Viršelio istorija

 

Apie bendrystę kelyje


 

„Camino Lituano“ kelias mūsų žmonėms šią liepą jau antrą kartą taps maloniu išbandymu. Bet istorija šįkart ne apie piligrimystę. Apie ją kituose žurnalo numeriuose. Ji apie patį kelią ir ėjimą juo. 

Simboliška, kad galvodami apie naujai žmonių pramintus takus, galime svarstyti apie ėjimą mūsų organizacijos keliu, išvaikščiotu beveik šimtmetį. Kiekvienam jis yra savitas ir kliuvęs pagal gyvenamą metą, tuomet buvusius laiko ir asmeninius išbandymus. Vis dėlto labai svarbu ir tai, kad ėjimas LASS keliu nėra tuščias ėjimas niekur, jis veda link konkretaus bendrystės, dalijimosi, pagalbos taško. Tiesa ir tai, kad apsisprendus eiti ilgesniu, net ir kiek žinomu keliu, niekada nežinai, ką pakely sutiksi, kas nutiks, kaip tai paveiks tą dieną ar net gyvenimą. Nes juk nebūna taip, kad nuėjęs kelią žmogus grįžtų toks pats: kelionė vienaip ar kitaip pakeičia, o įgyta patirtis praturtina. Vis dėlto galbūt svarbiausia tokioje kelionėje – ne vidinis patyrimas, o galimybė pasidalyti juo. Ir žmonės, su kuriais drauge einama per gyvenimą. Taigi kelias yra, telieka juo eiti. 

 

Viršelyje – LASS keliauninkai / L. Puodžiūnės nuotr. 

Apvali viršelio nuotrauka. Joje – būrys jaunų žygeivių, einančių žvyruotu kaimo keliu vasaros laikotarpiu. Nuotraukoje matoma bent penkiolikos žmonių grupė. Jaunimui – maždaug nuo penkiolikos iki dvidešimt metų, visi sportiškai apsirengę, dauguma vilkintys baltus ar juodus marškinėlius trumpomis rankovėmis, šortus, džinsus ar sportines tampres, avintys sportbačius ir ant pečių nešantys kuprines. Jaunimas nusiteikęs energingai, atrodo, kad žygiuojama sparčiu žingsniu. Žvyrkelis, kuriuo eina žygeiviai, gana platus, bent penkių metrų pločio, jį iš abiejų pusių supa žaliuojančios pievos, apaugusios aukštais medžiais ir krūmokšniais. Tolumoje matomas ramus, baltai melsvas dangus. 

REALUS VAIZDAS. Viršelio nuotrauka matoma didesne amplitude, dabar ji – stačiakampė. Didesnė amplitudė leidžia pamatyti didesnę dalį žaliuojančių pievų ir debesuoto dangaus. 

PROTANOPIJA. Tą patį vaizdą matome ne tokį spalvotą, kaip realų. Jis neatrodo visiškai juodai baltas, tačiau gana stipriai išblanksta ir įgauna rudą atspalvį. 

GLAUKOMA. Nuotraukos centras vis dar ryškus, spalvos nepakitusios, tačiau nuo centro į šonus vaizdas po truputį blanksta, kol galiausiai nuotraukos kampuose vaizdas visai nematomas. Kairėje nuotraukos pusėje beveik nesimato žaliuojančių pievų, o nuotraukos viršuje esantis dangus taip pat blankus. 

DIABETINĖ RETINOPATIJA. Visiškai aptemdytas nuotraukos kairysis apatinis kampas, dėl to nesimato dalies žvyrkelio, o likusioje nuotraukos dalyje vaizdą protarpiais uždengia nedidelės tamsios dėmės. 

KATARAKTA. Visas matomas vaizdas toks pat kaip realiame vaizde, tik visiškai susiliejęs, dėl to smulkesnės detalės nėra įžiūrimos. 

TINKLAINĖS ATŠOKA. Apatinėje nuotraukos dalyje nesimato nemažos dalies žvyrkelio bei priekyje einančių dviejų žmonių kojų nuo pėdų iki kelių. Likusioji nuotraukos dalis ryški. 

AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA. Nematome paties nuotraukos centro – visiškai nesimato visos grupės žygeivių, vos galima įžiūrėti kai kurių priekyje ar šonuose einančių žmonių kojų ar rankų dalis. 

PIGMENTINIS RETINITAS. Šiame pavyzdyje matomas tik pats nuotraukos centras, kuris yra ovalo formos – jame galima įžiūrėti nemažą dalį keliauninkų. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką