Specialisto komentaras

Asmens privatumas viešoje vietoje

Norėdami užduoti klausimą savo srities specialistui, rašykite redakcijos elektroninio pašto adresu [email protected] arba skambinkite telefonu (8 652) 17558. 

Klausimas. 

„Esu neregys. Neseniai sužinojau, kad mano nuotrauka asociatyviai iliustruotas atsitiktinis straipsnis apie neįgaliųjų teisių problemas internetinėje žiniasklaidoje. Jei ne regintys pažįstami, net nebūčiau sužinojęs, kad mieste buvau nufotografuotas. Kokios mano teisės į atvaizdą? Kiek mano privatumas yra apsaugotas viešoje vietoje? Rolandas“ 

Į klausimą atsako Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos patarėja Jūratė Kučinskaitė. 

„Rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Žmogaus atvaizdas gali būti vertinamas tiek kaip savarankiška neturtinė asmens teisė, tiek kaip teisės į privatų gyvenimą sudėtinė dalis. Bendra taisyklė yra ta, kad fizinis asmuo gali būti fotografuojamas, filmuojamas, jo nuotrauka ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminamas, demonstruojamas, spausdinamas ar kitaip platinamas tik su jo sutikimu. Tačiau asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama (filmuojama) viešoje vietoje. Visgi teismų praktikoje yra išaiškinta, kad net ir būdamas viešoje vietoje asmuo nepraranda savo privatumo ir individualumo, jį filmuoti ir fotografuoti turi būti viešasis interesas, kurio negalima sutapatinti su smalsumo tenkinimu. 

Atkreiptinas dėmesys, kad žmogaus sutikimas yra reikalingas tiek norint jį filmuoti (fotografuoti), tiek ir nufilmuotus vaizdus ar nuotraukas paviešinti per visuomenės informavimo priemones. Jūsų paklausimo kontekste svarbu pažymėti, kad Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra įtvirtinta, jog siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama filmuoti ir fotografuoti asmenį su aiškiais fiziniais trūkumais be šio asmens sutikimo. Dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos savo teisės į atvaizdą, privataus gyvenimo apsaugą žmogus turi teisę kreiptis su skundu į žurnalistų etikos inspektorių arba teismą.“ 

Asmens privatumo, jo teisėto ar neteisėto atvaizdo naudojimas kelia daugybę klausimų ne tik neįgaliesiems, o atsakymus ne visada lengva rasti. Žurnalo skaitytojams gali būti naudinga diskusija, vykusi prieš kelerius metus naujienų portale lrt.lt. Portalo žurnalistės Domantės Platukytės kalbinta Vilniaus universiteto profesorė, advokatė, besispecializuojanti žiniasklaidos teisės ir žmogaus teisių srityje, doc. dr. L. Meškauskaitė išskyrė kelis atvejus, kai žmogaus nuotrauka negali būti viešinama. „Išimčių išimtis, kai žmogaus atvaizdas pateikiamas žeminančiai. Tais atvejais, kai pažeidžiama žmogaus garbė ir orumas, atvaizdo viešinti negalima. Taip yra net ir tada, kai tai susiję su visuomenės interesu ar vaizduojamas viešas žmogus“, – sakė advokatė. Anot jos, sąvoka „žeminantis“ yra vertinamojo pobūdžio, todėl nėra tokių taisyklių, kurios tiktų visais atvejais. Kilus teisiniam ginčui įvertinamos visos situacijos, kontekstas ir pažeminimo lygis. L. Meškauskaitė pripažįsta, kad panašiose situacijose daug lemia visuomenės moralinės vertybės. 

Bendra taisyklė – norint fotografuoti, reikėtų sulaukti žmogaus leidimo. Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso nuostatose nėra tokių griežtų teiginių, jog būtina gauti kiekvieno žmogaus leidimą publikuoti jo nuotrauką. Anot D. Radzevičiaus, tai būtų ypač sunku padaryti viešų renginių metu. Nereikėtų perlenkti lazdos bandant visuomenei įteigti, kad visais atvejais viešose vietose esantys žmonės turėtų reikalauti išimti jų nuotraukas. Jo teigimu, jei nuotrauka nenaudojama reklamos tikslais, nepažeidžiama ir asmens teisė į atvaizdą. Vis dėlto LŽS pirmininkas sutinka, kad ir viešoje vietoje žmogus neturi teisės fotografuoti, jei kitas aiškiai parodo, kad su tuo nesutinka. D. Radzevičius atkreipia dėmesį, kad reikėtų atskirti viešosios informacijos priemones ir jos skleidėjus nuo kitų žmonių: „Eiliniai žmonės, kurie nėra žurnalistai, negali tikėtis tokių pat galimybių ir teisių kaip redakcijos. Jei privatus žmogus fotografuoja ar filmuoja kitą privatų žmogų, o vėliau tai viešina, jis turi susitaikyti, kad bus traktuojamas ne kaip žurnalistas, o kaip privatus asmuo.“ Jis teigia, kad rinkdami informaciją ir fotografuodami žurnalistai tai daro dėl kokio nors viešojo intereso. Eiliniai fotografai nuotraukas viešina dėl kitų tikslų, jie dažnai įdeda kokį nors komentarą, padaro klaidingas interpretacijas, o toks nuomonės išreiškimas gali būti prilyginamas patyčioms ar kito žeminimui. 

Žurnalistų etikos inspektorės Gražinos Ramanauskaitės-Tiumenevienės teigimu, privatumo apsauga turi veikti ne tik profesionalioje žiniasklaidoje, bet ir socialinių tinklų paskyrose. Dėl to, jos manymu, žmogus turi teisę kreiptis į socialinio tinklo paskyros valdytoją ir reikalauti, kad jo nuotrauka būtų pašalinta. „Socialiniams tinklams taip pat galioja ir Visuomenės informavimo įstatymas, ir Nepilnamečių apsaugos įstatymas. Problema ta, kad socialinių tinklų valdytojai neidentifikuoja savęs kaip viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų bei įsivaizduoja, kad socialiniuose tinkluose galima skelbti bet ką. Taip nėra. Įstatymai taikomi ir socialinei erdvei.“