Kasdienybės iššūkiai

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Neišmatuojama motinos meilė


 

Parašas po straipsniuPirmasis gegužės sekmadienis – ypatinga diena kiekvienuose namuose, kiekvieno širdyje. Tai mamoms skirta šventė, kurioje – ne tik gražiausi gėlių žiedai, bet ir nuoširdūs palinkėjimai, jaukūs gyvi susitikimai ar atmintį virpinantis Anapilin iškeliavusių motinų pagerbimas. 

Ši šventė turi itin gilias tradicijas visame pasaulyje. Oficialiai Motinos dieną pradėjo švęsti JAV 1914 m., o į Lietuvą ji atkeliavo 1928 m. Ši diena pasirinkta pavasarį dėl to, kad motina yra siejama su žeme, gyvybe, derlingumu, prisikeliančia pavasarine gamta. Būti mama – tai ypatinga dovana, bet kartu ir didelė atsakomybė, lydima įvairiausių išbandymų. Su jomis susiduria kiekviena mama, tačiau dar kitokia patirčių puokštė tenka toms, kurios pačios turi regėjimo problemų ar auginančioms sutrikusios regos vaikus. Tad norime skirti dėmesį šioms mamoms – kelios iš jų dalijasi jautria patirtimi, kiek sudėtingesnėmis, tačiau viltingomis istorijomis. 

 

Audrė, 35 metai 

Esu dviejų vaikų mama, dukrytei 8-eri, sūneliui – 3-eji. Mano regėjimo likutis labai menkas, tačiau beribis noras būti rūpestinga ir mylinčia mama padeda įveikti iškylančius sunkumus. Stengiuosi nesusikoncentruoti į savo trūkumą, nes tokie momentai gali atimti motinystės džiaugsmą. 

Man atrodo, kad auginant vaikučius yra sunkiausi keli etapai. Vienas iš jų prasidėjo tik gimus kūdikiui. Tai yra didelio prisitaikymo laikas, kai tu ant rankų laikai itin trapų vaikutį ir nori, kad jis augtų sveikas kuo geresnėje aplinkoje. Antrasis etapas ateina vaikui pradėjus lakstyti, atsiranda daugiau drausminimo, kontrolės, tad tas laikas taip pat labai intensyvus. O šiuo metu dar iškyla sunkumų ir dėl dukros mokslų, negaliu jai padėti dėl savo regėjimo, be to, elektroninio dienyno sistema, kurią turiu sekti ir stebėti, nėra itin lanksti ir pritaikyta neregiams. 

Kaip ir visoms mamoms, taip ir man, daugiau iššūkių buvo su pirmu vaikučiu. Kai pradėjo ropoti, namai buvo idealiai sutvarkyti, daiktai paslėpti, bijojau, kad tik ko nepaimtų į burną. Keliais eidavau ir tikrindavau, ar ant grindų niekas nesimėto. O su antru vaikučiu jau ramiau žiūriu, nes padeda ir dukra, kuri greitai suprato, kad jos akys yra didelės ir ji yra mano pagalbininkė. Svarbiausia suslėpti smulkius daiktus, vaistus ir buitinę chemiją. 

Nerimo daugiau atsiranda, kai vaikas suserga. Tokiems momentams reikia būti pasiruošus – naudoju kalbantį termometrą, vaistų dozes, veikimo principą ir kt. tikslinuosi vaistinėje ar su medikais. Vaikus auginu viena, bet jei prireikia pagalbos, visuomet atvyksta artimieji, nebijau ir kaimynų pagalbos paprašyti. Svarbiausia – vaikų saugumas. Kai dukra pradėjo aktyviau lakstyti, samdžiau auklę, kad ji prižiūrėtų vaiką žaidimų aikštelėje, nes mergaitė buvo kiek bailesnė ir norėjau, kad ji įsidrąsintų, turėtų saugią judėjimo laisvę, nesuvaržytą mano regėjimo. O dabar, kai sūnui yra treji, jis drąsesnis, tad man užtenka tik iš paskos lakstyti, nes aš jį matau iš nedidelio atstumo. O kai reikia, nebijau ir kitų mamų pagalbos paprašyti. Be to, gyvename nuosavame name, turime saugų ir aptvertą kiemą, tad jame man vaikus prižiūrėti yra paprasta. 

Būdama beveik nereginti mama, nuostabos neišvengiu gatvėje, kur išgirstu, kad jūs čia atsargiai, jums čia pavojinga. Bet tomis replikomis viskas ir baigiasi, žmogus toliau nužingsniuoja savais keliais, net nepaklausdamas, ar gali kuo padėti. Todėl aš vaikštau viena su vaikais tik gerai man žinomose vietose, be to, kartu eina 8 metų dukra, kuri mato puikiai. 

Motinystė duoda pilnatvę, motyvaciją stengtis. Vaikai palaiko ir sunkiomis akimirkomis, net trimetis sūnus kartą sirgdamas ištarė: „Mamyte, pamatysi, viskas bus gerai.“ Todėl aš visuomet esu už tai, kad mano likimo moterys nebijotų susilaukti vaikučio, aišku, prieš tai įsivertinusios visus saugiklius, finansinę situaciją, apsvarstant, kas šeimoje galės pagelbėti. Gal galima porą metų papildomai padirbėti dėl vėlesnės finansinės laisvės, palankyti kursus bendravimo įgūdžiams sustiprinti, kad vėliau nekiltų baimių prašant kaimyno ar nepažįstamojo pagalbos, nes visa tai svarbu visavertei vaikučio gerovei. 

 

Asta, 44 metai 

Prieš 15 metų mūsų šeimoje regėjimo bėdos užklupo sūnų Reinoldą. Jam buvo tik metukai, kai medikai smegenyse aptiko darinį, kurį jau sulaukus ketverių skubiai teko operuoti. Tai buvo onkologinis auglys, pašalintas kartu su ta smegenų dalimi, kuri atsakinga už regą. Man galvoje maišėsi tūkstančiai klausimų, kaip vaikas gyvens toliau, kaip pažins supantį pasaulį, kaip savimi rūpinsis... Tuo metu didelio palaikymo sulaukėme iš pačių medikų, kurie sakė, kad technologijos sparčiai eina į priekį ir jos vis labiau padės nematantiems įsitraukti į įprastą gyvenimą. 

Sūnus augo, pagalbos ranką ištiesė Klaipėdos regos ugdymo centro specialistai, su kurių pagalba kartu su vaiku mokėmės ir mes, artimieji. Viskas kažkiek stojosi į savas vietas, tačiau atėjo mokyklos laikas, sūnus integruotai pradėjo lankyti pirmą klasę. Supratome, kad vaiko lavinimui geriausia yra speciali mokykla. Buvo tik laiko klausimas, kada išvyksime į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Apsisprendus dėl Reinoldo mokslų, tuo metu laukiausi, tad kai gimė mažylis, artėjant rudeniui nusprendėme, kad iš Klaipėdos į Vilnių kraustysiuosi aš su vaikais, o tėtis liks Klaipėdoje dėl darbų uoste. Pradžioje tokia situacija atrodė sudėtinga, tačiau nenorėjome, kad Reinoldas būtų atskirtas nuo artimųjų. O uostamiestyje pasilikti būtų buvusi didelė klaida, nes speciali ugdymo įstaiga tokius žmones kaip Reinoldas ruošia visapusiškai gyvenimui, suteikia ne tik mokyklines žinias, bet ir savarankiškumo. Taip ir iki šiol gyvename tarp dviejų miestų – savaitgaliais sulaukiame tėčio Vilniuje, o vasarą mes dažniau lankomės Klaipėdoje. 

Reinoldas darė didelį proveržį visose srityse, kartu su juo augome ir mes. Todėl esu giliai įsitikinusi, kad itin svarbi aplinka ir supantys žmonės, kurie nuteikia pozityviai, motyvuoja ir padrąsina, kai esi nusiminęs. Labai buvo naudinga, kai dar Klaipėdoje lankant darželį dalyvavome stovyklose, kur sutikome tokio paties likimo žmones, jų istorijos stiprino tikėjimą, kad viskas bus gerai. Supratome, kad vaikui reikalinga ne hipergloba, saugojimas kiekviename žingsnyje, nuolaidžiavimas, o skatinimas pačiam eiti į priekį. Todėl šiandien esu mama sūnaus, kuriuo be galo džiaugiuosi: jis dar pats mus paskatina, teikia daug laimės siekdamas savo tikslų. Jis nuolat pilnas idėjų. Viena iš jų mus itin pradžiugino, kai pernai buvo išleista Viktoro Miliūno knygelė „Neringa ir Naglis“ su Reinoldo iliustracijomis, kurios buvo sukurtos naudojant aplikacijos techniką, pasitelkiant antrines žaliavas ir taip prisidedant prie knygos personažų bei istorijos perteikimo. 

 

Roma, 60 metų 

Dukra pasaulį išvydo, kai aš dar turėjau šiokį tokį regėjimo likutį, o vyras nematė visiškai. Tačiau kažkaip pavyko susitvarkyti ir viskas neatrodė taip sudėtinga. Gelbėjo tai, kad aš pati buvau labai savarankiška. Aišku, artimųjų pagalbos reikėjo daugiau nei įprastai, Kaune gyveno sesuo, močiutė, reginčios draugės. Vien apsipirkimas buvo sudėtingas, nes tarybiniais laikais visi produktai – prekystaliu atitvertose lentynose, toli nuo pirkėjo, pats nieko nematai, o paklausti nedrąsu. Arba kai dukra susirgdavo ir reikėdavo vizualiai įvertinti sveikatos būklę – ar neišberta, ar kažkur patepti, perklijuoti žaizdą – tai artimųjų pagalba buvo neišvengiama. Bet situaciją lengvino tai, kad gyvenome name, kur daug tokių šeimų kaip mes arba nematantys buvo su antrosiomis pusėmis be regėjimo problemų, tad visada buvo ko paklausti, sutarėme draugiškai. Kartu augo mūsų vaikai, žaisdavo kieme. Kai dukrą išleisdavau į lauką vieną, buvome sutarę, kad kai ją pašauksiu vardu per langą, ji atsilieps ir žinosiu, kur ji yra, nes iš toliau jos negalėjau matyti. Taip darydavo ir kitos mamos. Kartą, dar būdama darželinukė, su savo kiemo bičiuliais nutarė pasidžiaugti vienu iš namų atsineštu dalykėliu. Tuo laiku dar buvo rubliai, o mes pinigus laikydavome stalčiuje. Ji matydavo, kad tuos „popieriukus“ iš ten pasiimu aš, tėtis. Ir ji nusprendė kartą taip padaryti su visais ten buvusiais 80 rublių, kas tuo laiku prilygo algai. Ji pati nesuprato, ką su pinigais daryti, tad vyresnėliai pripirko visiems saldumynų, ledų, o su likusiais 75 rubliais mergina grįžo namo. 

Aišku, dėl to, kad abu su tėčiu nematome, reikėjo dukrą visuomet „arčiau rankos laikyti“, tačiau kiek galima anksčiau ją visko mokiau. Gal todėl, o gal sutapimas, kad ji anksti pradėjo kalbėti, jau 4 metukų pažinojo skaičius ir iš toli pasakydavo, koks troleibusas atvažiuoja. Dukra labai greitai prisitaikė prie mūsų situacijos. Kai eidavome kur nors, pasakydavau, kad perspėtų prieš laiptus ar kai priešais bus medis. Ir niekad nebuvo jokių problemų, niekur neužkliuvom, nenugriuvom. 

Kiek kita situacija buvo mokykloje. Labai norėjosi padėti su pamokomis, pasižiūrėti, kaip sekasi. Dėl to nuolat palaikydavome ryšį su mokytojais, o patys dukrai aiškindavome, kad turi mokytis nuosekliai, kad nepraleistų ko nors, nes paskui bus sunku pasivyti. Ko negalėdavome patys suteikti, ieškodavome, kas tai galėtų padaryti. Norėjo piešti – į namus kvietėmės mokytoją, norėjo dainuoti – ją mokė Ona Matusevičiūtė, norėjo baseino – pasisekė, kad tuo pasirūpino mokykla. 

Dukra jau yra sukūrusi savo šeimą. Su ja dažnai šnekėdavome apie mano situaciją dėl regėjimo, tačiau niekada neteko išgirsti, kad ji skųstųsi patyrusi kokių nors nepalankių momentų. O kartą paaiškėjo įdomi situacija iš jos vaikystės. Kai aš būdavau virtuvėje, o ji žaisdavo kambaryje ir nutildavo ilgesniam laikui arba išgirsdavau, kad atidarydavo spintą, stalčių, tuomet klausdavau: „Ką ten darai?“ Visa tai ji prisiminusi neseniai prasitarė: „Mama, aš tuomet galvodavau, kad tu matai mane kiaurai per sienas.“ 

 

Nuotrauka: Kas galėtų išmatuoti, kiek rūpesčio, atsidavimo, kantrybės, meilės įdeda kiekviena mama? / Mama Asta su Reinoldu, asmeninio archyvo nuotr. 

Mamos Astos ir jos sūnaus Reinoldo nuotrauka. Mama su sūnumi pozuoja lauke pavasario laikotarpiu, sėdintys nuosavo namo kieme. Jiems už nugaros matosi nedidelė kiemo dalis, medinė tvora, kelios tujos, keli aukštesni medžiai, šviestuvas ir atidarytos šiltnamio ar sandėliuko durys. Vidutinio amžiaus moteris ir paauglys vaikinas matomi nuo liemens iki viršugalvio, žvelgiantys tiesiai į skaitytoją. Kairėje nuotraukos pusėje matoma Asta kairiuoju šonu prisiglaudusi prie sūnaus ir apsikabinusi per alkūnę. Jos plaukai šviesūs, trumpi, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, moteris šypsosi ir atrodo labai laiminga. Ji vilki šviesios spalvos striukę, kaklą apsirišusi šiltu margu šaliku, o pečius apsidengusi šviesiu languotu pledu. Šalia jos sėdintis sūnus kiek stambesnio kūno sudėjimo, šviesių trumpų plaukų, švelniai šypsosi. Jis vilki tamsią striukę su kapišonu. Mama su sūnumi spinduliuoja ramybe ir gera nuotaika. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]