikartoti būklė, todėl būtina pacientams paaiškinti, kaip gyventi su šia liga ir įspėti, kad liga gali kartotis, tačiau taikant tinkamas vokų priežiūros ir gydymo priemones – visiškai kontroliuojama. Taip pat svarbu, kad nėra jokių tikslių gairių, kaip reikėtų gydyti blefaritu sergančius pacientus, kadangi viskas priklauso nuo konkretaus klinikinio atvejo ir ligos sunkumo. 

Pats svarbiausias pirmasis gydymo aspektas – vokų higiena. Ir nors skamba ne taip rimtai, kaip kokie nors specifiniai stebuklingi vaistai ar lašiukai, tačiau be vokų higienos praktiškai neįmanoma suvaldyti blefarito požymių. Tad ką turime omenyje, sakydami vokų higiena? 

Blefarito gydymo tikslas – sumažinti dėl infekcijos susidariusį pažeidimą ir kontroliuoti simptomus. Kaip jau minėta, vienus iš simptomų sukelia voko krašto bakterijų nulemta lėtinė infekcija, todėl svarbu rūpintis voko krašto higiena, kad ji netaptų palankia terpe toliau daugintis ir klestėti bakterijoms. Iš esmės vokų higiena susideda iš trijų žingsnių: šiltas kompresas, vokų masažas ir vokų valymas. 

Geriausia pradėti nuo šilto kompreso, kuriam tinka ir šiltame vandenyje suvilgytas rankšluostis, ir paprasčiausias kosmetinis vatos diskelis, kurį bent kelias minutes (o geriausiai rekomenduojama laikyti 5–10 minučių) reikia palaikyti uždėjus ant vokų. Šiltas kompresas padeda suminkštinti traiškanas ir apnašas bei suskystinti riebalinių liaukučių sekretą ir pagerinti jo nutekėjimą. Po šilto kompreso rekomenduojama atlikti vokų masažą, ypač esant užpakaliniam blefaritui. Švelnus tiek viršutinių, tiek apatinių vokų masažavimas užsimerkus sukamuoju judesiu link blakstienų padeda mechaniškai išstumti Meibomo liaukučių sekretą. Ir paskutinis svarbus žingsnis – mechaninis susikaupusių apnašų ir traiškanų nuvalymas kosmetiniu vatos pagaliuku ar vatos diskeliu. Geriausia pamirkyti vaikiško šampūno ir vandens mišinyje ir valyti švelniai spaudžiant vokų kraštus ir blakstienas pačioje gydymo pradžioje bent du kartus per dieną kelias savaites. Vėliau, simptomams rimstant, užtenka ir vieno karto per dieną. Vaistinėse yra jau paruoštų specialių vokų valymui skirtų servetėlių ar gelių, kurių sudėtyje esančios medžiagos nedirgina ir padeda rūpintis vokų higiena. 

Sunkesniais atvejais akių gydytojas blefarito gydymui gali skirti antibiotikų ar trumpą gliukokortikosteroidų lašų arba tepalų kursą, o sunkiais atvejais – netgi gana ilgą, iki kelių mėnesių trukmės, geriamųjų antibiotikų kursą. Šis gydymas priklauso nuo vokų būklės, o pasireiškus varginantiems simptomams skiriamas tik akių ligų gydytojo pagal indikacijas. 

Literatūroje aprašomas teigiamas žuvų taukų papildų poveikis, tačiau moksliškai pagrįstų duomenų dar mažai, todėl jie gali būti rekomenduojami tik kaip papildoma priemonė. Taip pat aprašomas ir arbatmedžio aliejaus teigiamas poveikis, ypač Demodex erkutės sukelto blefarito papildomam gydymui. Lietuvoje taip pat galima rasti vokų higienai skirtų preparatų, kurių sudėtyje yra arbatmedžio aliejaus. 

Kontaktinių lęšių nešiotojams aktyviu ligos periodu būtina laikinai nutraukti lęšių naudojimą, o moterims vengti galimai simptomus paūminančio makiažo ar kosmetikos priemonių aplink akis. Akių gydytojų praktikoje fiksuojamas tikrai ne vienas atvejis, kai moterims, pasireiškus blefarito požymiams, užteko nustoti dažyti blakstienų liniją, ir simptomai išnyko. 

Ko vengti? Vengti ramunėlių, kitų arbatų ar bulvių kompresų, kadangi neretai šie produktai sukelia alergines reakcijas ir padidina vokų paraudimą, paburkimą. Moterims vengti blakstienų priauginimo, priklijavimo ar kitų panašių procedūrų, dirginančios kosmetikos ir makiažo. 

Nepriklausomai nuo blefarito priežasties ir simptomų sunkumo, beveik visiems pacientams rekomenduojama papildomai drėkinti akis dirbtinėmis ašaromis. Kartais jos reikalingos tik kaip papildoma drėkinamoji priemonė, tačiau kartais skiriamos ašarų plėvelės sutrikimams gydyti. Dirbtines ašaras reikėtų lašinti bent kelis kartus per dieną, o blefarito atveju, priklausomai nuo simptomų sunkumo, lašinti ir keturis, ir šešis, ir dešimt kartų per dieną, limito nėra – tiek, kad akys būtų pakankamai drėkinamos. Geriausia rinktis dirbtines ašaras be konservantų, kuriose nėra alergiją ar dirginimą galinčių sukelti medžiagų. Esant labiau išreikštiems simptomams akių gydytojas gali rekomenduoti išbandyti drėkinamuosius tepalus ar gelius, kurie veikia kaip dirbtinės ašaros, tačiau ilgiau išsilaiko akies paviršiuje, sutepa vokus ir dažniausiai skiriami tepti ant vokų ir į akies vidų prieš miegą. 

Nuotrauka: Blefaritas yra lėtinė, varginanti, bet išgydoma liga / www.pinterest.com piešinys 

Žmogaus akies piešinys. Vokų krašto uždegimo paveikta akis atrodo beveik įprastai, tačiau ant viršutinio ir apatinio voko krašto matomos nedidelės iškilios dėmės, kurios išsidėsčiusios palei blakstienų liniją ir iškėlusios voką taip, tarsi jis ištinęs ar kamuojamas miežio.