TIFLOTYRA

Vytautas GUDONIS, Laima STELINGIENĖ

NEREGYS VISUOMENĖS VEIDRODYJE

Beveik prieš tris dešimtmečius tokiu pavadinimu viename 1991 metų "Mūsų žodžio" numeryje publikavome straipsnį, kuriame pateikėme anketinės apklausos (joje dalyvavo 4730 Lietuvos gyventojų) duomenis apie tai, ką žino visuomenė apie neregius. Buvo įdomu sužinoti, kas pasikeitė praėjus beveik trims dešimtmečiams. Panaudojome tą pačią anketą šiek tiek papildę keliais naujais klausimais. Pirmąją anketą respondentai pildė ranka ir siuntė paštu, antrąją – internetu. Apklausoje dalyvavo per 300 respondentų. Ją rengdami norėjome palyginti, kokiais aspektais ir kaip pasikeitė visuomenės požiūris į neįgaliuosius ir jų galimybes bei galias. Skaitytojams pateikiame šių dviejų tyrimų rezultatus. Pirmasis skaičius žymės 1990, antrasis, po įstrižo brūkšnio, 2018 m. tyrimo rezultatus. 

Tyrimų duomenys rodo, kad neregys tapo labiau matomas. Žymiai sumažėjo žmonių, nemačiusių aklojo, skaičius – 14 / 5 proc. Galime daryti prielaidą, kad ši nedidelė neregio nemačiusi respondentų dalis jo vaizdinį gali būti susikūrusi kitos informacijos pagrindu. Tai gali būti matyti kino filmai, televizijos laidos ar vaizduojamojo meno kūriniai ir jų reprodukcijos. Didesnis tapo nuolat bendraujančių su aklaisiais skaičius: 3,6 / 17,3 proc., tai rodo išaugusį tiek pačių neregių, tiek aplinkinių aktyvumą. Klausėme, kur turėtų būti ugdomi ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys regėjimo sutrikimų? Kad šie vaikai turėtų būti ugdomi specializuotose ikimokyklinio ugdymo įstaigose, pritarė 82,8 / 54,7 proc. Šie duomenys rodo, kad vis daugiau žmonių pasisako už integruotą vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ugdymą. Minėta respondentų dalis gal ir nėra izoliuoto ugdymo šalininkai. Galimas dalykas, šie žmonės žino, kad dabar veikiančiuose regos centruose ikimokyklinio amžiaus vaikai yra ne tik ugdomi, bet ir koreguojama jų rega. Ypač sėkmingai šalinamos negatyvios žvairumo ir ambliopijos pasekmės, o regos aštrumas daugumai vaikų, paliekant priešmokyklines grupes, pasiekia normą, sumažėja ar nebepastebimu tampa žvairumo kampas. Kita vertus, kai kurie regos centrai, dėl pastoviai mažėjančio aklų ir silpnaregių vaikų skaičiaus, jau neturi specialiosios ugdymo įstaigos statuso ir didžioji dalis juos lankančių vaikų neturi regėjimo sutrikimų, o turintys gauna tiflopedagoginę ir oftalmologinę pagalbą. Tai ideali situacija, kurioje galima realizuoti pažangias įtraukiojo ugdymo nuostatas. Į klausimą, kur turėtų mokytis vaikai, turintys regėjimo negalią, specializuotoje ar bendrojo lavinimo mokykloje, kaip ir pirmajame, taip ir antrajame tyrime, didesnė dalis pasisakė už specializuotas mokyklas: 87,5 / 62,6 proc. Išryškėjo visuomenės ir tėvų, auginančių vaikus, turinčius regėjimo sutrikimų, nuomonių skirtumai. Prieš tris dešimtmečius atliktos apklausos rezultatai parodė, kad 70 proc. tėvų, auginančių tokius vaikus, norėtų, kad jų atžalos lankytų arčiausiai namų esančią bendrojo lavinimo mokyklą. 

Toliau be ypatingai didelių pokyčių abiejų apklausų duomenys rodo, kad visuomenės požiūris į neregių galimybes išlieka pozityvus: 93,8 / 98,9 proc. dalyvavusių apklausose įsitikinę, kad neregiai ir silpnaregiai yra pajėgūs įgyti aukštąjį išsilavinimą, 87,1 / 88,8 proc. mano, kad sutrikusios regos asmenys, įgiję specialybę, gali dirbti taip pat gerai, kaip ir regintieji. Žymiai išaugo pasitikėjimas žmonių, turinčių regėjimo sutrikimų, vadybinėmis kompetencijomis: 52,2 / 82,7 proc. tyrime dalyvavusių sutiktų, kad neregys ar silpnaregis vadovautų jų darbo kolektyvui. Taip pat didžioji respondentų dalis yra įsitikinę, kad asmenys, turintys regėjimo negalią, lygiomis teisėmis su reginčiaisiais gali dalyvauti visuomenės gyvenime – 90,5 / 97,2 proc. Didžioji dauguma – 80,4 / 88,8 proc. tyrime dalyvavusių yra įsitikinę, kad žmonės, turintys regėjimo negalią, gali dalyvauti šalies valdyme. Šis aspektas turi savo istoriją. Dar 1990 m. rinkimuose į tuometę Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą kandidatavo Juozapas Kairys, už kurį balsavo 11,1 proc. rinkėjų šiauliečių. Rinkimus Šiaulių miesto Gubernijos rinkiminėje apygardoje laimėjo Kęstutis Lapinskas, surinkęs 50,6 proc. rinkėjų balsų. Beje, J. Kairys surinko daugiau balsų už kitus keturis konkurentus. Mūsų manymu, J. Kairio aklumas neturėjo įtakos rinkimų rezultatams. Šis žmogus buvo populiarus tik LASS, o dauguma šiauliečių rinkėjų jo pavardę išgirdo pirmą kartą. K. Lapinsko kandidatūra buvo remiama tuo metu populiaraus Sąjūdžio. Dar anksčiau neregiams populiarumą Šiauliuose pelnė Juozas Dzidolikas. Tai buvo žinomas ir gerbiamas žmogus, o 2002 m. jam buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. Vėliau neregių pozicijas įtvirtino Edvardas Žakaris, kuris 2008–2016 m. dvi kadencijas buvo Lietuvos Seimo narys. 

Didžioji dauguma abiejuose tyrimuose dalyvavusių respondentų – 80,4 / 81,6 proc. mano, kad valstybė nepakankamai rūpinasi neregiais ir silpnaregiais. 

2018 m. anketoje buvo papildomai įtraukti keli nauji klausimai. Pasidomėjome, ar dalyvavę tyrime žmonės turėjo neįgalių šeimos narių, draugų, bendradarbių? Net 40,7 proc. respondentų turėjo neįgalių draugų, pažįstamų, o 22 proc. turi neįgalių šeimos narių. Vadinasi, daugiau kaip pusė tyrime dalyvavusių respondentų negalios problemas pažįsta iš vidaus, o tai jo duomenis daro dar patikimesnius. Pusė tyrime dalyvavusiųjų geriausiai pažinojo žmones, turinčius regėjimo negalią. Kaip ir ankstesniuose tyrimuose, apklausos dalyviams buvo pateiktas pozityvių ir negatyvių asmenybės bruožų sąrašas. Tyrime dalyvavę respondentai neregiams labiau linkę priskirti pozityvias asmenybės savybes, tokias kaip nuoširdumą, draugiškumą, geranoriškumą, polinkį bendrauti, dosnumą, altruizmą. Tarp populiariausių žymių neregių užsieniečių dažniausiai buvo nurodyti Luji Brailis, Stivas Vonderis, tarp lietuvių – Beatričė Grincevičiūtė, Antanas Jonynas, Edvardas Žakaris. 

Didžiausios tolerancijos, lyginant su kitais neįgaliaisiais, sulaukė irgi neregiai. Kaimynystėje su neregiu norėtų gyventi 56,2 proc. apklaustųjų (kitos negalios gavo mažiau balsų). Jei reikėtų įsivaikinti, daugiau nei pusė (52,9 proc.) įsivaikintų negirdintį, 30,8 proc. – neregį. Jei tektų pasirinkti, kokius žmones norėtų slaugyti ar globoti, tai apie trečdalis – 31,7 proc. respondentų nurodė neįgalų vaiką, panašus skaičius – 30,5 proc. slaugytų ar globotų sergantį bendraamžį. Senyvo amžiaus žmogų – 14,8 proc., ligonį po operacijos – 12,7 proc. 

Anksčiau apie žmones, turinčius negalią, visuomenė dažniausiai sužinodavo per tradicines medijas, dabar gi pagrindiniu šios informacijos šaltiniu tapo internetas, kurį nurodė 34,7 proc. apklaustųjų, televiziją – 23,9 proc. 

Dalis respondentų – 22,4 proc. šią informaciją gauna tiesiogiai bendraudami su žmonėmis, turinčiais negalių, studijuodami, keldami kvalifikaciją įvairiuose kursuose, seminaruose. 

Tyrimo rezultatai rodo, kad dauguma respondentų žino, su kokiomis problemomis susiduria žmonės, turintys regėjimo negalią. Didžioji apklausoje dalyvavusių respondentų dalis nurodo aklųjų orientavimosi erdvėje problemas, kurios riboja jų savarankiškumą, dalis – neigiamą visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Kas pasikeitė per šiuos tris dešimtmečius? Pirmiausia, šio tyrimo duomenys rodo, kad neregiai tapo dažniau matomi, o faktai, kad jiems suteikiami garbės piliečių vardai, kad jie renkami į LR Seimą, gauna Vyriausybės apdovanojimus lyg ir sakytų, kad neįgalieji nėra diskriminuojami. Jei mūsų paklaustų, ar mūsų šalyje yra diskriminuojami neįgalieji, atsakytume – taip. Jau vien faktas, kad parolimpinių žaidynių nugalėtojai gauna kur kas mažesnius honorarus nei olimpinių žaidynių prizininkai, iliustruoja akivaizdžią diskriminaciją. 

Apibendrinus abiejų tyrimų rezultatus, pastebimas visuomenės požiūrio į neregius pozityvėjimas. Tyrimai taip pat patvirtino prielaidą, kad visuomenės požiūris ir nuostatos yra itin lėtai kintantys fenomenai.