LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Alvydas VALENTA
|
* * *
Štai ir viskas, visa tiesa: Vieną dieną imi ir supranti - Gyvenimas praeina! Abejojate, netrukus įsitikinsite patys: Prasideda, kažin kur vis eina eina, Kol pagaliau praeina. Didžioji paslaptis įspėta, Mįslė įminta, O šitiek filosofų ir mokslo vyrų Džiovino dėl jos smegenis, Laužė plunksnas ir sausino rašalines, Pergamentams išskerdė tiek jaunų veršelių, Popieriumi pavertė šitiek gražiausių miškų... Gyvenimas praeina Ir, atrodo, jam visai nesvarbu, Kiek vaikystėje perskaitei knygų Apie Amerikos prerijų indėnus Ar tolimų salų laukinius, Kiek kartų mintyse pats buvai ten nuplaukęs, Kiek žalioje jaunystėje praleidai naktų Deginamas anksčiau nepažinto karščio, Kokias mylėjai moteris, O kokias tik maneisi mylėjęs. Paslaptis įspėta, Mįslė įminta, Galima taip ir nesiplėšyti, neskubėti, Retsykiais jau ir atsigręžti atgal, Nemėginti dar kartą pergudrauti Nei savęs, nei savo artimo, Viskas pernelyg akivaizdu ir paprasta, Tiesą pasakius, niekada nė nebuvo Labai giliai paslėpta ar užtamsinta, Reikėjo tik įsižiūrėti, įsiklausyti, Ženklų buvo gausiai ir įvairių, Reikėjo tik norėti juos suprasti Ir mažiau apgaudinėti patį save.
Baladė apie Higso bozoną
Tie Higso bozonai, ar kaip jie ten vadinasi, Lakstantys tamsiais greitintuvų koridoriais, Lyg patys tikriausi bizonai - Prisikėlę iš senų vaikiškų knygų Apie indėnus ir tomahaukus, Šuoliuoja per išdegusią preriją, Grėsmingi bozonai pramaišiui su genties vyrais, Ir aš tarp jų, su lanku ant peties, Strėline prie šono, Ant mustango nugaros, Baisoka, bet baimės čia niekas nepažįsta Ir iš bailių visi juokiasi! Lekiame, leidžiame strėlę po strėlės, Krinta baisieji bozonai-bizonai, Retėja ragų miškas, Skystėja banguojanti nugarų upė. Mėsos primedžiota ligi valiai, Ir odų naujoms palapinėms - Maldos išklausytos, gentis išgelbėta! Vakare, aplink uždegtą laužą, Pasiklydę visatos platybėse Šoksime bozonų šokį, Dėkosime bizonams, kad leidosi pavejami ir nušaunami... Žiūrėsime į žvaigždėtą dangų, Tik burtininkai ir žiniuoniai Moka skaityti didžiąsias jo paslaptis. Prieš akis ilgų ilgiausias gyvenimas Perskaitysiu visas knygas Apie bizonus ir jų giminaičius Nematomus bozonus, Įspėsiu ir sužinosiu Žmogaus ir visatos slėpinį, Kiekvieną naują dieną Vis dar priimu kaip dovaną ir kaip atradimą.
Apie giedančius poetus
Gieda. Gieda. Kur gieda tie paukščiai, kurie gieda? Ramon Gimenez
Gieda, gieda, gieda Poetai kaip padangių sparnuočiai, - Nei sėja, nei pjauna, nei mala, o gieda, Sveikina išaušusį pavasarį Ir paukščių karalienę - vasarą, Nykųjį rudenį ir baltąją žiemą... Gieda nepailsdami, nesustodami, Nuo ryto iki vakaro, Saulei tekant ir leidžiantis, Lyjant ir sningant. Gieda, gieda, gieda Apie save ir pasaulį, Praeinantį laiką, Prakalbintus jo pavidalus, Sužydėjusias metaforas, Naktinio dangaus grožį, Minčių ir kosmoso darną, Liūdesį, meilę, melancholiją... Gieda, gieda, gieda poetai, Lyg tie padangių sparnuočiai, Kol gieda, kol pamiršta, ką jau giedoję Ir pradeda savo giesmę iš naujo.
Apie skaitymo malonumą (autoportretas)
Ir jis skaitė, skaitė, skaitė, Visą gyvenimą skaitė, Pirmiausia uoliai perskaitė gimtuosius klasikus, Tada kibo į jų biografijas, Amžininkų prisiminimus, Kritikų darbus ir įžvalgas Apie svarbiausius jų kūrinius Lentynose lyg kareiviai prieš mylimą generolą, Dailiai rikiavosi tikrųjų klasikų tomai: Graikų tragedijos ir romėnų komedijos, Viduramžių herojinis epas, riterių romanai, Renesanso madrigalai, sonetai, tercinos, O jis vis skaitė, skaitė, skaitė: Traktatus apie klasicizmo estetiką, Alegorijas, utopijas, Apšvietos filosofų veikalus Apie protingesnę ir teisingesnę visuomenę, Romantikus, realistus, dekadentus, Grynojo meno šauklius - Simbolistus, impresionistus, futuristus - Fragmento poetikos meistrus, Neįmintas senųjų civilizacijų mįsles Ir fantastikos aukso fondą. Ilgai ir kantriai savyje ieškojo Edipo ir kitų pasislėpusių kompleksų, Pasąmonės gelmėse tūnančių archetipų, O juos suradęs, pasinėrė į dekonstrukciją, Galios pavidalų ir postkolonializmo studijas, Sąmokslo teorijas, pasaulio pabaigos pranašystes, Slaptuosius majų ir actekų mokymus Ir šiuolaikines komunikacijos teorijas... Jo žinių troškimas buvo nepasotinamas, Naujovių alkis - begalinis, Jo kūno kalba buvo skurdi ir neišlavinta,, Emocinis ir socialinis intelektas neatitiko vidurkio (Bent pats apie save šitaip manė), Jis vis daugiau skaitė Ir vis labiau graužėsi ir nyko, Kad neperskaitytų knygų skaičius Auga geometrine progresija, Kol susigraužęs ir sunykęs, Kartą pagaliau pasimirė. Pasimirė kamuojamas liūdesio ir sielvarto, Persekiojamas rūsčių keršto deivių - Negailestingų abejonių, Kad šitame trumpame gyvenime Nieko nesuprato ir neišmoko.
Modemo pagarbinimas
Modemas - namų altorius, Čia gyvena dievai: Senieji - romėnų Ir dabartiniai - interneto! Plastmasinis, su dviem antenom, "Pireli" gamybos, Kiekvienąkart, kai įjungi, Pražystantis žaliomis lemputėmis, Neužsimerkiantis, neužmiegantis - budintis dieną ir naktį - Tobulai saugojantis nuo paties savęs. Gerosios interneto dvasios Teikia prieglobstį, saugumą, ramybę, Vargas joms užsirūstinus: Užgesus žalioms lemputėms Ir įsižiebus raudonoms, Pasaulis nustoja bylojęs tau, Tu tampi niekas pasauliui - Gerosios interneto dvasios rūstauja, Raudonos lemputės tebedega, Modemas tyli - Artinasi katastrofa! Modemas - namų altorius, Čia gyvena dievai, Dešimtis kartų galingesni, rūstesni Nei senieji romėnų griausmasvaidžiai Ar žemės kratytojai. Jų galioje - tave patį padaryti dievu, Po kojomis pakloti pasaulį Arba akimirksniu iš tavęs jį atimti. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |