Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė, [email protected]

Vaikai, išnešioti širdyje

Pirmąjį gegužės sekmadienį minime Motinos, pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną. Kas yra tradicinė ir šiuolaikinė motinystė ir tėvystė, ryšiai ir santykiai tarp šeimos narių? Klausimai, į kuriuos vieno teisingo atsakymo nėra ir negali būti, tačiau juos kelti ir ieškoti atsakymų – reikalinga ir prasminga. „Kartais vaikai gimsta šeimose kitaip. Kartais tėvais tampa ne fiziologiniai tėvai, o tie, kurie apsisprendė suteikti namus jų neturintiems“, – sako laidos „Aklas pasimatymas“ („Gold FM“) vedėja Nijolė Oželytė. Ji kalbina laidos viešnią Indrę Baltrušaitienę, kuri mama tapti pasirinko mažiau įprastu būdu. Kaip į šį pasirinkimą reagavo jos kūnas, aplinka ir šeima? Su kokiu požiūriu susiduria vaikus įsivaikinančios šeimos? 

– Daugeliui žmonių, išgirdus žodį „įvaikinimas“, kyla visokių minčių – ar sugebėtų, ar galėtų. Antra vertus, vyresni, mano kartos, žmonės gyvenimo prasmę suprato kaip būtinybę gimdyti ir auginti vaikus, nes sovietmečiu, išskyrus šeimą, nelabai buvo kur pasireikšti. Tačiau gimdyti nėra joks nuopelnas ar žmogiškas privalumas – gimdo ir pelės, ir šuniukai, ir žmonės. Visų rūšių vaikai pradedami irgi vienodai. Paimti vaiką, užauginti, pakeisti jo gyvenimą – tai jau prasminga. Kada jums kilo mintis į savo šeimą priimti vaiką? 

– Tokių minčių buvo visada. Kai pati buvau maža, mano tėvai globojo mergaitę iš vaikų namų. Su ja susipažinome ligoninėje. Vėliau ryšiai nutrūko, tačiau vaikystėje su tėvais važiuodavome į vaikų namus, matydavau tuos vaikus, su jais bendraudavau. Tai nebuvo kažkas „iš kosmoso“. Su vyru po dešimties bendro gyvenimo metų nutarėme, kad norime auginti vaikus, bet savų susilaukti nepavyko. Juokaudavome, kad patiems nepavyksta, tai nueisim į „Maximą“ ir nusipirksim... Nei vienas nebuvome lyderis ar tas, kurį reikėtų įkalbinėti, įtikinėti, abu viską darėme maždaug lygiai. Pradėjome tvarkyti dokumentus – užtruko apie porą metų. Dabar esame laimingi tėvai. 

– Nuolat tenka girdėti, o kai kada ir skaityti, kad paimti iš vaikų namų vaiką – neįtikėtinai sunku. Visokios baisios patikros ir panašiai. Ar tikrai ta procedūra yra tokia sunki ir sudėtinga? 

– Taip, procedūra nėra trumpa, paprasta, bet, jeigu to nori ir iš tikrųjų nusiteiki tai daryti... Mano galva, ji tikrai lengvesnė, nei daryti dirbtinį apvaisinimą, saujomis gerti hormonines tabletes. Savo aplinkoje esu tai mačiusi. Pati jau rengiausi pagalbinio apvaisinimo procedūrai, bet vienu metu supratau, kad mano kūnas yra pavargęs ir tokiam sprendimui priešinasi. Tada nusprendėme įsivaikinti. Bendrauju su užsienyje gyvenančiais žmonėmis, kurie taip pat yra įsivaikinę. Lietuvoje visas procesas užtruko ilgiau, apie porą metų, bet aš neturiu priekaištų nei sistemai, nei tarnyboms, su kuriomis teko bendrauti. Gal labiau nekantravo mano mama: „Kaip čia dabar jus stumdo, buvot eilėje antri, paskui septinti.“ Kaip minėjau, aš pati nei apie tarnybas, nei apie juose dirbančius žmones nieko bloga negaliu pasakyti. 

– Ar galite žmonėms, kurie visiškai nežino „taisyklių“, paaiškinti, kokie yra reikalavimai? 

– Svarbiausias reikalavimas yra labai sąmoningai suvokti, ką darai, kur eini ir kas bus toliau. Tai žinant ir apsisprendus jau nesudėtinga rasti įvaikinimo tarnybos kontaktus, užsirašyti, išklausyti kursus. Kai nusprendžiate, kad norite globoti ar įsivaikinti vaiką, jums reikia susitvarkyti atitinkamus dokumentus: užpildyti prašymą savo savivaldybėje, pateikti darbo pažymą, „Sodros“ pažymą apie atlyginimą. Tuomet esate įtraukiami į eilę ir laukiate vaiko, kurį norėtumėte įsivaikinti. Įsivaikinant reikia nurodyti, kokio vaiko norima. Nurodoma lytis, amžius, sveikatos būklė, galima įrašyti net pageidaujamą akių spalvą. Su vyru juokavome, kad reikėjo nurodyti „technines“ vaiko charakteristikas. 

– Esu girdėjusi, kad vaiko negalima pasirinkti kaip kokio šuniuko ar kačiuko. Ateina tavo eilė – arba vaiką imi, arba neimi. 

– Kad atėjus eilei negali rinktis, tai tiesa, bet apsispręsti, kokio vaiko nori, galima. Mes parašėme, kad norime berniuko. Nors nesakyčiau, kad visiškai negalima rinktis, esu girdėjusi įvairių istorijų. 

– Kodėl būtinai berniuko? 

– Nežinau, jau nuo vaikystės žinojau, kad turėsiu sūnų. Mano vyras bandė mane gėdinti – koks skirtumas vaiko lytis. Tačiau aš visada žinojau, kad turėsiu sūnų. Daugiau nieko nenurodėme, išskyrus amžių. 

– Ar visada reikia nurodyti amžių? Ar teisybė, kad dažniausiai norima įsivaikinti mažus vaikus. 

– Taip, pageidaujamas amžius paprastai yra iki trejų metų. Vyresniems vaikams galimybė būti įvaikintiems, augti šeimoje mažėja. Turiu prisipažinti, kad pildydami prašymą mes irgi nurodėme, kad norime vaiko iki trejų metų. Manėme, kad galėsime sėkmingiau tvarkytis su visais baubais, kuriuos vaikas atsineša ateidamas į šeimą iš vaikų namų. Iš pradžių prašyme nurodėme, kad norime vaiko nuo metų iki dvejų. Socialinė darbuotoja patarė paankstinti amžių. Taip ir padarėme. Praėjo pora mėnesių ir parsivežėme labai mažą vaikelį. 

– Čia irgi iš gandų srities, kad lietuviai labai kategoriški dėl įvaikinamų vaikų sveikatos ir kad vaiką, turintį sveikatos problemų, dažniausiai įvaikina tik užsieniečiai. Ar reikia prašyme nurodyti sveikatos būklę? 

– Reikia nurodyti ne sveikatos būklę, bet su kokiomis sveikatos problemomis vaiką priimtumėte. Mums nebuvo svarbu, jeigu vaikas turėtų astmą, įgimtą širdies ligą ar kitų sveikatos problemų. Taip, tai yra tiesa, žmonės dažniausiai nori sveikų vaikų. Nesveikiems, vyresniems vaikams galimybių augti šeimose mažėja. 

– Dažniausiai bijoma psichikos problemų turinčių vaikų. Ko gera, tai suprantama ir visiškai žmogiška. Kaip, turint tokį mažą vaiką, galima suprasti, kad su jo psichika kažkas ne visai gerai? 

– Suprasti sunku. Jeigu gimdyvė vartojo narkotikus ar gėrė, pati turėjo paveldimų ligų, galimas dalykas, kad tai atsilieps ir kūdikiui. Kaip išvengti to visiškai, neįsivaizduoju. Čia tokia pat loterija, kaip ir gimdant savo vaiką. Tuo metu, kai į mūsų šeimą atkeliavo Povilas, laukėsi gera mano draugė. Mūsų vaikai į namus atkeliavo beveik kartu. Abi kalbėjome, kad „loterijoje“ ištraukėme laimingą bilietą, bet galima ištraukti ir kitokį. Nė viena mama besilaukdama nežino, kad jos vaikas bus sveikas ir pats gražiausias pasaulyje. 

– Kiek žinau, globėjai net pinigus už globą iš valstybės gauna. Kuo skiriasi globa nuo įvaikinimo? 

– Esminis skirtumas, kad globojant vaiką, jo prižiūrėtojas yra valstybė. Kai vaikas įvaikinamas, jo tėvais tampa tie žmonės, kurie jį įvaikina. Antruoju atveju galima pakeisti vaiko vardą, pavardę. Mano sūnus yra Povilas Baltrušaitis. Iki tol jis turėjo kitą vardą ir kitą pavardę. Valstybė į vaiko priežiūrą ir auklėjimą gali kištis tiek, kiek ir į bet kurią kitą šeimą. Imti vaiką globoti ar įsivaikinti – tai pakankamai asmeninis arba net egoistinis dalykas. Mes norėjome, kad vaikas turėtų mūsų pavardę, būtų mūsų šeimos narys. 

– Aš tai pavadinčiau labai dideliu atsakomybės ir meilės jausmu. Su vaiku jūs dalijatės tuo, ką turite geriausia – savo meile. Mano jaunystėje kildavo labai liūdnų ir tragiškų istorijų, kai paaugliai ar jaunuoliai sužinodavo, kad jie buvo įvaikinti ir kad tikrieji jų tėvai yra ne tie žmonės, kurie juos užaugino. Sovietiniais laikais tai būdavo slepiama, nebent kokia supykusi kaimynė pasakydavo „visą tiesą“. Pasekmės būdavo neprognozuojamos, pati žinau keletą tokių atvejų. Kaip tie dalykai sprendžiami dabar? 

– Visos šeimos sprendžia pačios. Teismo posėdis, kuriame sprendžiamas įvaikinimo klausimas, jau yra slaptas, bet paskui gali daryti, kaip nori. Galima net vaikščioti po suknele ar kelnėmis įsikišus pagalvę ir vaidinti, kad laukiesi. Mums su vyru nėra jokio skirtumo, kaip tas vaikas atėjo į gyvenimą. Jis yra mūsų vaikas ir bus mūsų vaikas. Mes pasakosime, kad jis yra atėjęs ne iš mano pilvo, bet iš mano širdies. Yra mamų, kurios nešioja vaikus savo pilve, o yra tokių, kurios nešioja širdyje. 

– Kada vaikui reikia pradėti kalbėti, kad jis į šeimą atėjo kitokiu būdu nei jo draugai ir bendraamžiai? Ar Lietuvoje yra pagalba globėjams, įvaikinusiems tėvams? 

– Taip, tokios pagalbos yra, jos gali sulaukti tiek globėjai, tiek įsivaikinę tėvai. Yra metodai, kaip vaikui pasakyti, kada pradėti kalbėti. Stengiamės jų laikytis, bet neslepiame ir neslėpsime, kad vaikas į šeimą atėjo kitokiu būdu. Apie tai kalbame viešai ir visada. 

– Jeigu paaiškėtų, kad vaikas turi kokią nors negalią, kas tada? 

– Ieškotume pagalbos. Įvaikinimo kursuose mums tokį klausimą uždavė. Abu su vyru atsakėme taip pat – ieškotume pagalbos. Niekas nuo to nėra apsaugotas. 

– Abu turite savo tėvus, gimines, daugelis jų turbūt yra tokio seno sukirpimo kaip aš. Kaip jie reagavo į jūsų norą įsivaikinti? 

– Feisbuko žargonu kalbant, gyvenu labai sėkmingame burbule. Negavau nė vieno neigiamo atsiliepimo nuo tada, kai pasisakėme, kad tai darysime, nuo tada, kai pranešėme, kad vaikas jau yra ir rytoj jį parsivežame į namus. Mano mama buvo didžioji mano palaikytoja. Aišku, nebuvo taip, kad visi giminės, visi draugai ir pažįstami vienodai pritartų ir palaikytų. Mano močiutė, tėvo mama, nesuprato, ką mes darome ir kam šito reikia. Turėjau kolegą, kuris juokaudamas vis sakydavo, bet juk jis ne tavo, jeigu nepatiks, galėsi grąžinti. Juokai juokais, bet po kokio trečio ar penkto karto tai jau nebe juokai. Tokių žmonių yra, bet daugiau kitokių. Mano mamos mama dėl to vaiko tiesiog eina iš proto. 

– Kokie pirmieji buvo jūsų, jūsų vyro jausmai atkeliavus į šeimą mažyliui? 

– Vyras, veždamasis mane su vaiku namo, pasakė: „Atrodo, lyg jus vežčiausi iš gimdymo namų.“ Vėliau savo mamai esu sakiusi: „Kalbėjot apie tai, kad atėjus į šeimą vaikui, atsiranda daug džiaugsmo, daug vargo, bet nesakėt, kad jau niekada nebūsiu rami. O jeigu jam per šalta, o jeigu per karšta, o jeigu tas, jeigu anas...“ Bet dažnai kartoju ir kitą dalyką – „Mūsų vaikas tobulas, nes pati jo negimdžiau. Pamatysite, šito vaiko bus daug.“ 

– Povilui Baltrušaičiui labai pasisekė. Pasisekė ir jo tėvams. Visi vaikai atsiranda iš dangaus, atskrenda kaip angelai. Ačiū už pokalbį! 

Kviečiame pasiklausyti viso laidos įrašo.

Nuotrauka: Yra tėvų, kurie vaikus išnešioja ir augina širdimi / Baltrušaičių šeima, asmeninio archyvo nuotr. 

Baltrušaičių šeimos nuotrauka. Jauna vidutinio kūno sudėjimo moteris pozuoja su vyru ir kūdikiu svetainėje prie laiptų. Moteris matoma nuo kelių iki viršugalvio, rankose laikanti kelių mėnesių kūdikį. Jos žvilgsnis nukreiptas į prie širdies priglaustą vaiką, kairė ranka prilaiko jo galvytę, o dešinė laiko jo svorį per apatinę kūno dalį. Indrės plaukai tamsūs, trumpi, veidas ramus, ji vilki šviesią palaidinę trijų ketvirčių rankovėmis ir tamsias kelnes. Jos rankose laikomas kūdikis nuo skaitytojo nusuktas nugara, plaukučiai trumpi, veidas putlus, vaikas vilki ryškius marškinėlius ilgomis rankovėmis, tamsias kelnes ir šviesias vilnones kojinytes. Jo nugarą uždengia ryškus rankšluostukas, ant kurio didelėmis raidėmis užrašyta „Man of steel“ (liet. „Žmogus iš plieno“). Indrei už nugaros stovi jos vyras, padėjęs galvą ant dešiniojo jos peties ir meiliai žvelgiantis į kūdikį. Jo veidas prie pat vaiko, o dėmesio kupinas žvilgsnis nukreiptas tiesiai į jį. Vyro plaukai šviesūs, trumpi, jis užsidėjęs akinius tamsiais rėmeliais, vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis. Šeimai už nugarų, prie laiptų, pastatyta vaiko supamoji kėdutė. Kambario sienos šviesios, į antrą namo aukštą vedantys laiptai šviesaus medžio, su turėklais laiptų kraštuose, ant vieno iš žemųjų laiptelių stovi kambarinė gėlė, o ant sienos kabo keli paveikslai.