NEREGYS DARBO RINKOJE

Henrikas STUKAS

SUGRĮŽUSI JAUNYSTĖ


Petras LiubinasPerfrazuojant vieno iš pasaulyje žinomiausių rašytojų mintis, didžiausią malonumą man teikia bendravimas su žmonėmis, vyresnio amžiaus žmonėmis. Šis bendravimas lyg neišsenkamas žinių ir išminties šulinys. Kiek tu iš jo semtum, dugno nematyti. Vanduo jame būna tyras, šaltas ir gaivinantis ne tik kūną, bet ir sielą. Ši mintis mane aplankė bendraujant su vienu senjoru. Tiesą pasakius, jeigu prieš susitikimą nebūčiau juo domėjęsis, tikrai pamanyčiau, jog kalbuosi su jaunu žmogumi. Pašnekovo gyvumas, iš jo trykštanti energija savotiškai hipnotizavo. Aktorinis menas, intriguojantis pasakojimas, puiki atmintis ir jaunatviškas sąmojis bei modernus žodynas šiek tiek glumino. Pašnekovas nesustodamas pasakojo ir pasakojo. O papasakoti būta ko. Nors metų nemažai, Petras Liubinas visas veikloje: tai ir vaidmenys teatre, ir naujos, tik ką patvirtintos neįgaliųjų Naujajame teatre meno vadovo pareigos, ir filmavimasis populiariuose mūsų šalies bei užsienio serialuose. Visa tai neleidžia galvoti apie ramų poilsį. 

 

Iš kariuomenės į Aklųjų draugiją 

 

Petras Liubinas - tikras žemaitis. Kilęs jis iš Mažeikių rajono, Sedos miestelio. Vaikinas regėjimu nesiskundė. Mokydamasis vidurinėje mokykloje puikiai matė. Baigęs ją privalėjo tarnauti sovietų kariuomenėje. Būtina buvo pereiti medikų patikrinimą. Karo medikai, tikrindami šauktinių sveikatą, į veną ir akis leisdavo tam tikrų vaistų. Petrui taip pat jų suleido. Po šios injekcijos jaunuolis pradėjo silpnai matyti. Jis pasiskundė gydytojams. Tie nuramino, kad po dviejų trijų dienų regėjimas pagerės. Deja, jis nepagerėjo. Petro nuo karinės prievolės niekas neatleido. Žemaitis pateko į vidaus kariuomenę. Nuvežtas buvo į netoli Maskvos esančią Kalugą. Tiesa, ten karininkams užkliuvo šauktinio iš Lietuvos silpnas regėjimas. Papildomai patikrinus P. Liubinas, ištarnavęs vos mėnesį, buvo atleistas nuo karinės tarnybos. "Karininkas paklausė, kur aš gyvenu? Atsakiau, kad Mažeikiuose. Jis ir sako: "Tai tu vietinis." (Šalia Kalugos yra miestas Možaiskas - red. past). "Ne, - sakau, - aš iš Lietuvos. Karininkas liepė nešdintis, nesukdamas galvos, kaip pasieksiu Lietuvą. Silpnai matydamas nuogąstavau, kad sunkiai rasiu kelią namo. Laimei, baiminausi be reikalo." 

Vaikinas grįžo į Lietuvą ir iš karto pabandė stoti į jūreivystės mokyklą. Deja, vėl jo laukė nusivylimas. Silpnas regėjimas - visi keliai į jūrą užkirsti. Medikai patarė kreiptis į Lietuvos aklųjų draugiją (LAD). Silpnaregis taip ir padarė. Jaunuolio ir vėl laukė nusivylimas. Paaiškėjo, Petras per gerai mato. Į draugiją jo nepriėmė. Vaikinas pakibo tarp dangaus ir žemės. Regintiesiems - mato per silpnai, neregiams - per gerai. Ką daryti? Silpnaregio niekas nenorėjo priimti į darbą. Reikėjo sėdėti ant tėvų sprando. O regėjimas silpte silpo. Matyt, prie akių silpimo prisidėjo nuolatinė nervinė įtampa. Tuo metu Petrui iš po kojų slydo žemė, nesinorėjo gyventi. 

P. Liubinas vėl kreipėsi į medikus. Jam buvo nustatyta neįgalumo grupė. Silpnaregiui vėl reikėjo peržengti Aklųjų draugijos slenkstį. Šį kartą jis tapo LAD nariu. Tuometinis LAD Klaipėdos miesto tarprajoninės valdybos pirmininkas Anatolijus Klepikas negalėjo Petrui pasiūlyti darbo. 1964 metais Vilniuje buvo atidarytas naujas gamybinis mokymo kombinatas. A. Klepikas pasiūlė P. Liubinui važiuoti į sostinę. Ten apsigyventi ir dirbti. Jaunuoliui darbas buvo svarbiausias. Nesvarbu, kur. Svarbu užimtumas ir savarankiškumas. Taip žemaitis Petras 1964 m. apsigyveno sostinėje, dabartinės Centro tarybos pastate. Tuo metu ten buvo bendrabučiai. Vėliau jie buvo perkelti į Totorių gatvę. Silpnaregis dirbo bakalito, vėliau - plastmasės ceche. Čia dirbo neilgai, nes aitrūs dūmai labai kenkė regėjimui. Reikėjo kraustytis į kabelio cechą. Silpnaregis iki šiol prisimena pirmą susitikimą su neregiais: "Grįžtu į bendrabutį. Kambaryje tamsu, jaunas vyras guli lovoje ir tamsoje garsiai atmintinai mokosi Žemaitės tekstą. Sakau, ką tu čia patamsyje mokaisi, nors šviesą užsidegtum. O neregys man atšauna: "Aš nesimokau, o garsiai skaitau knygą." Tik vėliau sužinojau apie specialias knygas, skirtas akliesiems. Kitas nutikimas su Petru Barškiečiu. Gyvenome šalia. Jis man pasiūlė "pravesti" ekskursiją po Vilnių. Aš gi sau galvoju: ką tu, būdamas aklas, man parodysi? Iš mandaguno sutikau. Neregys puikiausiai orientavosi Vilniaus senamiestyje, prie katedros. Privedęs mane prie reikiamo taško, spragteldavo pirštais ir liepdavo žiūrėti tai kairėn, tai dešinėn. Kol aš dairydavausi, P. Barškietis pasakodavo pastato ar aikštės, paminklo istoriją. 

Tik atvažiavęs į Vilnių užsispyręs žemaitis ne tik dirbo, bet ir mokėsi. Jis neakivaizdžiai studijavo kultūros mokykloje. Ją baigė 1968 metais. Dar nebaigęs mokslo silpnaregis privalėjo įsidarbinti. Reikėjo atsisveikinti su kombinatu ir kraustytis į Trakų rajono Onuškio apylinkę, Tiltų kolūkį. Ten įsidarbino kultūros namų meno vadovu. 

Greitai vietinis kultūros skyrius pastebėjo gabų silpnaregį. Jį perkėlė dirbti į kitą Trakų rajono vietą - Grožnikų kolūkį - kultūros namų direktoriumi. Čia Petras Liubinas išdirbo penkerius metus. Netikėtai kultūros namų direktoriaus gera draugė pasiūlė sugrįžti į Vilnių. Tiesa, ne į LAD, o išvis naują silpnaregiui veiklos barą. "Su manimi tuometinė LAD valdžia pasielgė labai šiurkščiai ir brutaliai. Kai sužinojo, kad aš įsidarbinau meno vadovu ne LAD sistemoje, kvietė dirbti ir jie. Aš sutikti negalėjau, nes gavau paskyrimą dirbti kitur. Tuomet aklųjų valdžia labai įsižeidė. Kai manęs nebuvo Vilniuje, išlaužė bendrabutyje mano kambario duris ir surinkusi visus daiktus išnešė. Kambarys bematant atiteko kitiems neregiams", - prisiminė silpnaregis. 

1975 m. liepą sugrįžęs į Vilnių P. Liubinas įsidarbino Statybinių medžiagų mokymo kombinate direktoriaus pavaduotoju. Su kultūra reikėjo atsisveikinti 27 metams. Naujoji darbo specifika - būsimų suvirintojų, elektrikų, šaltkalvių rengimas. Silpnaregis pasakojo: "Mudu su direktoriumi šį kombinatą kūrėme patys. Kitaip sakant, "atsisėdome" ant sukrypusių kėdžių, kurios bet kuriuo metu galėjo lūžti. Nors buvo tokių sunkumų, bet jau po pusmečio išleidome dvi kvalifikuotų specialistų grupes." Po penkerių metų silpnaregis perėjo dirbti į 6-ąją muzikos mokyklą ūkvedžiu. 1984 m. perėjo dirbti ūkvedžiu į vieną iš Vilniaus poliklinikų. Paskutinė - iki pensijos - darbo vieta buvo Imunologijos instituto energetiko pareigos. 

 

Teatras paviliojo 

 

Petras, išėjęs į pensiją, troško veiklos. Jam savo buto sienos buvo per ankštos. Kartą vartydamas laikraštį silpnaregis pamatė skelbimą, kuriame buvo rašoma apie naujo neįgaliųjų teatro kūrimą. P. Liubinas ilgai nedvejodamas tapo savanoriu. Vyras atliko nesudėtingus darbus. Prireikus buvo ir kroviku. Po pusės metų savanorystės silpnaregis atitolo nuo kuriamo neįgaliųjų teatro. Tik laimingas atsitiktinumas vėl Petrą grąžino atgal. Šį kartą ne paprastu padėjėju, o aktoriumi. "Vieną dieną žvilgtelėjau pro langą. Ogi matau po mano kiemą maklinėja mano draugų silpnai regintis sūnus. Pamaniau, kad ieško manęs. Išbėgęs į kiemą klausiu: "Ko tu čia blaškaisi?" Išgirdau, kad jis eina į Naujajį teatrą, kuris įsikūrė šalia esančioje mokykloje. Nusprendžiau svečią palydėti. Įžengęs į salę pamačiau ant kėdės sėdintį vyrą, skambinantį gitara. Kaip vėliau paaiškėjo, tai būta režisieriaus Egidijaus. Aš, įsitaisęs atokiau, klausausi ir dairausi aplinkui. Salės aplinka - senos užuolaidos, aptriušusios kėdės - mane sugrąžino į mano pirmą darbovietę. Šis vaizdas - tikras sukrėtimas. Patirtas įspūdis - savotiškas sugrįžimas į jaunystę. O Egidijus toliau skambino gitara ir retkarčiais žvilgčiojo į mane. Po gero pusvalandžio paklausė, ar noriu vaidinti. Atsakiau, kad ne man spręsti. Jeigu tinkamas, tai, žinoma, noriu. Po kurio laiko režisierius ir sako: "Aš tave perkrikštyju, nuo šiol tu - Gediminas." Aš pasitikslinu - kuris? "Kuris, kuris? Žinoma, kunigaikštis." Tai buvo pirmas mano vaidmuo šiame teatre", - pasakojo silpnaregis aktorius. 

Vyras vaidino ir Senjorų teatre. Ten sukūrė tris vaidmenis. Labiausiai jam patinkantis - A. Dauguviečio komedija "Žaldokynė", joje P. Liubinas vaidino felčerį. Aktorius prisimena: "Esu labai imlus ir jautrus žmogus. Kartais be priežasties apsiverkiu. Man Senjorų teatre ne vaidinti, o bendrauti buvo tikra kančia. Nors pats esu senjoras, bet su savo bendraamžiais nenoriu būti. Ypač didelė kančia - klausytis nuolatinių pokalbių apie ligas. Kartais neiškentęs bėgdavau lauk. Prisiklausęs ir pats nei iš šio, nei iš to susirgdavau. O kur nuolatinė režisierių, aktorių bei pagalbinių darbuotojų kaita. Šiame teatre aktoriai labai dažnai mirdavo. Man tai dideli smūgiai. Todėl labai troškau ir norėjau su Senjorų teatru atsisveikinti. Laimei, pasitaikė gera proga. 

Pirmasis vaidmuo Naujajame teatre aktoriui buvo sunkus. Petras Gediminą kūrė aštuonis mėnesius. Deja, scenoje žiūrovai šį spektaklį išvydo tik kelis kartus. Vėliau buvo mokytojo, aklojo ir kiti vaidmenys. Vaidinant scenoje neregiams ir silpnaregiams aktoriams nėra jokių orientavimuisi skirtų ženklų. Aktoriai turi savo vidumi jausti vienas kitą ir scenos butaforiją. Petras vidiniu jautrumu nesiskundžia. Pagaliau dar šį bei tą mato. Jį iki šiol stebina šalia vaidinantys neregiai aktoriai, kurie laisvai, niekur neužkliūdami, juda po sceną. 

Be vaidmenų teatre, silpnaregis aktorius kviečiamas filmuotis ir populiariuose serialuose. Viskas prasidėjo nuo filmavimosi masinėse scenose. Režisieriai ilgainiui pastebėjo, kad senyvas aktorius gali vaidinti ne tik masinėse scenose. Žinoma, pagrindinių vaidmenų P. Liubinas serialuose negauna, vis epizodinius. O viskas prasidėjo nuo anglų kino dramaturgų Lietuvoje filmuoto serialo pagal Levo Tolstojaus romaną "Ana Karenina". Ten Naujojo teatro aktorius buvo pakviestas vaidinti gydytoją. Tai vos kelias minutes trukęs vaidmuo. Užtat vietiniai režisieriai pastebėjo P. Liubiną ir pakvietė filmuotis savo kuriamuose serialuose. Iš pradžių "Meilė kaip mėnulis", vėliau - "Nuodėminga aistra". Petras tik ką baigė filmuotis populiariame TV3 televizijos seriale "Rezidentai". Čia silpnaregis aktorius suvaidino senelį. 

Petras apie savo ateities planus daug nekalba. Fortūna, o ypač teatro mūza yra labai aikštinga panelė. Nelaiku pasakytas žodis, pagyra gali šalin nuvyti kūrybinę sėkmę. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]