JUBILIEJAI

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

ŠALIA ŽYDINČIOS RADASTOS


Jadvyga Kuolienė- Gerbiama Jadvyga, noriu parašyti kažką labai gražaus jūsų jubiliejaus proga. 

- Na, ir? 

- Gal susitiktume? Pasikalbėtume, jūs - nuostabi pašnekovė. 

- Kam? Juk nieko naujo nepasakysiu. Ar kam įdomu? Ir iš viso, kas mane beprisimena? 

 

...Ar dažnai sakome vieni kitiems gerus žodžius? Nelabai. Na, bet jubiliejams atėjus?! Štai tik keletas tų gerųjų žodžių! 

- Jadvyga Kuolienė? - O! Juk savaime aišku - puikus žmogus, nuoširdžiai rūpinęsis neregiams ir silpnaregiams skirtomis knygomis, jų kultūriniu gyvenimu. 

- Nuostabi bendradarbė. Daugybę metų. Puiki vadovė. Mielas, nuoširdus žmogus. 

- Jadvyga Kuolienė - tai gerų akių žvilgsnis, nuoširdi šypsena, jaunatviškas džiugesys, įpareigojantis šalia esančius pasitempti, būti gerus. 

- Begalinės tolerancijos asmenybė. Sektinas pavyzdys. 

- Ir šeimoje, ir bendruomenėje, kurioje dirbo, ji kūrė bendrą, prasmingą gyvenimą, bendrą prasmingą buvimą. Tame gyvenime buvo daug džiaugsmo, pasitikėjimo vienas kitu, daug meilės, daug pagarbos vienas kitam. Buvo sukurta aplinka, kurioje ir sovietmečiu, ir po sovietmečio žmogus augo, stiprėjo. 

 

* * * 

Pirmieji žingsniai - ypatingi, kad ir kur, kad ir kada bežengtum, nes niekuomet to dar nedarei. Ir kai aš su savo pirmąja eilėraščių knygele žengiau tuos pirmuosius, labai kuklius žingsnelius, buvau gerokai sutrikusi, sunerimusi. Prie žydinčios radastos buvo "fotosesija". Reikėjo nuotraukos tai poezijos knygelei, kurią rengėsi išleisti Lietuvos aklųjų biblioteka. Mažai tuomet ką pažinojau. Buvo labai nejauku. Bet šalia žydinčios kvapnios radastos atsirado tuometinė Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Jadvyga Kuolienė. Šiltai pasisveikinusi dar pasitikslino, ar aš ir esu knygelės autorė. O paskui draugiškai šūktelėjo: "Betgi čia mūsų žmogus! Kodėl aš taip retai jus matau pas mus?" Ir tas paprastas žodelis - MŪSŲ - mane taip paglostė, sušildė. Po ta žydinčia radasta buvau akimirksniu pripažinta, pakviesta nuostabiam kultūriniam bendradarbiavimui. Direktorė Jadvyga kvietė mane skaityti poezijos įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Visur globojo. Kai reikėjo - ramino, drąsino. Nesupratau, kaip čia yra, kad taip lengva, paprasta, šviesu su neseniai sutiktu žmogumi. Ir dabar, kai šnekučiuojamės, tarsi vėl jaučiu švelnų radastos žiedų dvelksmą. 

 

- Gerbiama Jadvyga, o kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai, pirmoji pažintis su neregiais? 

- Na, viskas taip susiklostė, kad atrodo, lyg kažkas iš aukščiau reguliavo mane, tarsi vedžiojo takais, kuriais buvo numatyta man eiti. Aš ir nesipriešinau. Dar besimokydama universitete gavau labai viliojantį pasiūlymą dirbti tuo metu prestižinėje didžiulėje partinėje bibliotekoje. Matyt, dievulis protą apšvietė ir aš nesutikau. Dar prisiminiau tėvų pamokymus: "Vaikeliai, nelįskit į jokias politikas, į jokias partijas." Po universiteto pradėjau dirbti Aklųjų draugijoje bibliotekininke. Ir iš pat pradžių man viskas čia patiko. Aš nebijojau aklųjų - man jie buvo labai mieli žmonės. Greitai prie jų pritapau, o jie - prie manęs. Ruošdavau įvairiausius renginius, važinėjome į iškylas. Eidavau į cechus ten dirbantiems žmonėms skaityti spaudą. Sutarėme nuostabiai. Tie, kurie studijavo, po paskaitų sugužėdavo į biblioteką. Būdavo labai triukšminga, labai linksma, gera. Mes bičiuliavomės. 

- Kodėl stengėtės suprasti, įsijausti į nematančio žmogaus pasaulį? Kam jums to reikėjo? 

- Na, nežinau, ar stengiausi. Viskas klostėsi natūraliai. Aš kiekvieną dieną susitikdavau su šiais žmonėmis. Jie ateidavo pas mane knygų. Išmokau brailio raštą ir keletą metų dirbau brailio rašto kursų mokytoja. Mūsų bendruomenės narius visus pažinojau. Kai reikėdavo - paglobodavau, bet man jie taip pat visokeriopai padėdavo. Tarp mūsų užsimezgė gražūs santykiai. Jie liko visam laikui. Tai buvo taip nuoširdu. Čia šurmuliavo gyvenimas - su draugystėmis, intrigomis, meilėmis. Akliesiems - patys gražiausi mano žodžiai. Juk išsirinkau sau gyvenimo žmogų taip pat iš šitos bendruomenės. 

- Bet jūsų šeima? Kaip priėmė šeima tokį jūsų pasirinkimą? 

- Šeima mano Napalį priėmė draugiškai. Kad nuogąstavimų būta, supratau jau vėliau iš mamos: "Oi, vaikeli, aš taip išgyvenau, kad jisai nemato. Kaip tu gyvensi? Juk tau bus labai sunku. Bet dabar matau, kad jis toks šaunus, linksmas, moka dirbti įvairius darbus. Dabar mano nuomonė visai kitokia." O mane nuo pat atvažiavimo į Vilnių lyg kas traukė į šitą vietą ant kalnelio. Tuomet čia buvo viena purvina gatvelė su keliais mediniais namukais. Čia apsistojau studijų metais. Laikas bėgo, gavau darbą, ištekėjau, miestas sparčiai keitėsi, buvo statoma daug naujų namų, tiesiamos gatvės. O aš iš šitos vietos nesitraukiau, tik gyvenimo sąlygos pagerėjo. Dabar ši vieta neatpažįstamai pasikeitusi. Bet koks stebuklas - yra išlikusi obelis, po kuria Napalys man pasimatymus skirdavo. Ir atsikėlusi kiekvieną rytą matau ją po savo langu. Nuostabu... 

- Kodėl darbas su aklaisiais žmonėmis netapo jums paprasčiausiai gauta darbo vieta? 

- Žinoma, dažnai nesiskverbiama į gilumą. Yra manančių, kad jie čia daro malonę. O aš jaučiau pareigą padėti, nes aplinkui buvo tiek daug gerumo. Gerumas buvo abipusis. Be jokių išskaičiavimų. Buvo maloni toji pareiga. 

- O kaip tie regintieji, dirbę daugybę metų su neregiais, tačiau vengiantys pasiūlyti kartais tokią reikalingą savąją parankę? 

- Gal tai jų praeities patirtis, gauta šeimoje, iš kurios kilę. Turbūt jie neturi mums visiems labai reikalingo atjautos jausmo. 

- O kas labiausiai suartina matančius žmones su silpnaregiais - ypač su neregiais? 

- Manau, kad vidiniai dalykai. Tas, kas eina iš širdies. O gal tai įgimta? Aš, pavyzdžiui, kitaip negalėjau. Norėjau, kad tiems žmonėms sektųsi. Nors teko sutikti visokių, juk aklieji - ne angelai... Bet tie gerieji žmonės mane labai globojo, padėjo esant įvairioms gyvenimo situacijoms. Turėjau šitoje bendruomenėje labai daug draugų. 

- O kas, jūsų nuomone, kelia didžiausią įtampą tarp reginčiųjų ir neregių? 

- Jokios atskirties nėra, jei žmonės elgiasi žmogiškai. Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus savybių. Jeigu žmogus yra piktas, savanaudis, tai jis nenorės padėti niekam. Jis geriau negaiš savo laiko, laikysis nuošaliau. Atliks tik pačias minimaliausias užduotis ir daugiau nesigilins į nieką. Aš vadovavausi principu: niekuomet nesišalink, jei matai, kad gali padėti. Tokią nuostatą perėmiau iš savo šeimos. Tėvų gerumo pamokos lydėjo gyvenimą. Tas vertybes stengiausi perduoti savo vaikams, o jie - mano viso gyvenimo pasididžiavimas. 

- Kas buvo sunkiausia buriant žmones įvairioms veikloms? 

- Sunku nebuvo. Žmonės labai norėjo, entuziastingai visur dalyvavo. Gražiausi prisiminimai iš to laiko. Sutariau ir su studentais, ir su senais žmonėmis. 

- Koks santykis buvo Aklųjų bibliotekos su reginčiųjų biblioteka? 

- Jokios takoskyros čia nebuvo. Labai gražiai pavyko įsilieti į bibliotekininkų visuomenę. Mūsų biblioteka buvo lygiavertė, gerbiama, girdima. 

- Bet ar niekuomet nenusivylėte savo pasirinkimu? 

- Ne. Tikrai ne. Tik gaila, kad nepadariau visų darbų, kuriuos buvau užsibrėžusi padaryti. 

Taigi, teisi Vanda Juknaitė: "Mažuose pasaulio kampeliuose maži žmonės darydami mažus, gerus darbus pamažu keičia pasaulio veidą." 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]