Regimi neregiai

Autoriaus nuotraukaLaima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Alžyro folkloro tausotoja


 

Parašas po straipsniuMuzika, kaip meno forma, tikėkimės, yra amžina, tačiau pavienės jos atmainos – mirtingos. Kai kurių žanrų mes nebeišgirsime, nes jų tradicijos nunyko, nepalikusios patikimų rašytinių šaltinių ar juo labiau įrašų. Toks likimas galėjo ištikti Alžyro liaudies muzikos lobius. Ilgos, sudėtingos arabų-andaluzų poemos, kurių ištakos siekia XII amžių, beduinų dainos, arabų giesmės ir alžyrietiškas folkloras „rai“ – visos tos sudėtingos meno formos galėjo išnykti arba likti mažų bendruomenių vertybe, tačiau į šį pasaulį atėjo talentas, balsas, kuriam buvo lemta paskleisti šiuos skambesius kur kas plačiau. 

Sultana Daud (Sultana Daoud) gimė 1918 metais Tiareto mieste Alžyre. Ankstyvoje vaikystėje persirgusi raupais mergaitė neteko regos, baigė neregių mokyklą, o kai paaiškėjo, kad turi gražų balsą ir gerą klausą, motina paragino imtis muzikos. Jos mokytoju tapo Saudas Medionis (Saoudas Medionis) – gerbiamas meistras, kuriam priklausė nedidelis klubas Orano žydų kvartale. Tai jis suteikė S. Daud jos sceninį vardą – Renet Loranez (Reinette l'Oranaise) („Karalaitė iš Orano“), perdavė jai žinias, išmokė groti keliais instrumentais ir išugdė nepaprastą perfekcionizmą. Vėliau ji pasakodavo, kad publikos reakcija menkai ją tedomindavo. Visa, ko ji siekė, kad jos menu būtų patenkintas mokytojas. Jos fenomenali atmintis virto Alžyro liaudies muzikos saugykla, kurią ji nusivežė į Paryžių, mat S. Medionis 1938-aisiais įsteigė ten naują muzikos kavinę. Tačiau jis įtikino savo talentingąją mokinę netrukus grįžti namo. Pats to padaryti nebespėjo: buvo suimtas nacių ir nukankintas koncentracijos stovykloje. 

Perėmusi savo vadovo misiją, Renet Loranez prisijungė prie labai populiarios Meriem Fekai (Meriem Fekkai) moterų grupės ir tapo nacionaline pažiba, atgaivindama ir atskleisdama senuosius Alžyro muzikos klodus, savo galingu balsu sustiprindama primirštų kūrinių įtaigą. 

1961 metais Alžyras atkovojo nepriklausomybę. Atrodo, nacionalinės muzikos puoselėjimas turėjo tapti itin reikšmingas, tačiau R. Loranez atvirai palaikė prancūziškąją pusę, tad jos karjera gimtojoje šalyje nebeteko perspektyvų. Taigi jai teko persikelti į Paryžių – šįkart saugi ten ji daugelį metų koncertavo Šiaurės Afrikos žydų kavinėse Belvilyje ir Marė. 

Tačiau tai dar nebuvo pabaiga. Devintojo dešimtmečio viduryje ėmė stiprėti susidomėjimas šiaurės afrikiečių bendruomene, kuri Prancūzijoje buvo labai gausi. Žurnalistai ėmė daugiau rašyti ir staiga atrado fenomenalią muzikę su unikaliu repertuaru. Pasirodžius keliems straipsniams apie Renet Loranez, muzikos pasaulis taip pat susidomėjo jos veikla. Sparčiai populiarėjant „pasaulio muzikos“ tendencijoms, žydų alžyrietės atsineštas paveldas atsivėrė sensacingu atradimu – pasipylė koncertiniai turai, įrašai, publikos susižavėjimas ir dėmesys apgaubė ją dar labiau nei didžiausio pasisekimo laikais gimtinėje. 

Augant jos tarptautinei šlovei, sugrįžo ir gimtinės pagarba bei pripažinimas. Alžyro ambasadoriai ateidavo į jos koncertus Europoje, patvirtindami, kad ji buvo viena jų – atstovaujanti ir skleidžianti žinią apie turtingą savo šalies kultūrą pasauliui. 

Paklausykite Renet Loranez atliekamos dainos „Nhabek, Nhabek“ (liet. „Aš tave myliu, aš tave myliu“). 

 

Nuotrauka: Renet Loranez 

Moteris matoma nuo krūtinės iki viršugalvio, pasisukusi kairiuoju profiliu ir pozuojanti dainuojanti ir grojanti gitara prie mikrofono. Moteris stambesnio kūno sudėjimo, jos plaukai tamsūs, iki pečių, ji užsidėjusi akinius tamsintais stiklais, pravėrusi burną ir atrodo emociškai susijaudinusi. Ausyse ji segi kabančius auskarus, ant kaklo segi puošnų vėrinį, ant dešiniojo riešo – puošnią apyrankę. Moteris pasipuošusi tamsia suknele ar palaidine ilgomis rankovėmis. Kairė jos ranka nuleista žemyn ir matoma tik nuo pečių iki alkūnės, o dešinė – apsikabinusi šviesios gitaros korpusą, pirštų galais braukianti stygas. Priešais moterį pastatytas mikrofonas, nutolęs nuo jos veido maždaug per trisdešimt centimetrų. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką