LASS LITERATŲ KŪRYBA

Martynas NAUGARDAS

IŠ PASAKŲ APIE VISOKIUS BAISŪNUS

Slibinas (pabaiga) 

Kitą rytą, pavalgęs pusryčius ir išgėręs kvortą alaus, jaunikaitis išėjo kautis su slibinu. Rankose jis turėjo ne kokį išgaląstą kardą ar smailią ietį, o vien ilgą sunkią medinę lazdą. 

Kai atėjo, karalaitė jau buvo atvesta ir nuliūdusi laukė trigalvės pabaisos. Drąsuoliui ta mergaitė labai patiko, todėl jo širdyje užvirė dar didesnis noras slibiną nugalėti. Po kiek laiko iš kalno šlaite išraustos olos pasigirdo riaumojimas ir kuo toliau, tuo labiau jis garsėjo. Atrodė, kad mauroja kokia dešimtis supykusių jaučių. Netrukus iš savo požemių baisiai kriokdamas išlindo ir pats kalno šeimininkas. Jis turėjo tris neapsakomai dideles galvas ir ilgą, žemę šluojančią uodegą. Visos trys galvos nepaliaujamai riaumojo, o uodega jau nebešlavė žemės, bet taip plakėsi į šalis, kad atrodė, jog tuojau pat parblokš kiekvieną, prie jos prisiartinusį. 

- Tai atėjai! - jau nebesuriaumojo, o lyg milžiniškas būgnas sudundėjo slibinas. - O kokia čia dabar pamėklė su kartimi rankose? Gal tu žvirblius nuo manęs baidysi, kai ilsėsiuosi saulės atokaitoje? 

- Baidysiu! - jaunikaitis užsimojo lazda ir taip žiebė pabaisai į pirmąją galvą, kad ta net suskambėjo tarytum tuščia molio puodynė. 

- Ajajajai! - suriko slibinas ir tuojau pat ant galvos išdygo gero kiaušinio dydžio gumbas. O svarbiausia, ta galva nuo smūgio apsvaigo ir nebegalėjo nei riaumoti, nei slibiniškai galvoti. 

- Še tau, bjaurybe, - jaunikaitis dar kartą užsimojo ir antroji siaubūno galva suskambėjo tarytum tuščia puodynė. Ir tos galvos kaktoje išdygo gumbas, o pati galva kuriam laikui tapo visai nepavojinga. 

- Ajajajai! - suriko slibinas, - aš nesuprantu, kas čia darosi! Atėjau pasiimti karalaitės, o dabar jau nebejaučiu dviejų galvų. Ajajajai! Iš kur toks įžūlumas! Žmonės manęs ligi šiol bijojo, o ne lazdomis mušėsi! Tuojau surysiu tą akiplėšą ir tada jis žinos, kaip savo kartimi švaistytis. 

Ir slibinas, apakintas baisaus pykčio, puolė savo priešą. Tačiau miklusis jaunikaitis lengvai išsisuko nuo nerangios pabaisos, užsimojo lazda ir dar kartą pylė - šįsyk jau į trečiąją galvą. Ir toji suskambėjo taip, tarytum joje visai nieko nebūtų ir trečiąkart slibinas baisiai suriko. Suriko ne tiek iš skausmo, kiek deginamas apmaudo dėl šitokio žmogaus akiplėšiškumo ir jo slibiniškos didybės pažeminimo. 

Pusė darbo jau buvo atlikta - visos trys apsvaigintosios slibino galvos sukinėjosi į šalis nesuprasdamos, kas čia darosi ir bandydamos susivokti, iš kurios pusės gresia pavojus. Tada jaunikaitis savąja lazda ėmė darbuotis dar mikliau: jis šokinėjo aplink slibiną ir taip tvatino jam šonus, kad šis vos laikėsi nepuolęs bėgti. O kai nusprendė, kad iš tikrųjų atėjo laikas nešti kailį, atsitiko pati didžiausia nelaimė: vos nubėgęs keletą žingsnių, slibinas susipainiojo savo paties uodegoje. Uodega apsivijo apie jo kojas, šios netikėtai susipynė ir dar prieš akimirką buvęs neįveikiamas, visos karalystės siaubas, lyg koks nupenėtas meitėlis, krito žemėn ir liko joje bejėgiškai gulėti. Jaunikaičiui to ir tereikėjo: jis prišoko prie slibino ir mikliai surišo jo paties uodega pabaisos kojas. Tada išsitraukė iš kišenės virvę ir dar mikliau surišo letenas - taip vadinosi slibino rankos. Dabar trigalvė pabaisa tapo visai nepavojinga - ji tysojo surišta ant žemės tarytum koks meitėlis ir bejėgiškai kriuksėjo. Jaunikaitis pasiėmė į rankas lazdą ir kaip reikiant išskalbė jam šonus. Kliuvo ir nugarai, ir trims žmones gąsdinusioms galvoms. Tada liepė toliau stovėjusiems karaliaus tarnams skubėti į miestą ir atsiųsti didelį ir tvirtą vežimą. Netrukus iš miesto atgirgždėjo didžiulis, keturiais arkliais kinkytas vežimas. Jaunikaitis su dar keliais pagalbininkais įvertė į jį slibiną, pats tarsi ant pasostės, atsisėdo ant slibino nugaros ir sudrožė arkliams botagu. Visas miestas išėjo į gatves arba spoksojo pro langus, kaip svetimšalis nugalėtojas veža surištą baisūną. O šis, pravažiavęs miesto vartus, pasuko tiesiai prie karaliaus rūmų. Privažiavęs rūmus sustojo, išvertė savo krovinį ant žemės, liepė kareiviams nutempti į tuščias karaliaus arklides ir akylai saugoti. Pasižiūrėti slibino, taip ilgai naikinusio jo karalystę, atėjo net patsai karalius. Jis slapčia baiminosi, kad jaunuolis įsigeis tapti jo žentu ir po mirties gauti karalystę, todėl labai nudžiugo, kai šis nepareikalavo jokių dovanų, o tik paprašė atiduoti patį slibiną. Karalius tuojau pat su tuo prašymu sutiko. Sutiko ir su kitu prašymu, kad slibinas dar keletą dienų pagyventų jo arklidėse. 

Po kelių dienų iš karaliaus arklidžių slibinas buvo išvežtas. Sunkus vežimas pravažiavo miesto vartus ir pasuko kalno link. Mergelių ir taikių miestelėnų siaubas vėl atsidūrė savo paties oloje. Bet... ta ola jau buvo tapusi kalėjimu. Teisybę pasakius, net stengtis labai nereikėjo: vieta kalėjimui buvo tarsi paruošta iš anksto, beliko tik kiek praplatinti angą, o vidų grotomis padalyti į dvi dalis, na, dar į žemę įkasti dvejetą tvirtų stulpų ir prie jų prirakinti buvusį olos šeimininką. Slibinas net žado neteko pamatęs, kuo virto jo migis - asla švariai iššluota, anga praplatinta. Šviesu, švaru ir oras toks grynas, lyg būtum lauke, o ne pridvisusioje oloje. Šviesos, švaros ir gryno oro trigalvė griuvena, o tokia ji dabar buvo tapusi, nepakentė užvis labiausiai. Tikro slibino ola turėjo būti tamsi, drėgna ir pridvisusi. Tikras slibinas būtinai turėjo daug miegoti, amžinai būti alkanas ir viskuo nepatenkintas. Bet švara ir šviesa buvo tik pradžia. Jaunikaitis liepė visuose miestuose ir visuose kaimuose, ir net visose karalystėse išplatinti žinią, kad žmonės, jeigu tik nori, gali ateiti ir savo akimis pamatyti į kalėjimą uždarytą slibiną. Tokią pačią žinią jis liepė paskelbti ir slibinams - tegu ateina ir pasižiūri, kas jų laukia, jeigu ir toliau neleis taikiems valstiečiams ir miestelėnams ramiai gyventi! Žmonės pradėjo būriais plūsti į kalėjimą ir žiūrėti į anapus grotų sėdintį slibiną tarytum į kokią iškaseną. "Toks didelis, su trimis galvomis, o sėdi už grotų lyg koks prasikaltęs valkata", - sakydavo jie. Kai kurie net mėgindavo šaipytis, bet šaipytis slibino urve buvo griežčiausiai uždrausta. Vieną vakarą atlingavo vyriausiasis visos karalystės slibinas - jis turėjo šešias galvas. Atėjo, apsidairė, patylėjo, sunkiai atsiduso ir išėjo. Po savaitės atėjo dar vienas - devyngalvis slibinas. Išgirdęs apie nelaimę, jis atkeliavo net iš kitos karalystės. Ir jis liūdnai pasižiūrėjo į savo giminaitį, atsiduso ir išėjo. Ėjo žmonės, atkiūtindavo galvas nuleidę slibinai. Žmonės, pasižiūrėję į kalėjime uždarytą slibiną, suprasdavo, kad tie slibinai ne tokie jau galingi ir nėra reikalo jų bijoti, o slibinai, pamatę surakintą grandinėmis savo giminaitį, irgi suprasdavo, tik kitką: jų viešpatavimas žemėje baigėsi. Vakar išskalbė vienam šonus, rytoj išskalbs antram, o poryt - trečią uždarys į kalėjimą. Kalėjimas ligi gyvos galvos, pašaipūs žvilgsniai ar net juokas: "Anava, slibinas ir uždarytas!.." Ir už ką - už nieką. Už tai, kad atsirado kažkoks valkata, be kilmės ir be titulų, kuris perprato didžiąją slibinų padermės paslaptį: jokių karalaičių jie neryja, jokių turtų tamsiuose požemiuose nesikrauna, o jų valdžia ir viešpatavimas remiasi vien tik baime. 

Šitaip gėdingai baigėsi slibinų galybė ir jų viešpatavimas žemėje. Žmonės pradėjo ne tik slibinų nebijoti, bet ir visai pamiršo, kad jie apskritai gyvena. Slibinams vietos teliko tik pasakose ir spalvingose knygelėse. Patys slibinai, žinoma, niekur neišnyko. Jie ir toliau tebegyvena tamsiose kalnų olose ir džiaugiasi bent tuo, kad juos retsykiais kas nors prisimena. O kai kurie net rezga planus vėl įsiviešpatauti žemėje - vos tik žmonės nustos slibinų bijoti, ko gera, taip ir atsitiks!