Mūzų pėdsakais

Autoriaus nuotraukaVioleta Bučiūtė, dainuojamosios poezijos atlikėja, literatūros tyrėja

Laisvas paukštis, užgrojęs visą Lietuvą

 

Parašas po straipsniuDvidešimtmetis Vytautas Kernagis 1971 metais A. Aramino filme „Maža išpažintis“ suvaidino jaunatviškai maištingą herojų Beną. Gitaros ir keturių dainų pakako, kad V. Kernagis pradėtų legendos kelią, o Nida vasaros sezoną jau ketvirtį amžiaus atidarytų muzikos festivaliu „Benai, plaukiam į Nidą“. Būtent Nidoje stovi skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas, vaizduojantis ant suolelio tarsi atsitiktinai prisėdusį, kaip visada, įsijautusį į gitaros brązginimą, V. Kernagį. Prisėsti šalia jo ant to suolelio gali kiekvienas. Taip ir padarykime, nebūtinai tiesiogiai. 

Kitų metų gegužės 19 d. maestro būtų sukakę 70 metų. Ateina naujos kartos, kurios nebeprisimena V. Kernagio taip mėgto ir KGB pareigūnus erzinusio Vilniaus brodo (anuomet – Lenino, dabar – Gedimino pr.). Taip pat ir jo, kaip sakydavo V. Kernagis, „chebros“: džinsuotų ar brezentinėmis kelnėmis vilkinčių jaunuolių, susirinkusių paklausyti muzikos, padiskutuoti apie literatūrą, skaityti poezijos ar kitaip praleisti laiko. Kitoniškai, negu leista. Sovietmečiu tikrą revoliuciją tiek dainuojamosios poezijos, tiek estrados sferoje sukėlusio bardo populiarumas ir dabar nemažėja. Kokia jo fenomeno paslaptis? Viena aišku, V. Kernagį ir jo sėkmę būtų sunku įsivaizduoti be Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos poezijos tekstų. 

V. Kernagis savo dainuojamosios poezijos kelią pradėjo dainuodamas lyriškas dainas, kurioms būdinga elegiška nuotaika. Vienatvės motyvus, liūdesio, gailesčio ir ilgesio, apmąstymo nuotaikas atskleidžia Kernagio įdainuoti M. Martinaičio eilėraščiai: „Rauda boružei“, „Vasaros sapnas“, „Severiutės rauda“, „Žuvelis žvejys“, „Aukojimas“, „Kvailutės Onulės rauda“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Juose yra užkoduoti vidiniai žmogaus išgyvenimai, kurie, matyt, buvo artimi ir V. Kernagio dainų gerbėjams. 

Eilėraštis „Kvailutės Onulės rauda“ kupinas švelnaus, kartu ir graudaus gailesčio. Pavadinime pavartoti deminutyvai „kvailutė“, „Onulė“ leidžia nuspėti, kad tai ta pati nelaimingo likimo mergaitė, kurią dažnai sutinkame lietuvių pasakose. Gerai atpažindami šį tautosakinį stereotipą, galime numanyti, kad tai bus tradicinis, pasikartojantis siužetas. Tą patvirtina Onulės charakteristika: atstumta, niekieno nemylima našlaitėlė. Atveriamas begalinis jos jautrumas, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, menkos priežastys, dėl kurių Onulė verkia ir gailisi: „Ir pagailo Onulei to siūlo, / Ir iš gailumo – / Apsiverkė. / Ir pagailo Onulei / Vyturio lizdo dirvone, / Ir pagailo Onulei, / Kad plūgais apars vyturio lizdą dirvone“. Onulė, atsisėdusi ant kupsto ir stebėdama gamtą, ima gailėtis to, ką mato aplink, tačiau pagaila prasideda nuo raudono siūlo, kuris tekste vizualiai simbolizuoja žmogaus gyvenimą ir likimą, dėl kurio – būtent savo gyvenimo – Onulė pravirksta. 

Gailestis gamtai (vyturio lizdas, į kūdrą įkritusi bitė, alkana bičių motina) atveria paprasto, kiek nuskriausto žmogaus jutimus, kurių gylio neįmanoma išmatuoti. V. Kernagio įdainuota eilėraščio interpretacija tą neišmatuojamumą pabrėžia, kadangi lyrinis, ramus dainavimas tampa lyg tas siūlas – vientisas. Viso kūrinio atlikimo metu nėra stiprių muzikinių akcentų. Tik ketvirtoje strofoje, žmonėms priskiriant vabzdžių savybes („Kad vaikai tie – užaugs ir pasens, / o raudonos vaikiškos kojinės / bus per mažos jų kojoms“), dainoje retsykiais minorą keičia mažoras. Ši trumpa mažorinė atkarpa suteikia lyriškumo atspalvį, taip pat – vilties, kad istorija baigsis gerai. Tačiau atlikėjas apgauna klausytoją ir paskutinę ketvirtos strofos eilutę kartodamas du kartus vėl grįžta į minorą ir lėtu tempu, tarsi išvadą, galutinę nutartį, pabrėžia: „bus per mažos, per mažos jų kojoms, per mažos“. Onulė vieniša. Gailestis gamtai ją tautosakiškai priartina prie gamtos ir padeda nelikti vienai. Onulei, kaip raudotojai, anot Viktorijos Daujotytės, „verkti visada yra dėl ko, gailestis sukuriamas sąmonės, patikliai. Pasaulio griūtis gali prasidėti nuo paties mažiausio, nepastebimiausio, kurio nebuvo pagailėta, nebuvo ištiesta ranka“. 

1978 m. išleista pirmoji V. Kernagio plokštelė „Akustinis“ sujungė ne tik M. Martinaičio lyrinius eilėraščius, bet ir groteskiškas „Kukučio balades“. Vos po metų (1979) išeina antroji V. Kernagio dainų plokštelė „Baltojo Nieko dainelės“ pagal S. Gedos tekstus, skirta vaikams. Plokštelės voką puošia juodai balta V. Kernagio jaunesniojo nuotrauka. Vizualiai ji tarsi orientuojama į jaunąjį adresatą, tačiau atidžiau įsiklausius į dainas S. Gedos tekstais, galima teigti, kad V. Kernagis eilėraščius perkėlė į kitą lygį. Atrodo, kad tarp „Kukučio baladžių“ ir „Baltojo Nieko dainelių“ būtų sunku įžvelgti kažką panašaus, tačiau abiejų kūrinių herojus (Kukutį ir Nieką) sieja paradoksas, per kurį šie herojai tarsi žaisdami kuria save, savo pasaulį, yra visažiniai ir visagaliai. 

M. Martinaitis, kalbėdamas apie „Kukučio balades“, yra pripažinęs, kad esant kitokiems laikams jis niekada nebūtų parašęs šio kūrinio: „Satyra, groteskas, anekdotas yra priespaudos menas. Tai konspiracinė kalba, ji atsiranda žinomus, bet draudžiamus dalykus persakydama kitais žodžiais, kalbėdama alegorijomis, užuominomis. Tokia kalba tampa dviprasmiška, gudri, sumani, sukta, o tai ir kelia ypatingą juoką.“ Viena vertus, Kukutis yra anekdotinis-mitologinis personažas-būtybė, kuri turi visus universalius bruožus, suprantamus bet kokiais laikais. Kita vertus, personažo bruožų pritaikymas sovietinei tikrovei atskleisti yra laiko ženklas. 

V. Kernagis dainą „Kukutis savo laidotuvėse“ atlieka mažoru, linksmai ir labai lengvai, tarsi nedėdamas didelių pastangų. Vietomis melodijos ritmas nesutampa su eilių ritmu, tai įneša savotiško chaoso į kūrinį. V. Kernagis Kukučio laidotuvių sceną išdainuoja labai vienodai, bet energingai. Kukutis guli negyvas ir tarsi iš šalies žiūri į savo laidotuves, apie jas pasakoja: „Pabudo rytą Kukutis / ir mato – jis pats / guli šalia negyvas.“ Būdamas troboje Kukutis tarsi izoliuoja save nuo kito pasaulio ir kuria savąjį, o pro duris, pro langus mato tai, kas neįmanoma. Langai tampa jo vaizduotės veidrodžiu. Tame veidrodyje Kukutis kuria savotišką šventę, nes savo laidotuvių metu jis galvoja, ką jo gyvenimas reiškė kitiems žmonėms: „kaip gražiai viskas vyksta, / kaip manęs gailis, / kaip gerai apšneka“. Miręs Kukutis ima pašiepdamas svajoti apie sovietmečio kasdienybę sureikšminančius dalykus, tai išduoda šiam laikui būdingas žodynas ir realijos: „tikriausiai / duos man kokią premiją, / ranką paspaus / arba pagirs / visuotiniam narių susirinkime.“ Naivus džiaugsmas savo laidotuvėmis, o kartu ir galimybė į savo gyvenimą pažvelgti tarsi iš ateities laiko perspektyvos, įvertinti jo prasmingumą atveria tokio apsimestinio gyvenimo tuštybę. 

1981 m. V. Kernagis įrašė plokštelę „Strazdas“. Joje bardo dėmesio centre atsiduria tuomet itin modernūs poeto S. Gedos poemos „Strazdas“ tekstai, kreipiantys į kunigo Antano Strazdo asmenybę. Plokštelę pradeda netgi dvylikos minučių daina „Strazdas“, kurią sudaro penki poemos eilėraščiai. Dainos įvadu tapo paties S. Gedos įskaitytas tekstas. Toks netikėtas gestas pradėti kūrinį vienareikšmiškai atskleidžia S. Gedos pasitikėjimą V. Kernagio darbu, panašia moraline laikysena. Nepriklausomybės metais (1992) V. Kernagis įrašė plokštelę „Baltas paukštis“, kurioje taip pat yra „Strazdo“ daina. Nors ji ir netapo visiems gerai žinoma, kaip kitos plokštelės dainos („Šaukiu aš tautą“, „Gastrolės Amerikoje“, „Baltas paukštis“), tačiau asmeniškai V. Kernagiui ji turėjo būti labai svarbi. Tokia pat svarbi kaip paukščio metafora jo gyvenime ir kūryboje. Viename interviu maestro yra pasakęs: „Paukštis – lyg ir pasiuntinys tarp dangaus ir žemės, žmogaus ir jo svajonės pakilti, išsiveržti. Gal net galėčiau pasakyti, kad paukštis – mano lyrinis herojus...“ 

Pagal dainų išdėstymą plokštelėje „Strazdas“ užima pirmąją vietą ir yra vienintelis kūrinys, atliktas vien tik balsu ir gitaros pritarimu (akustiškai). Jis ypač išsiskiria iš visos plokštelės repertuaro, nes likusios dainos yra atliekamos V. Kernagio vadovaujamo ansamblio „Dainos teatras“, kuris naudoja beveik visus muzikos ar net teatro žanrų elementus. Įdainuotas „Strazdas“ mums tarsi šaukia savo ramia tyla apie svarbius dalykus (pirmapradę žmogaus ir žodžio laisvę), kuriuos atliepia paskutinė daina plokštelėje – „Baltas paukštis“, dabar tapusi antruoju himnu Dainų ar valstybės šventėse. 

Literatūros tyrėjai, kalbėdami apie S. Gedos „Strazdą“, pabrėžia biografinį pagrindą turinčią pusiau paukščio metaforą: poeto A. Strazdo pavardė, kunigas ir turintis vaikų, dvasininkas, bet vadintas bepročiu. Ji kalba apie laisvą, gaivališką, laužantį konvencijas, netelpantį į rėmus žmogų. Strazdas ir S. Gedos poemoje išgyvena gyvenimo dramą, nes žmogaus pavidalu gyvena žemėje, kurioje nėra laisvės, paukščio pavidalu – neturi kur nutūpti, o kaip vyras – paklysta: „Ir suklupo ant kelių / Vyras – Paukštis – Žmogus“. Vis dėlto vidinė laisvė yra stipresnė. Neatpažintas kaip kunigas, nes vilki prastais baudžiauninko rūbais, tardomas Strazdelis nesiteisina: „Koks vardas? / Kokia pavardė? / O šita raidė – / A ar B? // Iš kur toks ėmeisi? / Turėjai moterį? / Sukalbėk poterį. / Užtrauk „Kyrie eleison“. // Aha, papuolei! / Prieš valdžią dar šiaušiesi!“ Auganti dialogo įtampa smogia tardomojo atsakymu – „Traukitės, ponai, / Aš – laisvas paukštis!!!“ Kernagis šią teksto vietą pabrėžia gitaros akordais ir keldamas balso toną iki paskutinės strofos, kuomet ją sudainuoja du kartus: „Parbėga Strazdelis, / Skvernais paplasnodamas. / Neišleido knygelės / Už paukštiškas nuodėmes.“ 

V. Kernagio dainuojamoji poezija apima kelis kūrybinius etapus. Lyriškasis etapas, kuriame V. Kernagis dainas atlieka scenoje tik su gitara, baigiasi maždaug 1981 metais, išleidus „Strazdo“ poemos plokštelę, o kitas, ypač teatralizuotas, žaidybiškas ir ironiškas – prasideda 1982-aisiais, Juozo Erlicko eilėraščiais. Tuo metu įrašoma pirmoji kabareto „Tarp girnų“ plokštelė ir nuo šio kūrybos etapo V. Kernagis panaudoja savo profesionalius aktorinius sugebėjimus „žaisti“ scenoje ir publikai kurti šou. 

Nesumeluosiu sakydama, kad V. Kernagis pirmasis scenoje pradėjo tiesiogiai megzti kontaktą su klausytojais, nuo scenos kalbinti publiką. Pirmąjį kartą atlikėjas scenoje tapo vienu iš daugelio: paprastas, atviras, nuoširdus ir tikras, be jokios „žvaigždiškos“ distancijos. Žmonės iki šiol atsimena V. Kernagio koncertus, kurių metu prieš kiekvieną dainą jis papasakodavo kokią nors istoriją. Tad nieko keisto, kad V. Kernagio populiarumas, pasiekęs aukštumas būtent sovietmečiu, neblėsta iki šiol. Talentas, vertybinė laikysena, poezijos tekstų pasirinkimas, gebėjimas muzika perteikti nuotaiką – aprėpti visų šių dalykų visumą vienam žmogui ne taip dažnai ir skirta. 

 

Autorės nuotrauka: Violeta Bučiūtė 

Jauna mergina matoma nuo pečių iki viršugalvio, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Jos plaukai tamsūs, ilgi, sukelti į kairę pusę, mergina užsidėjusi akinius tamsiais rėmeliais, atrodo susikaupusi. Ant kaklo Violeta segi pakabuką. 

Nuotrauka: V. Kernagio paminklas Nidoje / asmeninio archyvo nuotr.

Ant akmeninio maždaug pusantro metro ilgio suolo sėdi natūralaus dydžio garsus Lietuvos muzikantas V. Kernagis, jo skulptūra išlieta iš bronzos. Vyras vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, matomas visu ūgiu ir šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu į skaitytoją. Jis sėdi išsitiesęs, galvą iškėlęs aukštyn ir užmerkęs akis, tarsi užsisvajojęs ar įsijautęs į muziką, kojos plačiai atremtos į žemę. Rankose vyras laiko gitarą, kurios korpusas – po dešine vyro pažastimi, ta pačia ranka vyras braukia stygas, o kairiąja ranka laiko užspaudęs grifą – ilgąją gitaros dalį. Vyras ant galvos dėvi kepurę su snapeliu, užsidėjęs akinius, užsiauginęs vešlią barzdą ir ūsus. Jis vilki ploną striukę, po kuria apsirengęs marškinėlius, ilgas kelnes ir avi odinius batus. Aplinkui suolą išklotas kelių metrų skersmens apvalus plytelių kilimas, kurį supa žaliuojanti pievelė. Tolėliau matomas nedidelė, kelių metrų skersmens, betoninė pakyla – koncertinė erdvė, o už jos – žaliuojantys parko medžiai.


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]