NEREGYS DARBO RINKOJE

DEŠIMTMEČIAI MUZIKOS PASAULYJE

Vieno pokalbio metu išgirdau netikėtą mintį. Draugų ratelyje kalbėjomės apie mokyklos laikus ir, žinoma, apie mokytojus. Kiekvienas turėjome ką prisiminti ir papasakoti. Vienas bičiulis ir sako: "Žinai, mokytojai lyg marinuoti agurkėliai..." Mes visi nutilome priblokšti netikėtos alegorijos. Tyla užsitęsė, o bičiulis lyg nieko nepastebėdamas tęsė savo mintį: "Mūsų plaukai jau ir šerkšnu pasipuošė, kūno sopuliais pradėjome skųstis, o štai mano klasės auklėtoja lyg tas traškus marinuotas agurkėlis: žvali, judri ir nė kiek nepasenusi. Gal mokytojus laikas užkonservuoja?" Šiuose žodžiuose daug tiesos. Grįžus nors trumpam į gimtąją mokyklą ir sutikus savo mokytoją, nusistebi jo energingumu bei jaunatviškumu. Vienas iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) simbolių yra čia jau ketvirtą dešimtmetį dirbanti muzikos mokytoja Rita Šidlauskaitė. 

Mokytoja Rita mokėsi toje pačioje mokykloje, tiesa, tada ji vadinosi rašytojo Antano Jonyno vardu. Baigusi devynias klases, pasirinko muzikos studijas aukštesniojoje Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Ją baigusi pradėjo dirbti muzikos mokytoja gimtojoje mokykloje. Su R. Šidlauskaite kalbėjomės apie jos darbą, moksleivius, muziką bei dar apie daug ką. 

"M. Ž." Pradėkime nuo muzikos. Prieš 3 ar 4 dešimtmečius nuo jos skambėjo visa tuometinė aklųjų mokykla. Ar skamba muzika LASUC'e dabar? Jeigu taip, tai kokia ir kaip intensyviai? 

R. Š. Mokykloje ir šiandien skamba muzika. Deja, jos ne tiek daug kaip prieš keturis dešimtmečius. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tada mokykloje mokėsi virš trijų šimtų mokinių, turinčių regos negalią. Dabar mes turime vos aštuoniasdešimt. Iš jų dalis turi ne vien regos, bet ir kitas negalias. Štai anksčiau į muzikos mokyklą buvo patekti sunkiau, reikėjo įveikti atranką. Dabar ją lanko vos keli mokiniai. Man buvo smalsu išsiaiškinti, kiek iš aštuoniasdešimties besimokančiųjų LASUC vaikų, turi minimalius muzikinius duomenis? Paaiškėjo, tik 11. Savaime suprantama, kad iš jų tikrai ne visi nori lankyti muzikos mokyklą. Mokiniai turi ir kitų pomėgių. Muzikos mokykloje mokslai trunka septynerius metus. Reikia ne tik gabumų, bet ir atkaklumo, noro mokytis. 

"M. Ž." Kokio pobūdžio muzika dažniausiai skamba LASUC klasėse ir koridoriuose? 

R. Š. Mokiniai muzika domėjosi ir domisi. Aišku, formos kinta. Seniau muzikiniai įrašai buvo aukso vertės, jais ne itin buvo skubama dalytis. Dabar situacija visiškai priešinga. Per radiją, kompiuterį galima klausyti dešimčių, šimtų įvairiausių radijo stočių iš viso pasaulio. Jose skamba įvairiausių krypčių muzika. Mokinys, išgirdęs patinkančią dainą, bematant ją gali susirasti "Youtube" ar kokiame kitame interneto portale. Kelios minutės ir jau patikusi daina skamba grotuvėlyje ar mobiliajame telefone! Kitoks ir viešas muzikinis gyvenimas. 

Per televiziją dabar nuolat transliuojama daug muzikinių laidų bei projektų. Juos atidžiai seku. Kitaip atsiliksiu ir per pamokas negalėsiu su mokiniais kalbėtis jiems patinkančiomis muzikinėmis temomis. Mokykloje skamba ne akademinė, klasikinė, bet populiarioji muzika. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo skambančią muziką. 

"M. Ž." Vienas iš dažniausių priekaištų aklųjų mokyklai, kad ji esą neparuošianti vaikų gyvenimui. Pati "paruošimo gyvenimui" sąvoka labai plati ir į ją galima sutalpinti viską ar beveik viską. Kaip jūs suprantate LASUC besimokančio vaiko paruošimą gyvenimui už mokyklos sienų? 

R. Š. Niekad nesutiksiu su teiginiu, kad mokykla mokinių neparuošia tolimesniam gyvenimui. Iš tiesų, šis klausimas yra labai platus ir daugiabriaunis. Esu praktikė, todėl remsiuosi konkrečiais pavyzdžiais. Štai mokinys baigė mokyklą ir įstoja studijuoti į universitetą, akademiją ar kolegiją. Tai ar mes galime teigti, kad jis nėra paruoštas tolimesniam gyvenimui? Pirmiausia reikia pradėti nuo pačių mokinių. Juos sąlyginai suskirstyčiau į dvi grupes. Vieni labai aktyvūs, žingeidūs, viskuo domisi ir neapsiriboja mokyklos sienomis. Kiti - jų priešingybė. Kaip sakoma, stumk trauk. Jiems niekas neįdomu, nuolat skundžiasi ir aimanuoja. Šioje vietoje mokytojas yra bejėgis. Mokykloje mokosi vis daugiau tokių vaikų, kurie be regėjimo sutrikimų turi dar ir kitų negalių. Jie savarankiškai, be artimųjų, specialistų pagalbos, gyventi negalės. Mokykloje daug kalbama ir aiškinama vaikams apie aukštąjį mokslą, apie neregiams bei silpnaregiams prieinamas profesijas. Dar norėčiau keliais žodžiais užsiminti apie kasdieninio savarankiškumo ugdymą mokykloje. Dabar mūsų auklėtiniai laisvai išleidžiami į miestą, griežtai nėra varžoma jų laisvė. Savaitgaliais jie patys gaminasi maistą. Norintieji laisvai, už mokyklos ribų, lanko įvairiausius būrelius bei užsiėmimus. Manau, mūsų auklėtiniai šiuo požiūriu niekuo nesiskiria nuo vaikų, augančių šeimose. Kartais mūsų moksleiviai turi netgi daugiau laisvės negu jų bendraamžiai. Neretai tėveliai savo atžalas atveža į mokyklą ir, pasibaigus pamokoms, vėl laukia jos kieme. Patys to nenorėdami, jie sudaro "šiltnamio" efektą savo vaikams ir, žinoma, nuo perdėtos globos vaikai neparuošiami savarankiškam gyvenimui. 

"M. Ž." Ar galima būtų išvesti paraleles tarp anksčiau baigusiųjų ir dabartinių jūsų auklėtinių? Kuo jie skiriasi, gal yra panašūs? 

R. Š. Mokytoja dirbu trisdešimt penkerius metus. Per tą laiką išleidau ne vieną auklėtinių klasę. Suprantama, kad dabartiniai mokiniai skiriasi nuo anksčiau besimokiusiųjų. Prieš kelis dešimtmečius moksleiviai buvo nedrąsūs, mokytojas jiems būdavo autoritetas, jo klausydavo ir, svarbiausia - įsiklausydavo. Jie vadovavosi nuostata: kaip yra, taip gerai. Dabartiniai vaikai iš tiesų yra kitokie. Pirmiausia, čia ne jų kaltė, o Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkų. Anksčiau mokinys privalėjo mokytis ir dar kartą mokytis. Dabar viskas yra daroma, kad vaikui per pamokas būtų smagu ir, kad jis mokymosi laiką leistų linksmai. Kitas dalykas - informacinių technologijų įsigalėjimas kasdieniniame gyvenime. Dabar vaikas neįsivaizduojamas be ypač modernaus mobiliojo telefono. Jame mokiniai ir "praleidžia" didžiąją dalį dienos. Dabartiniai moksleiviai yra drąsesni, žino, ko nori ir ko siekia. Šiuolaikiniams moksleiviams mokytojas yra ne autoritetas, sektinas pavyzdys, o greičiau žinių perteikėjas, vyresnis draugas. Visus dabartinius ir anksčiau besimokiusiuosius vienija tie patys norai, siekiai, interesai bei pirmosios meilės. 

"M. Ž." Žmonės, apsilankantys LASUC'e, iškart pastebi, kad jame labai sumažėję mokinių ir gerokai pasikeitęs jų kontingentas. Ką apie šiuos ir kitus panašaus pobūdžio pasikeitimus galėtumėte pasakyti kaip ilgametė šios įstaigos darbuotoja? 

R. Š. Pirmiausia apie skaičius. Anksčiau vaikus su regos negalia Lietuvoje ugdė dvi švietimo įstaigos. Situacija palaipsniui kito. Atsirado integruotas mokymasis. Dabar pats mokinys ar jo tėvai gali rinktis mokyklą. Ši galimybė yra sveikintina, bet lazda turi du galus. Apie tą "antrąjį" integracijos galą kiek vėliau. Kalbant apie kontingentą, jis iš tiesų ganėtinai margas. Dabar mokykloje yra ugdomi ne tik vaikai su regos negalia, bet ir turintys klausos sutrikimų, taip pat ir kitų negalių. Kiekvienas vaikas turi teisę mokytis, todėl koks jis bebūtų, mūsų, mokytojų, užduotis - nors minimaliai, atsižvelgiant į vaiko galimybes, jį prusinti bei auklėti. 

"M. Ž." Ar bandėte pati sau atsakyti į klausimą, kas akliesiems ir silpnaregiams geriau, specialusis ar įtraukusis ugdymas? Ar turite vieną bei kitą poziciją pagrindžiančių argumentų? Jeigu taip, tai kokie jie? 

R. Š. Esu pati baigusi specialią mokyklą. Šis klausimas yra daugialypis. Rizikuoju būti nepopuliari, bet turiu tvirtą nuomonę - vaikams tikrai geriau mokytis specializuotose mokyklose. Pateiksiu kelis argumentus: bendrojo lavinimo mokyklose klasės yra didelės, jose mokosi apie 30 mokinių. Dažniausiai klasė skirstoma į tris grupes: stiprūs, vidutiniai ir silpni mokiniai. Štai mokytojui atsiranda ketvirta grupė - silpnaregis ar aklas vaikas. Pedagogas tokiam vaikui turi skirti papildomą dėmesį. Kaip manot, ar jis atsižvelgs į visos klasės interesus, ar susikoncentruos darbui su neįgaliu mokiniu? Daugelis mokytojų pasuka lengvesniu keliu, integruotiems mokiniams rašo pakenčiamus pažymius, kad tik jie negaišintų brangaus laiko. Tik labai retas ir gabus integruotai besimokantis vaikas turi pilnavertį žinių paketą. Šį mano teiginį patvirtina į mūsų mokyklą, į vyresnes klases, atvažiuojantys integruotai mokęsi vaikai. Atrodytų, jų pažymiai geri, tačiau išsamiau patikrinus žinias paaiškėja, kad jos prastos. Kelis kartus naujoką net tekdavo keltį į žemesnę klasę. 

"M. Ž." Esate ne tik konkrečios aklųjų įstaigos mokytoja, bet ir mokytoja ekspertė, sekate aklųjų kultūrinio gyvenimo, švietimo pokyčius. Kaip įsivaizduojate regėjimo negalią turinčių vaikų švietimo ateitį? Koks jis bus ir koks turėtų būti? 

R. Š. Nesu orakulė. Naivu būtų kalbėti apie ateitį, kai neaiški dabartis. Baisiausia, kad švietimo sistema lyg vandenyne blaškomas ir mėtomas laivas. Kiekviena valdžia švietimo sistemą mėgina reformuoti. Jiems atrodo, kad naujais pokyčiais subalansuos ir sutvarkys iki tol "netvarią" sistemą. Patikimos švietimo sistemos vienas iš kertinių akmenų - tvarumas ir pastovumas. Ši taisyklė galioja ir negalią turinčių vaikų mokymui. Dabar daug kalbama apie įtraukųjį neįgalių vaikų ugdymą, bet tam reikalinga infrastruktūra nesukurta ir neatrodo, kad greitai tai bus padaryta. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS