NUOMONĖS

Pranas PLIUŠKA

PROJEKTŲ SPINDESYS IR SKURDAS

Taip jau yra, jog susibūręs ar suburtas bendraminčių būrelis nori veikti ką nors įdomaus, malonaus ir naudingo sau ir visai visuomenei ar bent jau jos daliai. Žmonės jungiasi bendrai veiklai pagal pomėgius, interesus ar poreikius. Neįgalieji - ne išimtis. Negalia, ypač sunkesnė, kiekvieną žmogų atveda į savotišką kryžkelę, kai jis pats ar veikiamas aplinkinių apsisprendžia dėl savo tolimesnio gyvenimo - arba izoliuotis, užsidaryti tarp keturių sienų, tapti savotišku atsiskyrėliu ar stengtis gyventi aktyviai bei visavertiškai. 

Įdomu tai, kad, kilus ginčui, kaip gyventi geriau, abi pusės turi nemažai argumentų savo pasirinktam keliui pateisinti. Apie tuos argumentus smulkiau papasakosiu kitame rašinyje, o šį kartą norėčiau pakalbėti apie veiklai būtinas lėšas. 

Dabar kiekvienas žmogus - nuo darželinuko iki ilgaamžio senuko - žino žodį "projektas". Jei anksčiau vaikai buvo mokomi, tai dabar "vykdomas vaikų švietimo projektas", namai ar butai ne remontuojami - "vykdomi renovacijos projektai". Apie kokius tik projektus nešneka ir radijas, televizija ar spauda. Vieni jų labai rimti ir reikalingi, kiti maloniai stebina savo originalumu, nors nauda galima ir suabejoti, dar kiti kelia juoką ar net pasipiktinimą, kad tiesiog švaistomi pinigai. Gana dažnai išgirsti, jog projektai - tai būdas "ištratinti" Europos Sąjungos Lietuvai skirtus ar kokios ministerijos iš biudžeto išverktus pinigus. Dažniausiai stebina ne patys projektai, o jiems skiriamos nepadoriai solidžios sumos. O gal čia tik mums, neįgaliems, gaunantiems tik menkus trupinius nuo duonos, bet ne nuo visokiausių pyragų, taip atrodo? Bandau mintyse perkelti visą valstybės ūkį į paprasčiausios šeimos modelį ir darosi nejauku. Jei tie projektai ir ateityje taip plis, tai po kelių ar keliolikos metų, vaikas, norėdamas naujų batų, turės pristatyti tėvui projektą, kuriame privalės nurodyti, kodėl jam reikia tų naujų batų, kiek metų juos numato avėti ar kiek kilometrų nužingsniuoti, kaip tuos batus saugos, prižiūrės. Žmona, eidama į parduotuvę, privalės pristatyti vyrui projektą su tos kelionės tikslais bei uždaviniais, supažindinti su esama padėtimi šaldytuve bei virtuvės spintelėse, nurodyti biudžetą pagal prekių rūšis, tikslią numatomų pirkti prekių bei produktų sąmatą, nurodyti laukiamus rezultatus: pietų, pusryčių ir vakarienių skaičių, detalizuoti, kiek bus pagaminta sriubų, kotletų ir stiklinių kisieliaus. Dar įdomesnis bus jaunavedžių būsimo bendro gyvenimo projektas. Jaunikis iš anksto žinos, ko galės tikėtis iš savo būsimos žmonos. Įpykusi sutuoktinė užuot šaukusi "tu nemyli manęs!" šauks "tu nevykdai projekto!", o vyras priekaištaus: "Su tokia tavo elgsena lovoje mes niekada nepasieksime projekte numatytų laukiamų rezultatų!" 

Na, o dabar - juokus į šalį, ir pamąstykime, kokie yra projektų "pliusai ir minusai", nors matematikai perspėtų, jog sudėję pliusą ir minusą vis vien gautume minusą. Kad straipsnis baigtųsi maloniau, pradėsiu nuo neigiamų dalykų. Pirmiausia nuo to, kuris, mano nuomone, yra pagrindinis. Vėl grįžtu prie šeimos modelio, kad būtų lengviau susivokti pačiam ir paprasčiau kitiems paaiškinti, ką noriu pasakyti. Taigi šeimos galva žino visą šeimos mėnesio ar metų biudžetą. Kiek uždirbi, kiek gauni, tiek ir gali išleisti. Vargu, ar šeima įsigis naują automobilį, jei kiauras namų stogas, o žmona pirks prabangius kailinius ar papuošalus. Tada vaikams reikėtų vaikščioti sulopytomis kelnėmis ar prakiurusiais batais. Su projektais taip atsitinka. Štai kaimo bendruomenė išasfaltavo kelius, įsirengė puikias patalpas bendruomenės veiklai, įrengė puikią krepšinio aikštelę, nors kaimo didžiausias skaudulys - nedarbas bei jį lydintis skurdas. Vos keli automobiliai rieda tuo blizgančiu keliu, o vietoje krepšinio kamuolio paaugliai pagal suaugusiųjų pavyzdį dažniau renkasi alaus butelį. Dauguma bendruomenių jaukiai susitvarkė patalpas, bet lankantis jose girdisi aimanos, jog priprašyti žmones į kruopščiai paruoštas šventes bent porą kartų per metus - "misija neįmanoma". Galėtume sakyti, jog projektai - tai savotiški vaistai, tik bėda, jog kartais skiriama pakankamai lėšų prabangiai plastinei kokios nors matomos ar nematomos kūno galūnės operacijai, nors žmogui reikia skubiai operuoti širdį. Visos šalies mastu - visokie kontrastai, kai didžiulės sumos skiriamos tokiems dalykams, be kurių tikrai dar galima išsiversti, o didžiausiems skauduliams gydyti lėšų neužtenka. Kita rimta projektų problema - skiriamos lėšos, o tiksliau - jų nepakankamumas. Štai organizacija kruopščiai paruošia projektą, viską tiksliai apskaičiuoja, ko prireiks, ir pateikia komisijai, o štai laimi ar pralaimi, tai dar nežinia, nes skiriama tik penkiasdešimt procentų ar net mažiau reikiamos sumos. Kur gauti kitus pinigus? Šiais ekonominių sunkumų laikais tikėtis finansinės paramos iš įmonių, net jei ir prašytum pamaldžiai sudėjęs rankas bei keturlinkai susilenkęs, - beveik tuščias reikalas. Pastaruoju metu pasiseka vos vienam kitam. Tad ir bando organizacijos savo laimę, kur tik įmanoma, tai yra teikia projektus visomis įmanomomis progomis ir kryptimis, tikėdamosi, jog gal vienur gaus duonos, kitur - dešros, dar kitur - daržovių. Tai čia pats geriausias variantas, nes iš bėdos, negavus duonos, galima valgyti dešrą tik su daržovėmis ir panašiai. Būna sudėtingesnių situacijų. Norint vėl tai paprastai pailiustruoti, įsivaizduokime, jog reikia išvirti košę: iš vieno fondo prašote vandens, iš kito - dujų, iš trečio - kruopų. Trūks bent vieno iš šių komponentų - nieko nesigaus. Pasitaiko ir atvirkštinių variantų, kai tam pačiam tikslui pasiekti lėšos gaunamos iš kelių šaltinių. Tai būtų tas pat, jei vaikas prašytų pinigų naujam sąsiuviniui nusipirkti tėtį, mamą ir senelę. Jei jam pavyktų gauti lėšų iš visų, tai galėtų dar ir saldainių nusipirkti. Už projektines lėšas kitko, nei tame projekte numatyta, nenusipirksi, bet, gavus pinigų iš kelių šaltinių, galima prisipirkti daugiau, nei reikia iš tiesų. Kažkas dėl to nukenčia. 

Aš projektų sistemą pavadinčiau visai neekonomiška, taip neturėtų būti. Tą neekonomiškumą sukelia viešieji pirkimai. Mano nuomone, prekėms iki 1000 ar bent iki 500 litų viešųjų pirkimų reikalavimai neturėtų būti taikomi. Gal tai nelabai aktualu stambiems projektams, bet, kai gaunamos sumos juokingai mažos, stengiamasi taupyti kiekvieną litą. Galėčiau lažintis, jei nebūtų reikalavimo daryti apklausą ir po to pirkti geriausią pasiūlymą pateikusioje parduotuvėje, galima būtų nusipirkti ne tik daugiau, bet ir kokybiškesnių prekių. Juk dažniausiai vienoje parduotuvėje būna pigesnės vienos prekės, kitoje - kitos. Pirkdami keliose parduotuvėse, sulaukę juose taikomų nuolaidų, galėtume gerokai sutaupyti. 

Dar viena dažnai girdima problema - projektus svarstančių ir sprendimus priimančių komisijų narių kompetencija. Kartais iš sąmatų išbraukomos gyvybiškai būtinos eilutės, o ne tokios svarbios paliekamos. Pakalbėsiu dar apie vieną opią problemą, kai kokia grupė, tarkime, kad ir neįgalių žmonių, būna nuskriausta vien dėl to, jog neatsirado žmogaus, galinčio tinkamai ir profesionaliai paruošti projektą. Pasamdyti ką nors iš šalies nėra galimybių, nes jokiuose projektuose nenumatytos išlaidos jiems paruošti. Pridėjus dar projektų nelankstumą, keičiantis situacijai, kiekvieną projektą lydintį gremėzdišką ataskaitų vajų, biurokratinę kontrolę, politikų ar vadovaujančių darbuotojų įtaką priimant galutinius sprendimus dėl projektų tvirtinimo, turėsime apsčiai minusų. 

O dabar apie pliusus. Jų taip pat turėtų būti - juk ne veltui ši sistema taip paplitusi visose gyvenimo srityse. Reikia pripažinti, jog projektai labai palengvina tik tikrintojų dalią. Tiesa, dar sudrausmina projektų vykdytojus, kad jie "nenuklystų į lankas". Juk projektuose aiškiai išdėstyta, kada, kiek, ko ir kam ką reikia daryti, ko, kiek ir už kiek pirkti. Kartais, nors ne visada, galime pamatyti, užčiuopti ar kitaip pajusti galutinį rezultatą, kurio buvo siekta viso projekto metu. 

Rašydamas šį straipsnį dažnai ilgai susimąstydavau ir, jau visai priartėjęs prie pabaigos, priėjau prie išvados - patys projektai nėra blogas dalykas, tik labai svarbu, kad būtų realiai atsižvelgiama į tų, kurie vykdo tuos projektus, pasiūlymus bei kritines pastabas. Priešingu atveju net ir geriausi, reikalingiausi visuomenei projektai ir ateityje bus didelis galvos skausmas tiems, kurie juos vykdo, liks didžiulė, niekam nenaudinga priešprieša tarp projektų vykdytojų, gaunančių iš projektų vienokią ar kitokią naudą, ir kitoje barikadų pusėje esančių projektų organizatorių, prižiūrėtojų bei tikrintojų.